Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55 297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53 945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53 946
Faksas
+370 528 55 288

Direktorius
+370 528 53 941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53 947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55 297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55 286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Lapkritis - vasaris
Pilis
antradienis - sekmadienis
9:00-17:00

Lapkritis - kovas
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00
 
Lapkritis - kovas
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
trečiadienis - sekmadienis
9:00-17:00

Darbo laiką kitais mėnesiais rasite čia

Parodos, renginiai


 

 

 

Medininkų pilis

Kainos, darbo laikas >>

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Pasivaikščiojimo lazdos

2018. 12. 28

Muziejus laikraštyje Nr. 52 (574)

Lazda – ne tik dažnas keliautojų, piligrimų atributas. Dažnai pasirėmę lazda vaizduojami šventieji, pvz., šv. Mikalojus, piemenėliai ar trys Karaliai religiniuose siužetuose. Pasivaikščiojimo lazdų mada prasidėjo XVII a. pabaigoje. Visos to laikotarpio lazdos turėjo aiškią, nusistovėjusią formą, dažnai vadinamą angliškąja. Tokios lazdos buvo su tvirta, išriesta rankena, dažniausiai gaminta iš dramblio kaulo ar raganosio rago, individualiai dekoruota sidabro vinutėmis ar kniedėmis, ornamentuojant inkrustuota sidabro viela. Rankeną su lazdos korpusu visuomet jungė puošni sidabro detalė, vadinta „rankogaliu“, kurioje dažniausiai buvo ąselė kilpai ar sidabro žiedui įverti. XVII–XVIII a. skulptūrinės rankenos buvo veikiau retai pasitaikanti išimtis. XVIII a. lazda tapo vienu svarbiausiu kilmingųjų statuso simboliu ir nuolatinių kompanionu. Tuomet lazdų ilgi buvo 110–120 cm, tapo madinga rutulio formos rankena – dažniausiai gaminta individualiai ir itin dekoratyvi, pagaminta iš pūsto aukso ar sidabro, aukso monet, pusbrangių akmenų, tokių kaip gintaras, jaspis, turkis ir kt., dažnai inkrustuota brangakmeniais ir deimantais. Taip pat labai populiarus buvo inkrustavimas vėžlio kiautu ar perlais. Iš „baltojo aukso“ – porceliano – imtos gaminti skulptūriškos lazdų rankenos, vaizduojančios moterų biustus, turkus ar maurus, mopsų, liūtų at kitokių gyvūnų galvas. Tokio tipo lazdas išpopuliarino Prancūzijos valdovas Liudvikas XIII (1601–1643).
    
Lazda tapo vienu iš svarbiausių aksesuarų, kurį didžiūnai pasirinkdavo ir pritaikydavo progai. Lietuvos Lenkijos valstybės valdovo Augusto III (1696–1763) premjeras, grafas Heinrichas von Brühlis (1700–1763) mini, turėjęs 300 lazdelių, derančių prie tiek pat kostiumų, kuriuos reguliariai dėvėjo, rinkinį. Taip pat žinoma, kad Prūsijos karalius Frydrichas II (1712–1786) turėjo didžiulę prabangių vaikščiojimo lazdų ir tabakinių kolekciją. Po septynerių metų karo šio valdovo nuolatinė kompanionė – lazda su lašo formos rankena – tapo tokia populiari, kad gavo bendrą pavadinimą „Fritz Krücke" (liet. Frico žarsteklis).
    
Pasivaikščiojimo lazdų aukso amžiumi galime laikyti 1900–1930 m., kai dar nepradėtas jų gamybai naudoti sąlyginai pigus aliuminio lydinys. Tuo metu lazdos buvo pamėgtos ne tik kaip pasivaikščiojimų inventorius, bet ir kaip prašmatnus įvaizdžio atributas. To meto džentelmeno gyvenimą vaizdžiai apibūdino posakis „Nė dienos be lazdos ir skrybėlės“. Vėliau pasivaikščiojimo lazdelių atsirado ir emancipuotų moterų garderobuose. Grakštesnės ir lengvesnės nei vyriškos, su įmontuotais veidrodėliais, pudrinėmis, pomaderiais, dekoruotos polichrominiu emaliu, dramblio kaulo drožiniais, portretais, mitologiniais, gamtos ar socialinio gyvenimo vaizdais. Ir išties, dar XX a. pr. lazda nebuvo nei senatvės, nei negalios simbolis. Trakų istorijos muziejus turi sukaupęs gana gausią pasivaikščiojimo lazdų kolekciją. Laimei, aukštos kokybės praeities meistrų gamintos lazdos ir šiandien atrodo beveik nepakitusios – labiau pažeisti tik atraminiai lazdų „kulnai“. Tačiau matomos naudojimo žymės nesumenkina šių objektų vertės, o suteikia savito istorinio žavesio.

Istorijos skyriaus vedėja Alvyga Zmejevskienė