Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Lapkritis - vasaris
Pilis
antradienis - sekmadienis
9:00-17:00

Lapkritis - kovas
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00
 
Lapkritis - kovas
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Parodos, renginiai


 

 

 

Medininkų pilis

Kainos, darbo laikas >>

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Meninė antkapinio paminklo fotografija

2016. 11. 02

Muziejus laikraštyje nr. 45 (462)

Neseniai nuvilnijo Vėlinių žvakių atminties upės. Kaip kiekviena tauta, išlaikiusi savo ryšį su senąja kultūra, lietuviai turi savo didžiąsias tradicijas, aprėpiančias kalbą, religiją, meną, papročius, ritualus. Nuo jų išsaugojimo priklauso tautos, kaip etninio kultūrinio fenomeno, išlikimas bendroje pasaulio tautų kultūrų mozaikoje. Viena iš didžiųjų tradicijų Lietuvoje yra nekrokultas. Jo šaknys siekia neapibrėžtus, labai senus laikus, yra išlaikiusios daug archajiškų bruožų ir mitologinių elementų. Žmogaus mirtis – riba tarp fizinio ir metafizinio pasaulio, į kurį atsiremia žmogiško gyvenimo dvasinė, religinė patirtis. Nekrokulte akivaizdžiai pastebimas gyvas žmogaus santykis su Dievu ir anapusiniu pasauliu. Kapinės – ne tik mums artimų žmonių amžinojo poilsio vieta, bet ir vertingas kultūros paveldas, įvairių mokslo šakų – istorijos, archeologijos, menotyros, kalbotyros – tyrimų objektas, literatų, dailininkų, fotomenininkų įkvėpimo šaltinis. Pagaliau, tai – ramybės parkas, tylos sodas, kuriame tiesiog gera būti pabėgus nuo kasdienio šurmulio.

Kapinės nuo senų laikų yra neatsiejama žmogaus gyvenimo, kultūros ir istorijos dalis. Lietuvoje daug senų, baigiančių išnykti kapinių su unikaliais paminklais, jų užrašais, bylojančiais apie tą ar aną laikotarpį, to krašto žmones, papročius. Nuo 2015 m. Trakų istorijos muziejuje saugoma Virgilijaus Bizausko daryta meninė antkapinio paminklo fotografija padovanota autoriaus po muziejuje veikusios parodos iš ciklo „Pasivaikščiojimai“. V. Bizauskas, kaip ir kiekvienas fotografas, pateikdamas darbą, ieško savo kelio, meninio žvilgsnio, simbolių, norėdamas perteikti tai, ką jautė, matė, išgyveno. Kapinių tema ne tik sąsajos su Lietuvos istoriniu paveldu, bet ir asmeninės – su protėviais. Nemažai fotografų ieško savo protėvių kapų, važiuoja į gimtąsias vietas. Vieni iš jų randa paramstytus senus kryžius, kiti – tik kryželį, apaugusį už atmintį didesne žole. Vieni ieško amžinybę simbolizuojančios šviesos, įsipynusios į geležinių kryžių ažūrą, kiti – simbolių apie amžinąjį gyvenimą ar visagalės gamtos įsikišimą, paveikiantį žmonių pamirštas vietas.

Trakų istorijos muziejus planuoja dar šiemet pristatyti lankytojams Virgilijaus Bizausko seniausių ir gražiausių nekropolių meninių fotografijų parodą. V. Bizausko fotografijos – persmelktos tylios, mažakalbės žemaitiškos filosofijos. Jose vėjo šiurenamų smilgų kilimai ir lyg seni karžygiai rikiuotėje stovinčių medžių kamienai, saulės blyksniai tyliam vandeny ir pražilę rūkai virš pievų, žemdirbio padargų braukčiais sušukuotos vešlios žalumos kasos ir šalnos pakąstos ražienos, tamsūs demoniški vandens akivarai ir slaptos vilties kupinas nežinomo dievadirbio ar akmentašio sukurto Nukryžiuotojo žvilgsnis...

Tokios in memoriam fotonuotraukos suteikia progų stabtelėti ir atidžiau įsižiūrėti į unikalius kultūros paveldo objektus, prisimenant jų istorijas, pagerbiant tuos, kurie buvo tos pačios žemės vaikai ir kurių jau seniai nebėra tarp mūsų. Šiuolaikiniame gyvenime turėtume išmokti padėkoti ne tik esantiems, bet ir tiems, kurie yra už laiko ribos. Ir  patys gyvi esame tol, kol mus prisimena.

Istorijos skyriaus vedėja Alvyga Zmejevskienė