Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Lapkritį - vasarį
Pilis
antradienis - sekmadienis
9:00-17:00

Lapkritį - kovą
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Medininkų pilis

Medininkų pilies skyrius

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Daugiau informacijos
medininkaipilis.lt

Ūžynė, rasta Trakų Salos pilyje

2018. 11. 28

Muziejus laikraštyje Nr. 48 (570)
    
Dirbiniai iš kaulo ar rago naudoti jau ankstyvajame akmens amžiuje – paleolite. Nors jų išliko nedaug, neabejojama, jog įrankiai, pritaikyti prie natūralios kaulo ar rago formos, populiarūs išliko ilgai ir buvo plačiai paplitę. Keliaudami per laikotarpius kaulinių radinių aptiksime vis daugiau – iš sumedžiotų, o vėliau ir augintų, gyvūnų kaulų ar ragų gaminami žeberklai, strėlių antgaliai, peilių kriaunos, papuošalai ir kt. Kaulas, kaip žaliava, savo aktualumo neprarado ir viduramžiais, tad su vienu iš tokių dirbinių ir siūlome susipažinti.
    
Šį kartą pristatome 1961 m. Trakų Salos pilyje vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu aptiktą kaulinę ūžynę. Vaikų žaidimus bei žaislus XIII – XVIII a. Lietuvoje tyrinėjančio archeologo Povilo Blaževičiaus nuomone, tai – bene archaiškiausias ir primityviausias muzikos instrumentas, kuris dar gali būti vadinamas ir burzguliu, burzgle, ūžle. Dažniausiai jos darytos iš kiaulės ar paukščio kojos kauliuko, kurio viduryje išgręžiama viena arba dvi skylutės. Per skylutę perveriama virvelė ir ją įsukus išgaunamas ūžimą, burzgimą primenantis garsas. Ar šiam muzikiniam žaislui gaminti buvo panaudojamos virtuvės atliekos ar tokie kauliukai buvo specialiai atidedami, norint pradžiuginti vaikus, neaišku. Tačiau tokie savotiški instrumentai viduramžiais buvo gausiai paplitę visoje Vakarų Europos teritorijoje. Lietuvos teritorijoje rastos ankstyviausios ūžynės datuojamos I – III a. ir aptiktos tyrinėjant Narkūnų piliakalnį, esantį Utenos rajone. Beje, savo forma jos niekuo nesiskiria nuo rastųjų kitose Europos šalyse.
    
O štai apie tikslią ūžynių paskirtį diskutuojama ir nėra vienos nuomonės, kam šis daiktas ar muzikos instrumentas skirtas. Galima paminėti tokias nuomones: šie muzikos instrumentai atsirado dar paleolite, jiems buvo priskiriamos magiškos galios susijusios su tam tikrais ritualais atliekamais medžioklės ar pasiruošimo jai metu ir tik palaipsniui paskirtis kito. Archeologė Daiva Steponavičienė taip pat šiuos instrumentus sieja su medžiokle – garsą buvo galima išgauti ne tik sukant virvele, bet ir priglaudus žolės lapą prie kauliuko bei pučiant per skylutę jame, tad šis instrumentas galėjo būti skirtas paukščiams vilioti. Gintauto Zabielos nuomone, ūžynėmis siųsti signalai, taip pilių gynėjai perspėdavo vieni kitus. Esama nuomonės, jog kauliukai buvę tiesiog drabužių sagos. Beje, šią hipotezę paneigia faktas, jog Lietuvoje kapuose nerasta nei viena ūžynė. O aukščiau minėtas archeologas P. Blaževičius teigia, jog vienintelė racionali šio dirbinio paskirtis – sukurti ūžimą primenantį garsą. Galimos ir visos kitos išvardintos jo paskirtys, tačiau visos ūžynės aptiktos miestų, pilių ar piliakalnių archeologiniuose sluoksniuose, o tai reiškia, jog šie kauliukai viduramžiais jau buvo praradę savo ritualines funkcijas. O ir jo skleidžiamas garsas per silpnas, kad galėtų pasitarnauti kaip perspėjimas. Tad liekama prie nuomonės, jog ūžynės – viduramžių vaikų žaislai. Tokią jų paskirti žinome ir iš etnografinės medžiagos – net XX a. I pusėje vaikai žaisdavo su panašiais žaislais, o siūlu pervertą sagą sukdavo, taip išgaudami garsą, ir dar ilgiau.
                                                                                                              
Muziejininkė Nijolė Vailionytė