Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Gegužę - rugsėjį
Pilis
antradienis - sekmadienis
10:00-19:00

Balandį - spalį
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Parodos, renginiai

Paroda „Cracovia. 3D – Krokuvos miesto erdvė Magdeburgo teisės laikotarpiu“
Trakų salos pilyje
Nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki spalio 31 d.

Medininkų pilis

Medininkų pilies skyrius

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
darius.jurcevicius

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Daugiau informacijos
medininkaipilis.lt

S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus ekspozicija

DSC_4215-03190bc63620d25495ddb6a1c76282ee.jpg

1967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys (Karaimų g. 22, Trakai).

Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuvoje karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje. XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Tuo metu Trakai buvo įvairiatautis miestas, kurio teritorija buvo padalinta pagal tautinius ir religinius bruožus. Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui.

Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai. 1863 m. caro įsaku numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą dvasinę valdybą su atskiru dvasiniu vadovu. Tokia valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 m., vadovaujama hachano - dvasinio ir pasaulietinio vadovo - Boguslavo Kaplanovskio (1806-1898). Po pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Trakų karaimų atstovai, susirūpinę savo tautinėmis ir religinėmis problemomis, nusprendė konsoliduotis su Galičo ir Lucko bendruomenėmis.1927 metų rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873-1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Tapęs hachanu, įšventinimo iškilmės įvyko 1928 metais Vilniuje, S.Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų.

1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus karaimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.

TIKYBA

Karaimų tikėjimas karaizmas kaip atskira religija atsirado VIII a. Mesopotamijoje (Irake). Tikėjimo pagrindą sudaro senasis Testamentas be vėlesnių papildymų bei komentarų. Jis interpretuojamas individualiai, savarankiškai, nepriklausomai nuo autoritetų. Toks Švento Rašto interpretavimas sudaro pagrindinį karaizmo principą, o Dekalogas – pagrindines moralės normas.Kai karaizmo centras iš Bagdado persikėlė į Jeruzalę (VIII a. pb.), šis tikėjimas ėmė plisti daugelyje kraštų. Kryme ir Volgos žemupio stepėse IX a. į karaizmą buvo atversta dalis tiurkų genčių. Ilgainiui bendra kalba, religija ir papročiai suvienijo šias gentis į tautą. Jų palikuonys ir yra dabar Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Krymo pusiasalyje gyvenantys karaimai. Karaimų šventovė vadinasi kenesa. Karaimų dvasininkai skirstomi į jaunesnius -hazzan, vyresnius -ullu hazzan, aukščiausius - hachan.

Seniausi karaimų raštijos paminklai, pasiekę mus – karaimų teologų teisės ir teologijos darbai bei religiniai himnai. Liaudyje buvo populiarios rankraštinės knygos. Krymo ir Lietuvos karaimų šeimos taip pat turėjo panašias, tik skirtingo turinio, rankraštines knygas. Jos buvo vadinamos medžuma (iš arab. k. medžmua – rinkinys). Be maldų ir apeiginių tekstų, jose užrašyti įvairūs poetiniai kūriniai, folkloriniai tekstai. Nuo XX a. pr. Trakų karaimai naudojosi Felikso Maleckio (1854 - 1924) redaguotomis maldaknygėmis, išleistomis Vilniuje 1910 m. 1935 m. religines maldas į vieną rinkinį buvo sudėjęs ir išleidęs S.Firkovičius (1897 - 1982). 1993 m. M. Firkovičius (1924 - 2000) išleido kasdieninių ir proginių maldų rinkinį, kuriuo dabar naudojasi karaimai, 1994 m. – psalmių knygą bei karaimų kalbos vadovėlį „Aš mokausi karaimiškai”.

ŠVENTĖS IR TRADICIJOS

Karaimai metinių švenčių datas nustato pagal Mėnulio kalendorių. Pirma didžioji metų šventė – Velykos, trunkančios visą savaitę. Tai išėjimo iš Egipto, išsilaisvinimo paminėjimas. Velykoms iš neraugintos tešlos kepamos didelės atsargos paplotėlių tymbyl. Išminkyti kietokai tešlai buvo naudojamas specialus stalas su dantytu mediniu tešlos minkytuvu. Velykų sekmadienis vadinamas San bašy – skaičiavimo pradžia. Nuo tos dienos skaičiuojamos septynios savaitės iki kitos šventės Sekminių. Sekminės – sūrio diena visada švenčiamos sekmadienį ir kepamas septynių sluoksnių varškės pyragas. Patalpos puošiamos želdiniais ir žalumynais. Rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) švenčiama Trimitų diena, kuri yra ir Naujųjų metų šventė, žemdirbystės metų pradžia. Iki antrojo Pasaulinio karo karaimai šventė senovinę Pjautuvo šventę.

Svarbūs karaimų apeigose yra pasninkai, kurių yra šeši. Pirmasis pasninkas (birželio – liepos mėn.) kartu yra ir Vėlinės. Gavėnios pradžioje visa bendruomenė susirenka kenesoje, kur vyksta gedulingos pamaldos už mirusius. Po pamaldų lankomi artimųjų kapai. Karaimų kapinėse ugnis nedeginama, bet padedama gėlių. Priėjus prie kapo, pasisveikinama ir atsisveikinama prie antkapio prisiliečiant nosinaite. Karaimų gavėnia trunka mėnesį ir baigiasi Aukojimo diena. Tik pasibaigus gavėniai, gali vykti vestuvės ir puotos. Iškilmingiausia šeimos apeigose yra santuokos ceremonija, kurios tradicijų karaimai laikosi iki šių dienų. Santuokos ceremoniją sudaro juridinę galią turinčios sužadėtuvės, vykstančios nuotakos namuose, jungtuvės kenesoje ir vestuvių puota, kurioje dalyvauja dažniausiai visi bendruomenės nariai. Gimus vaikui, naujagimio vardas po atitinkamų maldų skelbiamas kenesoje.