trakų 
istorijos 
muziejus

Gegužės 20 d., penktadienį, 17.00 val. Trakų Salos pilyje atidaroma vienam karaimų tautos intelektualų, dailininko Bari Egizo (1869–1946) kūrinių paroda, kurioje pristatomi dailininko sukurti moterų portretai. Trakų istorijos muziejus kviečia ne tik susipažinti su dailininku ir jo kūryba.

„Savo darbuose visada laikiausi realistinės krypties, savo įspūdžius perteikdavau tiesiai iš gamtos.., – autobiografijoje rašė B. Egizas. – kūriau kasdienio žanro paveikslus, tapiau buitines valstiečių ir darbininkų gyvenimo scenas, tapiau peizažus ir negyvąją natūrą, tačiau tarp mano darbų svarbią vietą visada užėmė portretai.“ Dailininko paveikslai žavi tapybos ir grafikos technikos įvairove: tapyti aliejumi, lieti akvarele, piešti vaško pastelėmis, grafitiniais ir spalvotais pieštukais, anglimi, sepija, tempera.

Parodoje pristatoma svarbi dailininko kūrybinio palikimo dalis, duoklė pačioms svarbiausioms jo gyvenimo moterims – motinai ir seseriai. Dailininką siejo artima ir nuoširdi draugystė su seserimi Vera Egiz-Šapšal, kuri buvo žymaus orientalisto, Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasinio vadovo (hachano) Serajos Šapšalo (1873–1961) žmona. Kita parodos dalis – saloniniai portretai ar aiškios žanrinės scenos, atspindinčios tuometinį požiūrį į moterį, jos vaidmenį visuomenėje ir to vaidmens kismą.

B. Egizo portretų galerijos veikėjos nutapytos atidžiai ir skrupulingai: perteikiamas ne tik išorinis portretuojamosios panašumas, bet ir atspindėtas dvasinis vaizduojamos moters pasaulis, psichologinės asmenybės savybės, etnografinis tipas, socialinė padėtis. Karaimų moterų portretuose menininkas daug dėmesio skiria antropologiniam modelio veido tipui, kartais pabrėžia „karaimiškumą“ naudodamas tautinį kostiumą, tradicinius interjero elementus. Nacionalinio karaimų kostiumo elementai dailininko atkurti su ypatingu kruopštumu – išryškinta net audinių medžiagiškoji struktūra.

B. Egizas gimė 1869 m. liepos 13 d. Odesoje, pasiturinčių karaimų šeimoje. Apie 1885–1889 m. mokėsi Odesos dailiųjų menų draugijos dailės mokykloje, o 1890 m. be egzaminų buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją, kur jo mokytojais buvo žymūs to meto dailininkai. 1897–1898 m. B. Egizas tęsė dailės studijas Paryžiuje, daug keliavo po Europą. Grįžęs į Odesą dirbo dailės mokytoju, rengė parodas, o apie 1922 m. išvyko į Turkiją, Konstantinopolį. Ten turėjo mokinių, privačią dailės studiją. Išgarsėjo kaip puikus portretistas, pas kurį portretus mielai užsakinėjo įvairių atstovybių ambasadoriai.

B. Egizo sesuo Vera į Lietuvą atvyko 1928 m., o apie 1938 m. į Vilnių gyventi persikėlė ir B. Egizas. Dailininkas ir toliau artimai bendravo su Seraja Šapšalu, kuriam jautė didžiulę pagarbą, bei kitais karaimų bendruomenės veikėjais. Įsikūręs Vilniuje, valdiškos tarnybos dailininkas neturėjo, vertėsi piešdamas pasiturinčių miestiečių, Vilniaus žydų diasporos atstovų portretus ir užsidirbdavo privačiomis pamokomis. Amžininkai jį prisimena buvus didelės erudicijos, išskirtinio svetingumo, mėgstantį diskutuoti meno temomis.

B. Egizo kūriniai pasklidę po pasaulį – jie saugomi muziejuose, privačiose kolekcijose, karaimų šeimose kaip relikvija perduodami iš kartos į kartą. Daugiausia jų saugoma privačiuose rinkiniuose ir muziejuose Odesoje, Sankt Peterburge, Kijeve, Londone, Paryžiuje, Romoje, JAV. Dailininko kūrybinis palikimas Lietuvoje nėra labai gausus. Šioje parodoje – moterų portretai iš Trakų istorijos, Lietuvos nacionalinio dailės ir Lietuvos nacionalinio muziejų rinkinių.        

Parodos atidarymas – 2022 m. gegužės 20 dieną, penktadienį, 17.00 val., Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai).

Paroda veiks nuo 2022 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. liepos 10 d. Parodą galima apžiūrėti pirmadieniais – sekmadieniais, 10.00–19.00 val.

„Fortai: spalvų invazija“ – aštuonių fotomenininkų, Kauno taikomosios dailės mokyklos fotografijos absolventų: Lino Andriekaus, Audronės Armonavičienės, Jurgitos Imbrazienės, Dovilės Juknaitės, Gabrielės Klimavičiūtės, Ailando Legačinsko, Agnės Matiušaitės, Audronės Streikutės – Ketlėrienės paroda. Tai žaismingas ir kartu rimtas bei atsakingas požiūris į kultūros paveldą per fotografijos prizmę.

                Parodos darbų objektas – Kauno tvirtovė. Tai poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta 1882 – 1915 metais Kauno mieste ir jo apylinkėse. Ji buvo viena iš keturių stipriausių karinių tvirtovių Rusijos imperijoje ir atspindėjo to meto inžinerijos ir architektūros galimybes. Fotomenininkai nusprendė, kad šio unikalaus Kauno miesto ir rajono kultūros paveldo apleista dalis nėra vien tik stūgstantys griuvėsiai, šie gynybiniai statiniai alsuoja istorija ir turi savo aurą. Tad menininkai nusprendė neįprastai parodyti jų didybę ir grožį plačiajai visuomenei.

                Parodoje „Fortai: spalvų invazija“ atsisakoma įprastinės Kauno tvirtovės vaizdavimo stilistikos: dokumentinio žanro, monochrominio nuotraukų pateikimo, dažniausiai vaizduojamo eksterjero. Fortus užplūsta spalvos, kurios fortifikaciniuose objektuose perteikia jų tūrį, struktūrą, išryškina detales, statinių būklę ir atmosferą. Visa tai – ne kompiuterinės manipuliacijos. Fotografuota tamsoje naudojant blykstes ir fotografinius filtrus, todėl kiekvienas išgautas kadras yra unikalus.

                Paroda „Fortai: spalvų invazija“tai dviejų bendruomenių, Viešosios įstaigos Kauno tvirtovės parkas ir fotomenininkų,  susijungimo bendram tikslui rezultatas. Fotografams gidai suteikė istorines žinias apie Kauno tvirtovės paskirtį ir jo svarbą, atkreipė dėmesį į kiekvieno forto išskirtinumą, leido jiems patekti į saugomus objektus tamsiu paros metu. Pasiektas rezultatas – tai unikalus požiūris į turimą paveldą ir kartu kvietimas aplankyti bei atrasti šias pamirštas erdves.

                Už bendradarbiavimą ir suteiktą pagalbą dėkojame: Viešajai įstaigai Kauno tvirtovės parkas, Kauno tvirtovės asociacijai bei jų gidėms – Vitai Valantikonytei ir Kamilei Riaubaitei, Kauno taikomosios dailės mokyklai, fotografijos mokytojams Raimundui Bulotai, Robertui Misiukoniui, Kristinai Stankuvienei- už palaikymą, idėjas ir paramą, kūrybinėms dirbtuvėms „Už rėmų“- už pagalbą realizuojant parodą, UAB Užuovėja- už kokybišką spaudą.

Parodos “Fortai: spalvų invazija“ autoriai


Trakai, 2022 m. gegužės 12 d.


Trakų Salos pilyje atidaroma paroda „Tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“, skirta Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems Gyvūnų gerovės metams.
Nuo seniausių laikų, žmogus ir gamta, kartu su joje gyvenančia gyvūnija, yra neatsiejami vienas nuo kito: kaip vaizduojamosios ir taikomosios dailės objektai siužetuose persipynę tarpusavyje įvairiose žmogaus gyvenimo srityse. Iš mezolito ir neolito laikotarpio gyvenviečių ir kapinynų surinktos gana gausios žvėrį arba žmogų vaizduojančių skulptūrų iš kaulo, rago, kalkakmenio, gintaro, degto molio kolekcijos. Ant uolų Pietų Prancūzijoje ir Italijoje išlikę pirmykščių žmonių atvaizduoti elniai, jaučiai, ožiai ir kiti gyvūnai – šiems piešiniams apie 30-40 tūkstančių metų.
Apžvelgiant akmens amžiaus dailės visumą, galima suprasti, kad tuo metu žmonės vaizdavo jiems aktualią ir juos kasdien supančią tikrovę: medžiojamą (briedis, šernas ir kt.) ar kitais atžvilgiais jiems svarbią (gyvatė, žaltys ir kt.) fauną. Jau paleolite būta pradinių savimonės formų supratimo – savojo aš, kito žmogaus tu ir gamtos, – kuris konkrečiai apibrėžė žmogaus santykį su viskuo, kas jį supa. Gyvūnų atvaizdų gausu Mesopotamijos, Egipto ir kitų senovės civilizacijų dailėje bei religijoje, taip pat ir krikščionių mene. Egiptiečių dievų simbolizmo savitumas išryškėja šventyklų eksterjerų ir interjerų vaizduojamojoje ikonografijoje. Dievybės vaizduojamos kaip mitinės būtybės su žmogaus kūnu ir gyvūno galva. Dar vienas ryškus egiptiečių religijos bruožas – ypatingas atskirų gyvūnų – jaučių, kačių, gyvačių, vabzdžių, krokodilų ir panašiai – garbinimas.
Krikščionybėje taip pat gausu gyvūnų simbolikos – jie reprezentavo pagrindinius mokymus. Religiniame mene dažnai vaizduojamas balandis – Šventosios Dvasios, nekaltybės, taikos simbolis; žuvis – gyvybės, vaisingumo simbolis. Bitės krikščionybėje gerbiamos ir laikomos sunkaus kasdienio darbo, atsidavimo, kruopštumo ir geros iškalbos, o jautis – stiprybės, kantrybės ir patarnavimo simboliais.
Medžioklė, buvusi vienu išgyvenimo būdų, viduramžiais ir Naujaisiais laikais tapo mėgstama kilmingųjų pramoga. Savo rūmuose jie įsirengdavo medžioklės kambarius, kuriuos dekoruodavo medžioklės scenas vaizduojančiais dailės kūriniais, dabindavo kailiais, medžioklės trofėjais. Itin vertinami buvo medžiokliniai šunys, kurie tapo kilmingųjų pasididžiavimu, jų turtu, minimu net testamentuose. Išpopuliarėjo mylimų augintinių įamžinimas natiurmortuose bei portretuose kartu su šeimininkais.
Gyvūnai žmones lydi visuose gyvenimo etapuose. Ne tik gyvi, bet ir simboliniai: horoskopo ženklai, miestų ir šalių herbai bei heraldiniai simboliai. Simboliniai gyvūnų atvaizdai naudoti ir iškilus poreikiui susikurti atpažinimo ženklus karo žygiuose. Lietuvos miestų ir miestelių herbus labai dažnai puošia į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti plėšrūnai, naminiai ar fantastiniai gyvūnai.
Šiuolaikinėje visuomenėje gyvūnai taip pat vaidina svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Naminiai gyvūnai jau suvokiami kaip lygiaverčiai šeimos nariai. Keičiasi suvokimas ir apie gyvūnus zoologijos soduose bei žmogaus pramoginei veiklai pasitelkiamus egzotinius gyvūnus. Gyvūnų teises nuolat saugo ir stengiasi apginti įvairios organizacijos. Lietuvoje atskleidus ir paviešinus didelio masto žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, išaiškinus nelegalias veisyklas, gyvūnų teisių pažeidimus namų ūkiuose, privačiuose zoologijos soduose, LR Seimas, siekdamas šviesti visuomenę apie gyvūnų gerovės svarbą ir kurti Lietuvoje gyvūnų gerovei palankią aplinką, 2022-uosius paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Šiai progai dedikuojama paroda iš Trakų istorijos muziejaus istorijos, faleristikos, filokartijos, bei archeologijos rinkinių.
Paroda veiks nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2022 m. birželio 20 d.
Parodą galima apžiūrėti pirmadieniais – sekmadieniais, 10.00–19.00 val., Trakų Salos pilies vakarinių kazematų pietvakarių bokšte, 3 aukštas (Karaimų g. 43C, Trakai);

Parodos kuratoriai - Eglė Rojutė, Oleg Ševeliov.

Šiomis dienomis didžiausias Trakų rajono savivaldybės miestas – Lentvaris – tai ne tik rajono pramonės centras bei rajono ekonomikos variklis, tačiau ir ilgą istoriją menanti gyvenvietė. Istorikų teigimu, pirmą kartą Lentvario vietovardis istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar XIV a. pab. – 1394 m. parašytoje Vyganto Marburgiečio kronikoje, pažymint, jog čia įvyko lietuvių karių akistata su kryžiuočių pajėgomis. Detalesni duomenys, leidžiantys apie Lentvarį kalbėti kaip apie gyvenvietę, mus pasiekia iš XVI a. pab., kai čia buvo įsteigtas dvaras. Deja, tačiau išsamesnė informacija apie pirmuosius dvaro šeimininkus bei apie patį dvarą nėra išlikusi. Žinoma, kad XVIII a. dvaras priklausė Tomašui Sapiegai, XIX a. pr. – N. Dambrovskiui, A. Lappui, Šachnų ir Hrinevičių šeimoms. Visgi, esminiai pokyčiai, ilgainiui lėmę Lentvario virsmą miestu prasidėjo 1850 m., kai dvarą nusipirko plačios bei įtakingos bajorų Tiškevičių giminės atstovas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), vėliau iš tėvo dvaro valdą paveldėjo sūnus Vladislovas (1865–1936), kuris kartu su žmona Marija Kristina Liubomirska (1871–1968) rekonstravo Lentvario dvarą. Didžiulės plėtros veržtą lėmė 1862 m. Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio atkarpoje pastatyta Lentvario geležinkelio stotis. Būtent šie du objektai – dvaras ir geležinkelio stotis – yra visuotinai laikomi kertiniais gyvenvietės plėtros stimulais, kurių dėka šio gražioje gamtinėje vietovėje ilgainiui kūrėsi ir kūrė vis daugiau žmonių. Paminėtina, jog dabartinį vardą Lentvaris įgijo tik 1939 m., kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir buvo stengiamasi lietuvinti vietovardžius, iki to rašytiniuose šaltiniuose buvo vadintas Landworowu arba Litavaravu. 1949 m. Lentvariui buvo suteiktos miesto teisės.

Kalbant apie Lentvario istoriją bei šios gyvenvietės augimą dažnai nepelnytai yra užmirštami sakraliniai objektai, atliepę čia gyvenusių bei dirbusių žmonių sielovados bei dvasinio pasitenkinimo poreikius, atlikę svarbią maldos namų funkciją. Nors kiekvienas lentvarietis ir net dažnas miesto svečias puikiai žino Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, tačiau retas žino apie Račkūnų koplyčią, ar juo labiau apie iki šių dienų neišlikusius, skirtingoms konfesijoms priklausiusius, maldos namus: medinę Romos katalikų bažnyčią, stovėjusią dabartinėje Bažnyčios gatvėje, katalikų koplyčią grafų Tiškevičių parke, geležinkelio stoties stačiatikių cerkvę ar judėjų sinagogą.

Šioje stendinėje parodoje pristatoma įvairiuose vaizdiniuose ir rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose įamžinta Lentvario maldos namų istorija. Parodos pagrindą sudaro nuotraukos ir atvirukai, kuriuose ne tik užfiksuotas sakralinių kultūros paveldo statinių kismas bėgant laikui, bet ir įamžinti sunykusių ar tikslingai sugriautų maldos namų atvaizdai. Monumentalaus sakralinio paveldo istorija taip pat atsispindi ir parodoje eksponuojamuose architektūriniuose planuose, albumuose, bylose irįvairiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Profesionalaus meno paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“ kviečia prisiminti pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kūrusius ir kuriančius grožį žmones, nepamirštamas emocijas, visą tai, kas įvardijama kultūra ir siekiama perduoti ateities kartoms, tai, kas iš esmės kuria tautos identitetą.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirta paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, pirmą kartą buvo eksponuota prieš metus, 2021 m. kovo 5–18 d. Vilniaus skaitmeninėse miesto vitrinose, kuriose sostinės gyventojai ir svečiai išvydo A. Aleksandravičiaus įamžintus 125 portretus. 2021 metų vasarą paroda pradėjo kelionę per Lietuvą ir Trakuose eksponuojamas 31 išskirtinis, per kelis dešimtmečius Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretas.

„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe“, – sako parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.

Šis unikalus, solidžios apimties Lietuvoje ir Europoje garsaus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus – geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelniusio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario, projektas išpildytas labai konceptualiai. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir išskirtiniu talentu.

„Pats nustebau savo fotoarchyve radęs 125 Nacionalinių kultūros ir meno premijos laureatų portretus. Tai tikras lobis! Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika bei talentu meno pasaulio atstovai, turintys savo gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvąׅ. Džiugu, kad kasmet laureatų gretas papildo šeši nauji menininkai. Akivaizdu – mes turime ateitį“, – džiaugdamasis, kad gyvena su jais viename laike ir galėjo įamžinti šiuos pamatinius tautos riedulius, sako taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotografas A. Aleksandravičius.

Kasmet Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, kaip aukščiausiu išskirtinio menininko braižo ir kūrybos pripažinimu, įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat per visą gyvenimą sukurti kūriniai. Premijos laureatus, įvertinusi visuomenės pateiktų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrenka ir iki 6 premijų skiria speciali komisija. Nuo 1989 m. šiomis premijomis apdovanota daugiau kaip 200 asmenų.

Trakų Salos pilyje kovo 10 – 24 d. vyks vieno garsiausių portretinio žanro kūrėjų – fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, kurioje įamžinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Parodos organizatoriai: Vilniaus kultūros centras, Trakų istorijos muziejus.





Trakai, 2022 m. kovo 03 d.

Trakų istorijos muziejuje atidaroma unikali kūrėjo Kazimiero Barišausko paroda

Kovo 4-ąją, Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero dieną, Trakų istorijos muziejaus Sakralinio meno ekspozicijoje (Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje esančioje dominikonų vienuolyno koplyčioje) atidaroma sidabrakalio, menininko, muziejaus dailininko – rekonstruktoriaus Kazimiero Barišausko autorinių darbų, meniškų juvelyrinių „pakuočių“ paroda. Parodoje bus eksponuojama netradiciškai sukurtų žalvarinių, bronzinių ir sidabrinių dėžučių. Skulptūrinių dėžučių ekspoziciją papildys ir juvelyriniai dirbiniai – dėžutės: atsidarantys žiedai, kaklo vėriniai ir pakabukai.

„Viskas prasidėjo nuo seno skuduro. Kartą, juo šluostydamas grindis, pastebėjau meniškai pradriskusią skylę ir pagalvojau, kad tokį grožį derėtų įamžinti. Atsargiai išskalbęs ir išdžiovinęs, sumontavau ir išliejau žalvarinę dėžutę, kurios dangtelį ta skylė ir papuošė. Tai įkvėpė ieškoti kitų medžiagų, iš kurių būtų galima sukurti kažką panašaus. Palėpėje suradau jaunystėje dėvėtus velveto džinsus „Lee“ ir išliejau „velvetinę“ dėžutę,“ – meninių „pakuočių“ pradžios įspūdžiais dalijasi kūrėjas Kazimieras Barišauskas.

Pasak parodos autoriaus, šitaip netikėtai gimusi idėja nejučia „įklampino“ į dėžučių kūrybinę maniją. Per metus gimė apie trisdešimt įvairiausių faktūrų ir formų skulptūrinių kompozicijų. Parodos autorius tikisi, kad jo kuriamos daugkartinio naudojimo „pakuotės“ pasitarnaus dabar itin madingam ekologiniam judėjimui – mat, mažai tikėtina, kad meno kūrinius kas nors išmestų. „Užtenka prisiminti, kaip anais laikais mylėjom ir saugojom iš Vakarų prekybos centrų parsivežtus polietileno firminius maišelius,“ – juokauja Kazimieras.

Juvelyras K. Barišauskas tikisi, kad su šia paroda jį apėmusi manija pasibaigs, nors neabejoja, kad pasaulyje yra daug mažų dalykų, vertų paminklo. „Stengiuosi išsiveržti iš plokštumos...“ – taip savo kūrybinį credo įvardija pats parodos autorius.

Kazimieras Barišauskas (g. 1957 m., Marijampolėje) studijavo anglų kalbą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, bet jau po metų suprato, kad tai – ne jo kelias, labiau traukė menai. Pradėjo tapyti, drožinėti. Po privalomos tarnybos sovietų armijoje, įsidarbino eksperimentinėje gamykloje „Apvija“. Graverio specialybė ir gamykloje buvusios techninės galimybės buvo K. Barišauskui juvelyrikos kūrybinė pradžia. Gimė pirmieji medaliai, skirti autoriaus mėgstamoms asmenybėms: Alberui Kamiu, Bobui Dilanui, Aleksandrui Solženicynui, Voltui Vitmenui, Vydūnui, Stasiui Krasauskui, Vincui Kudirkai.

Nuo 1985 m. K. Barišauskas yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Kūrėjas yra surengęs nemažai personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pirmasis Vilniaus Kaziuko mugėje pradėjo kaldinti šventės monetas. Nuo 1998 m. dalyvauja gyvosios istorijos renginiuose ir projektuose, pristatydamas archeologinių radinių rekonstrukcijas. Taip pat yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. 2002 metais kūrėjas buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija už senųjų amatų tradicijos puoselėjimą ir sklaidą.

Jau daugiau kaip dvidešimtmetį savo profesinės veiklos Kazimieras sieja su Trakų istorijos muziejumi. Jo atkurti archeologiniai papuošalai papildo 18 istorinių kostiumų Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ne vieną talentingojo sidabrakalio darbą galima pamatyti Trakų istorijos muziejaus ekspozicijoje (kunigaikščių bei didikų spaudų kopijas, atkurtą Slibino ordino, kuriam priklausė ir Vytautas Didysis, ženklą, valdovo majestorinio antspaudo rekonstrukciją, kitus dirbinius). 2021 m. muziejuje saugomai Žukiškių kaimo koplytėlei Kazimieras sukūrė šv. Hiacinto (šv. Jackaus), Lietuvos globėjo skulptūrą.

K. Barišauskas neapsiriboja restauravimu ir archeologinių radinių rekonstrukcija. Savo kūrybinėms idėjoms reikšti autoriui būdingas polinkis eksperimentuoti. Kažkam jis pažįstamas kaip puikus fotografas, kuriantis įtaigius portretus ar pastebintis unikalų gamtos, architektūrinių detalių grožį. Laisvalaikiu, pagautas įkvėpimo, rašo trumpus, įtaigius tekstus, aforizmus – juose aptinkama ironija, lengvas sarkazmas ir aštrus, kartais tiesmukas, nes neromantizuotas, požiūris į gyvenimiškas realijas, socialinius reiškinius, žmonių tarpusavio santykius.

Kazimiero sukurtais dirbiniais muziejaus darbuotojai papildo atkuriamą istorinį kostiumą gyvosios istorijos renginių metu, o didžiausios kūrybos gerbėjos – puošiasi ypatingomis progomis ar kuria kasdienį, bet išskirtinį, unikalų įvaizdį.

Parodos atidarymas – 2022 m. kovo 04 dieną, penktadienį, 15.00 val., Trakų istorijos muziejaus Sakralinio meno ekspozicijoje (Kęstučio g. 4, Trakai).

Parodą galima apžiūrėti  trečiadieniais – sekmadieniais, 10.00–18.00 val.

Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 03 d.

Parengė: Kristina Stankevičienė, TIM kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt

trakų 
istorijos muziejus

darbo laikas

Kovas, balandis,
spalis, lapkritis
II 12:00 – 18:00 val.
III-VII 10:00 – 18:00 val.

Gegužė – rugsėjis
I – VII 10:00 – 19:00 val.

Gruodis – vasaris
III – VII 10:00 – 18:00 val.

kontaktai

Tel:+370 528 55297
Įmonės kodas: 190757189
Kęstučio g. 4
Trakai, LT – 21104

sprendimas

© 2020 Trakų istorijos muziejus
Privatumo politika