trakų 
istorijos 
muziejus

Ankstyviausi šaltiniai apie Trakus yra rašytiniai: juose miestas pirmą karta paminėtas 1337 metais. Iš seniausios miesto istorijos nėra jokių vizualinių duomenų su miesto arba atskirų jo fragmentų vaizdais.

          Šiokios tokios informacijos suteikia žemėlapiai. 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, nors ir labai stilizuotai, Trakų miestas ir pilys parodyti susidedą iš dviejų savarankiškų, tik tiltu sujungtų ir vandens iš visų pusių apsuptų, dalių. Vėlyvesniuose žemėlapiuose miestas vaizduojamas detaliau, tačiau toks atvaizdavimas mums, dabarties žmonėms, nepasakoja apie miesto architektūrą, neparodo, kaip atrodė miesto pastatai: pilys, rotušė, sakraliniai statiniai, dvarai ir sodybos.

          XVI a., kartu su knygų spausdinimu, Lietuvoje atsirado spausdintinė grafika, o XVI a. pab.–XVII a. pr. pradėtas plėtoti peizažo žanras. Ankstyviausias žinomas Trakų vaizdas yra užfiksuotas apie 1600 m. – Lietuvos kartografo, dailininko raižytojo Tomašo Makovskio (1575–1630) graviūroje. Panoramoje užfiksuotas ne visas miestas, o tik didesnioji –  šiaurinė – jo dalis, nuo parapijos bažnyčios ir centro iki Užtiltės. Miesto panorama papildyta užrašais, apatiniai užrašai prie pilių byloja: Pusiasalio pilis – „didžioji“, Salos – „mažoji“. Įrašai viršuje nurodo parapijos bažnyčią (B[eatae} Mariae V[irginis]), rotušę (Praetorium), kenesą (Synagoga Iudeoru[m]) ir mečetę (Syna[goga] Tartarorum).

          Įvairūs istoriniai įvykiai: karai, negandos, geopolitinės permainos, naujų valstybių formavimasis ir didžiųjų imperijų žlugimai neišvengiamai paveikė ir Lietuvos istoriją, ir tuo pačiu keitė Trakų miesto veidą. Po 1654 m. prasidėjusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva Trakų Salos pilis buvo sugriauta. Toks vaizdas užfiksuotas 1666 m. K. Šnopso medžio raižinyje. 1812 m. Napoleono kariuomenės daliniui žygiuojant per Trakus, miesto vaizdą užfiksavo dailininkas A. Adamas. Pačiame piešinio centre pavaizduota parapijos bažnyčia, keletas miestiečių namų prie jos ir tiltas miesto viduryje.

          Didesnis susidomėjimas Trakais atsirado plintant romantizmo idėjoms, kurios Lietuvoje siejamos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais – nacionalinio išsivadavimo kovomis. apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Trakus lankė dalininkai: K. Breslaueris, S. Vorobjovas, E Andriolis, J. Kamarauskas, N. Orda, J. Ozemblowskis, V. Smakauskas. Nors jų darbų centru lieka Salos pilis, tačiau paveiksluose ir graviūrose galime rasti ir kitų miesto pastatų ir statinių.

          Tikras miesto vizualinių šaltinių proveržis atėjo kartu su fotografijos išradimu. Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854–1864 metai. Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmojo, pradėjusio fotografuoti už ateljė sienų) atvaizdų. Jis vienas iš pirmųjų apie 1860 m. užfiksavo ir Trakų Salos pilies griuvėsius. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė daugiau nei 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.

          Fotografijai tapus masiškai prieinama vartotojams, pradėta fiksuoti tai, kas žmones supa ir kas jiems yra įdomu. Tokios fotografijos yra neįkainojamas miesto pažinimo šaltinis, dažnai fiksuojantis „neparadinį“ miestą, buitinius vaizdus. Šioje parodoje pristatomi tokio tipo fotoalbumų lakštai, kuriuose užfiksuotos vienos šeimos atostogos Trakuose 1935–1940 metais. Juose galima pamatyti daugybę nematytų Trakų miesto kampelių, neįprastų gatvių rakursų, archeologinių tyrimų Trakų Salos pilyje akimirkų ir kasdienių, buitinių scenų.

          Ir dabar Trakų vaizdai fiksuojami fotoobjektyvu: talkina naujosios technologijos ir skraidyklės, kai užburianti senosios architektūros, kvapą gniaužiančios gamtos ir modernaus miesto harmonija vaizduojama ne tik įvairiu rakursu, bet ir iš oro. Tačiau vis dar pasigendama dokumentinės fotografijos – atvaizdai labiau primena menines nuotraukas, dažnai naudojami atvirukų leidybai ar reklaminėms akcijoms.

Vienomis knygomis siekiama perpasakoti gyvenimiškas istorijas, kitomis pasidalinti lakia vaizduote, dar kitomis praturtinti žmogaus dvasinę ir emocinę gerovę. Būtent pastarųjų veikalų grupei galima priskirti maldaknyges ir kitas religines knygas. Kartu tai ir vienos labiausiai žmonijos istorijoje skaitytų, vartytų bei naudotų knygų. O maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Daugybę metų, dieną iš dienos vartytų knygų pirštais nučiupinėtuose, dėmėtuose bei apiplyšusiuose puslapiuose užfiksuota ne tik pačios knygos istorija, bet ir laikmečio, kuriame ji buvo atspausdinta, realijos.

          Vakarų Europoje pirmųjų maldaknygių atsiradimas yra siejamas su vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XV a.), pirmosios maldaknygės lietuvių kalba buvo parašytos XVI a., o pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atspausdinta katalikų maldaknygė lietuvių kalba pasaulį išvydo tik XVII a., ją 1681 m. išspausdino Jurgis Kasakauskas. Ilgus istorijos šimtmečius maldaknygės ir kitos religinės knygos buvo vieninteliai literatūros kūriniai, prie kurių savomis rankomis galėjo prisiliesti net ir žemiausių socialinių luomų atstovai. XIX a. II p., įsigalėjus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui, maldaknygės dažnai tapdavo vaikų bei suaugusiųjų lietuvių kalbos mokymosi įrankiu. Maldaknygės dažnai buvo leidžiamos su iliustracijomis, todėl jas galima priskirti gausiausiai iliustruotų lietuviškų knygų grupei. Tiek turinio, tiek įrišimo požiūriu, maldaknygių būta labai įvairių. Dažniausiai maldaknygėse pateikiami liturginių maldų tekstai viešam naudojimui arba asmeninės maldos ir įvairūs meditaciniai tekstai. Nuo XX a. pradėtos leisti specializuotas maldaknygės, skirtos konkrečiai žmonių grupei: moterims, vyrams, vaikams.

          Parodoje pristatomos daugiau nei septynios dešimtys skirtingų religinių knygų: maldaknygės, mišiolai, brevijoriai, giesmynai, oktoechai, menantys XVII–XX a. bažnytinės literatūros istoriją, atstovaujančios ne tik skirtingas krikščionybės sroves, bet ir skirtingas religijas. Eksponuojamos muziejinės vertybės buvo sukurtos ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynų valstybėse: Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje, Ispanijoje, Argentinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

          Gausioje maldaknygių įvairovėje galima pastebėti tiek kukliai dekoruotų, tamsios odos kietviršiais įrištų, stipriai aptrintų, dėmėtų ir apiplyšusių, kasdieniame tikinčiųjų gyvenime intensyviai naudotų maldaknygių, tiek ir prabangiais, meniškais viršeliais dekoruotų maldaknygių. Odiniuose viršeliuose įspaustas tekstas, ornamentai ar simboliai neretai būdavo auksuojami. Patys viršeliai dengiami plastiko, vario lydinio, medžiaginių audinių detalėmis. Taip pat prie viršelių būdavo tvirtinami puošnus, ornamentuoti, iš spalvotųjų metalų pagaminti knygos užsegimo mechanizmai. Lapų pakraščiai būdavo paauksuojami. Pačios prašmatniausios religinės knygos – tai kunigų religinių apeigų metu naudoti mišiolai – liturginės knygos.

          Šia paroda išdrįstame paprieštarauti plačiai paplitusiam pasakymui, jog nedera spręsti apie knygą iš viršelio. Priešingai, kviečiame visus lankytojus susipažinti ne tik su daugybėje knygų puslapių nuklota tekstine informacija, bet pažvelgti ir į knygų apipavidalinimą, įvertinti pastangas, laiką bei finansus, investuotus į šių knygų įrišimo bei dekoravimo darbus, panagrinėti knygų puošybos elementuose atsispindinčią bažnytinę simboliką ir ideologiją.

Trakų istorijos muziejus, įsikūręs ypatingos istorinės praeities, daugiakultūrės ir daugiatautės tolerancijos, senosios architektūros, kerinčios gamtos harmonijos apsuptame, draugiškų, talentingų ir modernaus mąstymo žmonių mieste, tęsia savo draugystę su menininkais ir tapytojais. Šia užsimezgusia bendryste siekiame parodyti ir įrodyti, kad kokybiškas, profesionalaus meninio turinio kultūrinis vyksmas įmanomas ne tik didmiesčiuose.

          „Labai džiaugiuosi galimybe savo kūrybą pristatyti Trakų Salos pilyje. Bemaž penkiolika metų, kai mano gyvenamasis ir ypač meninis pasaulis susilieja su Trakais, – čia gimė mano eilės, čia nutapyti paveikslai. Dėl to neatsitiktinai dainuojamosios poezijos albumas drauge su parodomis „Mėnulio šypsena“ kelionę tęsia Trakuose, o startuota birželio pradžioje „Neringoje Lietuvos kultūros sostinėje 2021“, perėmusioje šį titulą iš Trakų miesto, kurio kultūros sostinės ambasadoriumi 2020 m. teko garbė man būti, – apie kultūrinį renginį kalba poetas ir dailininkas Raimondas Savickas.

           Trys menininkai, Rūta Eidukaitytė, Sigitas Kubilis ir Raimondas Savickas, susivieniję į grupę „Lakštingala rūke“, tęsia turnė po Lietuvą ir pristato dainuojamosios poezijos albumą „Mėnulio šypsena“.  Jų kelionę lydi  R. Eidukaitytės ir R. Savicko tapybos parodos.                                                                   

          „Beje, pavadinimas „Lakštingala rūke“ taip pat užgimė Trakuose šių metų vasaros pradžioje, grupei susirinkus aptarti turnė po Lietuvą eigos“, – papildo Raimondas.                                                                                                                            

          „Mėnulio šypsena“ – tai žodžiai iš vieno Raimondo Savicko eilėraščių. „Kadangi jis – tapytojas, poezija be galo vaizdinga. Nusprendėme, kad būtent taip turėtų skambėti mūsų albumo pavadinimas“, – sako Rūta Eidukaitytė.                                                                                                                                                                         

          Rūtos pažintis su muzika prasidėjo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kuomet muzikalumą lavino grodama fortepijonu, tuo pat metu brazdindavo ir gitara.

          „Aš nuo pat mažens mokiausi muzikos. Kelią pradėjau grodama fortepijonu, o paskui nutariau pereiti „į dailę“ ir pradėjau tapyti paveikslus. Vis dėlto muzika visada keliavo šalia – grojau gitara ir kūriau dainas. Maždaug prieš septynerius metus draugai pakvietė mane įrašyti dainą. Studijoje susipažinau su Sigitu, kuris tąkart atliko gitaros partiją“, – apie pažintį su grupės gitaristu pasakoja pašnekovė. Na, o prieš šešerius metus duetas susipažino su tapytoju ir poezijos kūrėju R. Savicku, savo jubiliejinės parodos proga pakvietusiu įrašyti dainų pagal jo jaunystės eiles. „Tada gimė mūsų pirmosios bendros dainos ir jų vis daugėjo. Šiame albume daugiausia dainų yra parašyta pagal R. Savicko žodžius, o keletą tekstų sukūriau aš pati“, – prisiminimais dalijasi Rūta.                                                                                                              „Eiles, kiek pamenu, rašiau nuo mokyklinių laikų, ne visos ir išliko. Po to užmečiau poeziją ir pasinėriau į tapybą. Rūtos sukurtos dainos pagal mano eiles ir buvo tas stimulas, kad pradėjau vėl kurti poeziją po ilgiausios pertraukos. Buvau sužavėtas Rūtos muzika ir dainavimu nuo pat pradžių ir visiškai pakerėtas, kai ji mano posmus pavertė „hitais“.  Albume „Mėnulio šypsena“ dalis dainų yra sukurtos pagal mano ankstyvas eiles, jos 1980–1982 metų („Kada nors, galbūt“, „Mocarto Requiem“, „Vakare“, „Jis nesuprato“) ir naujas – 2017–2018 metų („Rūke“, „Toks mūsų likimas“, „Mėnulio šypsena“, „Jau šitiek metų“, „Galiu aš rinktis“)“, – apie savo kūrybą ir lemtingą pažintį su Rūta pasakoja Raimondas. Trakuose bus pristatytas ir tik ką išleisto albumo „Mėnulio šypsena“ kompaktinis diskas, kuris iki šiol buvo tik internetinės formos.

Vilniaus knygrišių gildija įsikūrė 2003 gegužės 22 dieną. Steigėjų branduolį sudarė Vilniaus didžiųjų bibliotekų knygrišiai-restauratoriai. Vėliau prisijungė ir kitų sričių atstovai, artimai susiję su knygrišystės amatu. Steigėjus įkvėpė praeityje gyvavusio Vilniaus knygrišių cecho istorija. Seniausias išlikęs cecho istoriją liudijantis dokumentas – 1664 metų karaliaus Jono Kazimiero knygrišių cechui suteikta privilegija (pergamente surašytas dokumentas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje) ir 1665 metais patvirtintas cecho statutas.

Atkurtoji Vilniaus knygrišių gildija, vienijanti 21 narį, pratęsia viduramžiais atsiradusių amatų gildijų ir cechų tradiciją, tačiau pasikeitus laikmečio poreikiams dabartinei gildijai labiau būdingas kultūrinis, o ne ekonominis vaidmuo. Knygrišių gildijos tikslas yra propaguoti knygrišystės amatą, meną ir istoriją, skatinti tyrimus ir edukaciją, atstovauti knygrišių profesinius interesus, rengti parodas, keistis informacija, išsaugoti senąsias tradicines amato technologijas. Gildijos nariai  dalyvauja parodose, veda seminarus ir praktinius užsiėmimus, edukacijas įvairioms amžiaus grupėms, dalyvauja renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, pristatydami senosios knygrišystės amatą.

Parodoje pristatomi per beveik 20 metų sukurti VKG narių darbai, žymintys nueitą kelią nuo amato meistrystės iki knygos įrišų meno ir eksperimentų: įrišų rekonstrukcijos, interpretacijos, vienetiniai autoriniai darbai.

Ilgametė meistrų patirtis, žinios ir įgūdžiai, naudojami metodai ir papildomi, sutvirtinantys konstrukciniai elementai, būdingi tik rankų darbo knygrišystei, lemia geresnę įrišimo kokybę, kuri užtikrina knygos ilgaamžiškumą bei funkcionalumą. Rankų darbo knygrišystė vis dar reikalinga, kuomet susiduriama su nestandartiniais atvejais (periodinių leidinių įrišimas, senų knygų perrišimas bei knygų restauravimas, bibliofiliniai ir mažo tiražo leidiniai, vienetinės knygos, rankraščiai, meniniai spaudiniai, nestandartinio dydžio ar formos knygos, knygos iš netradicinių medžiagų, ir kiti atvejai).

Ne vien senieji įrišai, bet ir pats knygrišystės amatas yra kultūros paveldo dalis, kurią siekiame išsaugoti. Šios žinios būtinos knygų restauravimui ir neišvengiamai reikalingos meninei knygų įrišimų kūrybai. Vilniaus knygrišių gildija tęsia ir perduoda glaudžiai tarpusavyje persipynusias knygrišystės amato ir  meno tradicijas.

Rimas Supranavičius,

Vilniaus knygrišių gildijos pirmininkas

1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvoje.prasidėjo Antrojo pėstininkų pulko formavimas. 1919 m. birželio 15d. 1-asis dalinio batalionas buvo atskirtas nuo pulko ir pavadintas Atskiruoju Marijampolės batalionu. Lapkričio 20 d. batalionas tapo Šeštuoju pėstininkų pulku, o lapkričio 5 d. jam buvo suteiktas Pilėnų kunigaikščio Margio vardas. 1919 m. Atskirasis Marijampolės batalionas dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš raudonarmiečius ir bermontininkus. Performuotas į Šeštąjį pėstininkų pulką, dalinys buvo perkeltas į Dauguvos frontą. 1920 m. rudenį pulkas kovėsi su lenkų pajėgomis, įskaitant „sukilusią“ lenkų generolo majoro Liucijano Želigovskio grupuotę. Pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams, dalinys saugojo neutraliąją zoną tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių (1922 m. pabaigos duomenimis, „margiečiai“ gynė 40 km ilgio neutraliosios linijos ruožą). Dalinys taip pat dalyvavo 1923 m. kautynėse su lenkais dėl Valkininkų-Rūdiškių geležinkelio ruožo. Už drąsą ir pasiaukojimą Nepriklausomybės kovose 26 pulko karininkai buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, o 155 viršilos, puskarininkiai, grandiniai ir eiliniai – Vyčio Kryžiumi.

Parodos „Kovose už Tėvynę“ lankytojams yra pateikiamos fotonuotraukos, atvaizduojančios Šeštojo pulko karių kasdienį gyvenimą bei dalyvavimą kariniuose veiksmuose 1920–1923 metais. Parodos pagrindą sudaro nuotraukos, parodančios „margiečius“ kovose su Lietuvos valstybės priešais bei iliustruojančios dalinio karių buitį fronto ir demarkacinės linijos apsaugos sąlygomis. Nemažai dėmesio yra skiriama „margiečių“ naudojamų ginklų ir transporto priemonių pavyzdžiams. Kai kuriose nuotraukose užfiksuotos situacijos aiškiai byloja apie aktualiausias problemas, kurias teko spręsti Lietuvos karinei vadovybei. Viena jų – aukšto lygio šauktinių neraštingumas – analfabetų gausa darė neigiamą įtaką karinio mokymo rezultatams, todėl pulke buvo vykdomas intensyvus auklėjimas ir kultūrinis darbas (vienoje iš fotonuotraukų yra užfiksuoti skaityti ir rašyti mokomi neraštingi kariai). Svarbus buvo ir dalinio aprūpinimo maistu klausimas: dalis pulko kareivių tarnybos metu privalėjo vykdyti ūkinius darbus (viena fotografijų vaizduoja „margiečius“, ganančius karvių bandą prie demarkacinės linijos su Lenkija). Lietuvos karinė vadovybė taip pat reguliariai rengė patikrinimus ir manevrus, stengėsi užtikrinti karių budrumą bei reikiamą koncentracijos lygį.

Parodos eksponatai atskleidžia ir šiek tiek kitokius karių gyvenimo aspektus – aktyvų dalyvavimą religinėse apeigose ir valstybinėms šventėms skirtuose renginiuose, laisvalaikį, bendravimą su civiliais gyventojais.

Kaip ir kitiems nepriklausomos Lietuvos kariuomenės daliniams, Šeštajam pulkui teko formuotis ir veikti itin sunkiomis sąlygomis, bet, kad ir kokių būta sunkumų, „margiečiai“ garbingai vykdė savo pašaukimo pareigas ir labai prisidėjo prie Lietuvos pergalės Nepriklausomybės kovose.

Ekslibrisas, XV a. atsiradęs kaip knygos meno dalis, kaip leidinio savininką nurodantis ženklas, XXI a. yra šiek tiek nutolęs nuo pagrindinės paskirties ir dažnai skiriamas istorinės atminties, kultūros, iškilių asmenybių, dabarties gyvenimo aktualijoms įprasminti talpia menine, poetine, alegorine kalba. Visame pasaulyje ekslibrisai, populiarinami parodose, konkursuose, kolekcininkų kongresuose, išlieka svarbia kultūros komunikacijos priemone.

Trakai 2020 m. paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Mieste organizuota daug kultūrinių ir edukacinių renginių. Prisidėdamas kultūrinėmis iniciatyvomis, Trakų istorijos muziejus vykdė projektą ir nuo sausio 8 dienos paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą „Trakų Pusiasalio pilis: vienaragis – kultūrinio, istorinio paveldo simbolis“, surengė laureatų parodą ir išleido katalogą.

Tarptautinį ekslibrisų konkursą muziejus rengia ketvirtą kartą. Paskutinio konkurso tema skirta Trakų Pusiasalio pilies įvaizdžiui gerinti ir pasirinktam simboliui įprasminti. Unikalus, galbūt analogo neturintis radinys pasirinktas Pusiasalio pilies simboliu todėl, kad vienaragio apkalo radimo vieta sutampa su populiarinama vieta.

Konkurso vizija – visuomenę vienijanti kūrybinė istorinė iniciatyva, kurios metu pasaulio dailininkai, vaikai ir moksleiviai buvo kviečiami sukurti ekslibrisų su vienaragio simboliu. Šie ekslibrisai skirti Trakų Pusiasalio pilies architektūriniam kompleksui ir su šia vietove susijusioms asmenybėms. Paskelbta konkurso tema buvo iššūkis paieškoti vienaragio ir Trakų Pusiasalio pilies sąsajų, mistifikuoti ir apibendrinti mintis kuriant knygos ženklą, atsigręžiant į Lietuvos ir Trakų miesto istoriją.

Konkursui pasibaigus, Trakų istorijos muziejaus direktorės Alvygos Zmejevskienės vadovaujama vertinimo komisija, iš 199 konkursantų (111 profesionalių dailininkų, 88 vaikų ir moksleivių) pateiktų 395 ekslibrisų, atrinko 261 geriausią darbą. 144 ekslibrisai eksponuojami parodoje Trakų Salos pilyje, 72 geriausi vaikų ekslibrisai bus eksponuojami parodoje Trakų meno mokyklos galerijoje. Išleistas šis 216 geriausių konkurso darbų katalogas (autorystės įraše vaiko ir moksleivio amžius nurodytas skliaustuose). Vertinimo komisijos sprendimu, trys geriausi profesionalūs menininkai apdovanoti I–III premijomis. Kiti trys geriausi, kūrę tradicinėmis

grafikos technikomis, ir trys autoriai, kurie sukūrė darbus, taikydami naujas technologijas, autorines technikas, kompiuterinę grafiką, įvertinti 1–3 laipsnio diplomais, 15 autorių apdovanoti laureato diplomais, tarp jų – penki vaikai ir moksleiviai. Dėl mažo ekslibrisų skaičiaus vertinimo komisija neturėjo galimybės nominuoti laimėtojų pagal amžiaus grupes.

Konkurso organizatoriai tikėjosi didesnio dalyvių skaičiaus, aktyvesnio vaikų ir moksleivių, dailės mokyklų ugdytinių dalyvavimo. Tačiau… Visą pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija apribojo vaikų ir mokinių galimybes dirbti pritaikytose dailės studijose, trūko „gyvų“ susitikimų su dailės pedagogais – mokymas ilgą laiką vyko nuotoliniu būdu. Atrenkant geriausius darbus, ypatingas dėmesys skirtas tradicinių grafikos technikų taikymui, profesionaliam darbų atlikimui, naujų technologijų, kompiuterinės grafikos pritaikymui, kūrybiškumui, kūrinio originalumui, vienaragio pavaizdavimui Trakų Pusiasalio pilies istorijos ir kultūros kontekste.

Dauguma konkurso dalyvių ieškojo konkrečių nuorodų į minimo vienaragio simbolio bei to laiko realijas. Tačiau didelė dalis konkurso dalyvių painiojo dvi Trakų miesto pilis ir pasirinko artimiausią ir galbūt jiems žinomiausią Trakų Salos pilies vaizdą. Su menkiau pažįstamu Pusiasalio pilies vaizdu sukurtų ekslibrisų mažiau. Nemažai autorių savo kūrinius skyrė garsiems gobelenams su mergele ir vienaragiu, daugelyje jų vaizduojami neatsiejami nuo Trakų istorijos ir kultūros simboliai: vanduo, kunigaikščiai, architektūra, viduramžių ornamentika ir kiti. Vienaragio ženklas atkartoja vienaragio apkalo formą arba panašėja į arklį ar ožį, vietoj rago įkomponuojamas kalavijas. Maža ekslibriso erdvė tik keletą autorių paskatino kondensuoti mintį, išreikšti ją lakonišku, ženkliniu vaizdu.

Nepaisant pandemijos, konkursas įvyko ir turi svarbią išliekamąją vertę. Išleistas geriausių darbų dvikalbis albumas – katalogas bus platinamas Lietuvoje ir užsienyje. Katalogą gaus visi konkurso laimėtojai. Sukurta labai patraukli katalogo meninė daugiafunkcė idėja: 24 konkurso laimėtojų ekslibrisai-atvirlaiškiai išspausdinti ant storesnio popieriaus su perforacija. Sukurta galimybė patikusį atviruką gražiai išplėšti iš katalogo ir, įrašius savo įrašą, išsiųsti paštu. Taip sukuriama pridėtinė katalogo vertė ir skatinama naudoti simbolių kalbą: paštu – taip, kaip atkeliavo darbai į Trakų istorijos muziejų, – išsiųsti „ekslibrisinę“ žinutę. Šio projekto geriausios idėjos bus perkeltos į kitas erdves: kuriamas vaizdinis turinys komunikacijoms, gaminami neturintys analogų ir Trakų istorijos muziejų reprezentuojantys naujoviški produktai.

Trakų istorijos muziejui svarbus šio konkurso integralumas. Pusiasalio pilies pietvakariniame bokšte planuojama įkurti edukacijų centrą. Čia veiks trumpalaikės parodos. Ekslibrisų kolekcijos kopijos bus panaudotos su knygos istorija susijusioje edukacinių veiklų programoje „Knygos kelias“. Tai bus vertinga vaizdinė medžiaga, iliustruojanti edukacines veiklas ir mokymus, taip pat kurianti pridėtinę vertę, tampant aktyviu formaliojo ir neformaliojo švietimo bei mokymosi visą gyvenimą proceso dalyviu, bendradarbiaujant su švietimo įstaigomis, pilietinėmis ir bendruomeninėmis organizacijomis. Svarbus ir ekonominis veiksnys. Ekslibrisų konkurse išpopuliarėjęs vienaragio simbolis vėliau bus naudojamas kuriant Pusiasalio pilį reprezentuojančius suvenyrus ir didins muziejaus patrauklumą. Vienaragis suteikia tikėjimo stebuklais, švarumo, magijos, skaistumo, švelnumo, intuityvaus žinojimo simbolinę prasmę ir dėl to visame pasaulyje yra itin sėkminga rinkos prekė.

Vis intensyvėjant elektroninių (skaitmeninių) technologijų plėtrai bei galimybėms, konkuruojant su „spausdintu žodžiu“, knygos ženklo – ekslibriso – aktualumas bei meninės, kultūrinės vertės svarba išlieka nepakitusi. Ekslibrisai liks konkurso organizatoriui – Trakų istorijos muziejui ir bus saugomi muziejaus dailės rinkinyje. Salos pilyje surengta konkurso nugalėtojų paroda – tai meno kūrinių, atliktų tradicinėmis grafikos technikomis, bei jų individualaus stiliaus ir naujų išraiškos priemonių, technikos naujovių pademonstravimas. Vėliau paroda galės būti pristatoma ir kitose Lietuvos ir užsienio viešosiose erdvėse. Muziejaus  interneto svetainėje bus sukurta virtuali paroda.

Šis konkursas svariai prisidės prie knygos ženklo puoselėjimo ir populiarinimo, suteiks naujų kūrybinių impulsų ir įkvėpimo, skatins aktyvesnį Lietuvos ir užsienio mažosios grafikos kūrėjų bendradarbiavimą. Viliamės, kad organizuotas konkursas prisidės ir prie teigiamo požiūrio į nacionalinę istoriją ir kultūrą formavimo, tautinių vertybių puoselėjimo, išplės kultūrinį ir istorinį akiratį. Konkursas padės kurti Lietuvos, kaip modernios ir kūrybingosvalstybės, įvaizdį Europoje ir visame pasaulyje.

trakų 
istorijos muziejus

darbo laikas

Kovas, balandis, spalis 
II - VII  10:00 – 18:00 val. 
Gegužė – rugsėjis 
I – VII  10:00 – 19:00 val. 
Lapkritis – vasaris 
II – VII  9:00 – 17:00 val.

kontaktai

Tel:+370 528 55297
Įmonės kodas: 190757189
Kęstučio g. 4
Trakai, LT – 21104

sprendimas

© 2020 Trakų istorijos muziejus
Privatumo politika