Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Kovą, balandį, spalį
Pilis
antradienis - sekmadienis
10:00-18:00

Balandį - spalį
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Parodos, renginiai

Paroda „Baltijos laisvės simboliai“
Trakų salos pilyje
Nuo 2018-02-15 iki 2018-07-15

Plakečių kolekcijos paroda
„Lietuvos kūrėjai 1918 - 2018“
Trakų salos pilyje
Nuo 2018-07-03 iki 2018-12-30

Tarptautinis ekslibrisų konkursas 2018
„Regina Lituaniae - 300“

 

 

 

 

Medininkų pilis

Medininkų pilies skyrius

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Daugiau informacijos
medininkaipilis.lt

Pakabutis su Gyvybės medžio simboliu

2018. 06. 20

Muziejus laikraštyje Nr. 25 (547)

Baltų papuošalus, o ypač jų ornamentiką tyrinėjusi prof. Audronė Bliujienė savo monografijoje teigia, jog zoomorfiniais (kuomet vaizduojami gyvūnai) motyvais dekoruotų dirbinių baltų genčių teritorijoje atsiranda V a. pab.–VI a. pr. Taip puoštos lankinės segės, platieji geriamųjų ragų apkalai, diržų sagtys, smeigtukai. Vandens paukščių, driežų, žirgų atvaizdai priskiriami Viduržemio jūros ir vėlyvosios Romos imperijos kultūrinei įtakai, tačiau baltų gentis šie motyvai pasiekė per Skandinaviją, tad gana vėlai pradėti naudoti zoomorfiniai motyvai yra stipriai paveikti šiaurės germanų meno. Didžiojo tautų kraustymosi metu genčių judėjimas suaktyvino ir tarpusavio prekybą tarp genčių, ir įvairių idėjų bei „madų“ sklaidą, tad nieko keisto, kad vietiniai juvelyrai pradėjo naudoti iš toliau atkeliavusias stilistines idėjas. Drauge jos buvo ir adaptuojamas, pritaikomos prie vyraujančios stilistikos. Tiek senajame geležies amžiuje, tiek didžiojo tautų kraustymosi laikais pagrindinis baltų genčių dekoras buvo geometriniai motyvai, tad ir zoomorfiniai motyvai palaipsniui tapo vis labiau schematizuoti, geometrizuoti.
    
Būtent vėlyvajame geležies amžiuje baltai kaip pagrindinį zoomorfinio stiliaus motyvą pasirenka roplį ir beveik nenaudoja keturkojų gyvūnų atvaizdų. Manoma, jog roplys – žaltys ar gyvatė, pasirinktas neatsitiktinai, šie gyvūnai susiję su pasaulėžiūra, aiškiu ryšiu su Gyvybės medžiu. Vėlyvajame geležies amžiuje keturi realiau ar abstrakčiau vaizduojami ropliai reprezentavo Gyvybės medį, o gyvatės įvaizdis, suvoktas kaip abstraktus geometrinis simbolis, buvo žinomas jau senajame geležies amžiuje.  Baltai vaizduodavo tik roplių galvas, kartais uodegas, o pats gyvūnas retai įkomponuojamas į dirbinio formą. Taip pat svarbiu laikytas ir gyvūninių motyvų skaičius atskirame dirbinyje. Niekada nenaudota daugiau kaip 8 gyvūnų viename dirbinyje, dažniausiai pasitaikantis skaičius – 4. Schematizuoti, suabstraktinti gyvūnų vaizdai dažnai puošiami „akutėmis“, trikampiais, „X“ motyvu, skirtingos krypties įkartomis.
    
Žalčio motyvas Lietuvos teritorijoje išliko iki šiol. Jo kultas minimas senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, apie jį byloja ir XX a. etnografinių ekspedicijų metu surinkta tautosaka, geometrinis Gyvybės medžio atvaizdas neretai atkartojamas ir šiuolaikinių  juvelyrų darbuose.
    
Pristatome lietą ažūrinį kabutį iš Jurgionių senkapio, esančio Trakų rajone, Aukštadvario seniūnijoje. 2013 m. vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu rastas papuošalas priskirtas atsitiktiniams radiniams, t. y. aptiktas suardytų kapų teritorijoje. Tačiau tyrinėjimams vadovavusio archeologo Manvydo Vitkūno nuomone, jis neabejotinai priklauso šį senkapį palikusiai XIV a. pab. – XVI a. pr. gyvenusiai turtingai bei karingai bendruomenei. Jurgionių senkapis atspindi laikus, kai sklindant krikščionybei dar buvo išlaikomi senieji mirusiųjų laidojimo papročiai, o eksponuojamasis kabutis byloja Gyvybės medžio simbolikos tęstinumą bei ilgalaikiškumą.
                                                                                                              
Muziejininkė Nijolė Vailionytė