Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Lapkritį - vasarį
Pilis
antradienis - sekmadienis
9:00-17:00

Lapkritį - kovą
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Medininkų pilis

Medininkų pilies skyrius

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Stiklinė granata

2019. 01. 23

Muziejus laikraštyje Nr. 4 (578)

Svaidomas srogstamasis ginklas – granata - mums paprastai asocijuojasi su XX a. pasauliniais karais, tačiau pirmieji įtaisai, kuriuos galima pavadinti granatomis – tuščiavidurės bambuko nuopjovos, užpildytos degiosiomis medžiagomis, buvo žinomi dar Senovės Kinijoje. Svaidomais indais, pripildytais „graikiškos ugnies“, buvo  padeginėjami priešo laivai Bizantijoje. IX–X a. arabai tvirtovių gynyboje naudojo indus iš medžio žievės, papiruso ar molio, pripildytus negesintų kalkių. Bet tikrosios granatos, šiuolaikiniu supratimu, atsirado tuomet, kai Europoje pradėtas naudoti parakas, t. y. XIV amžiuje. Patį terminą „granata“ (vok. Handgranaten) pirmas savo veikale apie karo techniką „Bellifortis“ 1405 m. paminėjo vokiečių ginklininkas Konradas fon Eichštadtas (Konrad Kyeser von Eichstadt), aprašęs iš ketaus lietą tuščiavidurį rutulį, pripildytą parako masės, su kakleliu, į kurį buvo įstatomas medinis vamzdelis su dagtimi. Tokia konstrukcija nebuvo tobula, parako masė buvo labai jautri drėgmei, dagtis nepatikimas, granata uždegus dagtį galėjo sprogti rankoje, bet panaši šio ginklo sistema, palaipsniui tobulinama, išliko iki pat XIX a. II pusės. Tokio tipo granatos būdavo naudojamos puolant ir ginant tvirtoves. Vėliau išradus granuliuotą juodąjį paraką, Anglijos pilietinio karo (1642–1650) metais buvo sugalvotas saugesnis dagties panaudojimo variantas – užtaisinėdami granatą rišdavo prie dagties vidinio galo sunkią švininę kulką, kuri granatai atsitrenkus į žemę smūgio inercija įtraukdavo degantį dagtį vidun. Granatoms nemažai dėmesio savo garsiajame veikale „Didysis artilerijos menas“ (lot. Artis Magnae Artilleriae) skyrė ir LDK kariuomenės artilerijos karininkas Kazimieras Semenavičius (1650–1651). Jis granatas vadino „granatae manuales“ (rankinės granatos), aprašė jas kaip geležinius rutulius, prikimštus parako, uždegamo dagtimi. Sprogimo skeveldros žalojo greta esančią priešo gyvąją jėgą. K. Semenavičius rekomendavo taip pat naudoti granatų korpusams ne vien geležį, bet ir kitas į skeveldras byrančias medžiagas, taip pat ir stiklą. Dar XVI a. viduryje vokiečių ginklų meistras Vilhelmas Dillichas savo knygoje „Kriegsschule“ pasiūlė į granatų vidų dėti kelias kulkas. Vartoti mūšyje granatas reikėjo specialių įgūdžių bei stiprios fizinės jėgos – po priešo ugnimi iki 2 kg sveriantį rutulį nusviest užtektinai toli iki priešo pozicijų, kad skeveldros nesužalotų savų karių. Speciali kariuomenės rūšis „grenadieriai“ užgimė Prancūzijoje 1645 m. Juos verbuodavo iš aukščiausių, galingą stotą turinčių karių. Pradžioje Prancūzijos armijoje buvo po keturis grenadierius kiekvienoje pėstininkų kuopoje, vėliau šiai kariuomenės rūšiai išplitus visoje Europoje, jų skaičius išaugo. Granatos buvo naudotos visuose XVII – XIX a. karuose, kol jas pakeitė modernesni įtaisai, užpildyti galingesnėmis sprogstamosiomis medžiagomis.
        
Trakų istorijos muziejus 2017 m. įsigijo iš stiklo pūstą XVII a. granatos korpusą. Tai 73 mm diametro storasienis, tuščiaviduris žalio stiklo rutulys, su skyle dagčiai viršuje. Stiklinės granatos sprogdavo kiek kitaip, negu metalinės ar molinės, jos išlakstydavo į daugybę smulkių labai aštrių skeveldrų, kurios giliai įsmigdavo į kūną. Tokias skeveldras buvo labai sunku žaizdoje rasti ir pašalinti, todėl žaizdos ilgai negijo.

Rinkinio saugotojas Vytautas Tenešis