Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53946
Faksas
+370 528 55288

Direktorius
+370 528 53941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Gegužė - Rugsėjis
Pilis
pirmadienis - sekmadienis
10:00-19:00

Balandis - Spalis
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Rugpjūtis
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
pirmadienis - ketvirtadienis
10:00-16:45
penktadienis
10:00-15:30
pietų pertrauka
12:00 - 12:45
 
Balandis - Spalis
Medininkų pilis
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Išsamesnė informacija čia

Parodos, renginiai

Senųjų amatų šventė
Trakų Salos pilyje
2020 08 23

Kęstučio Ramono, Augusto Ramono
paroda „Didieji mūšiai, didžiosios pilys“

Tarptautinis ekslibrisų konkursas 2020

 

 

 

 

 

 

 

Medininkų pilis

Kainos, darbo laikas >>

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
enrika.trofimoviene

 

Wilno,...bet ne tas Wilno

2020. 05. 07

2015 m. Trakų istorijos muziejus įsigijo XIX a. pb. fotonuotrauką, šeimos portretą, motiną su keturiais suaugusiais vaikais, sūnumi ir trimis dukromis. Moterys vilkinčios lenkiškus tautinius drabužius. Pagal įrašą pasporto apačioje sprendžiant fotografuota buvo Vilniuje, bet...Vilniuje nežinomas toks fotografas „C. W. Mennie“, be to, įrašas anglų kalba, kas buvo visai nebūdinga XIX – XX a. sandūros Lietuvos ir bendrai šio regiono fotografams. Pasportų įrašai paprastai būdavo rusų, lenkų, kai kur vokiečių, ir, kaip tam tikra fronda valdžiai, prancūzų kalbomis. Rusijos imperijoje tiktai sostinėje, Sankt Peterburge, dirbo fotografai – anglakalbiai. Taigi fotonuotrauka užminė didelę mįslę. Paslaptį atskleidė keturios raidės „Minn.“ po įrašu „Wilno“. Tikrai buvo toks fotografas Clarence W. Menny, ir jis tikrai fotografavo lenkų šeimą mieste pavadintame Wilno. Tik tas Wilno ne Lietuvoje, ...ir netgi ne Europoje. Pasirodo, kad pasaulyje egzistuoja ne vienas Vilnius, o šis konkretus yra JAV, Minesotos valstijoje ir jam jau netoli pusantro šimto metų.
    
XIX a. antroje pusėje sparčiai ekonomiškai besivystančios ir darbo jėgos stokojančios JAV plačiai atvėrė savo duris gausiems imigrantams iš Europos. Tada galimybe susirast savo vietą pasaulyje pasinaudojo daug kas, nuo Norvegijos ir Islandijos šiaurėje iki Italijos ir Graikijos pietuose. Ne išimtis buvo ir suskaldytos tarp trijų Imperijų buvusios Abiejų Tautų respublikos žemės. Pirmieji buvo diskriminuojami, kaip „untermenšai“, Rusijos imperijoje žydai, po jų sekė lenkai, ukrainiečiai,...ir taip pat lietuviai. Tai buvo ne politinė emigracija, kurios konservatyvioji srovė paprastai apsistodavo Paryžiuje, o liberalioji – Londone, bet grynai ekonominė, kuri naujos tėvynės daugiausia ieškojo už Okeano, ten, kur sąžiningu darbu galima buvo greit uždirbt ne vien sausos duonos riekę, bet ir storą sviesto sluoksnį ant jos. Ir viena iš tokių vietų buvo „vesternuose“ apdainuoti „Laukiniai vakarai“. Minesotos valstija tapo viena iš naujų tėvynių lenkų, o kartu ir lietuvių, imigrantams. Po to, po kelių dešimtmečių, politinė priešprieša juos išskirs, bet tada, imigracijos pradžioje, svetimoje šalyje ir aplinkoje, lenkai ir lietuviai buvo kartu, nes galėjo pasiremt vien tik vieni kitais. Aplink buvo vien tik svetimi, net it bendratikiai -- airiai, nekalbant jau apie įvairių pakraipų protestantus. 1862 metais buvo priimtas legendinis „Homestead Act“ įstatymas, suteikęs viltį ir teisę į savos žemės lopinėlį milijonams žemdirbių, kaip iš JAV rytinių teritorijų, taip ir  iš Europos, ir padėjęs pamatą visai JAV fermerių ūkių sistemai. Ir jie juo pasinaudojo. „Vėjų žeme“ pavadino Minesotą Jakubo Goreckio, vieno iš pirmųjų lenkų – persikėlėlių, žmona Roza, pirmą kartą pamačiusi bekraštes prerijas. Netrukus tas kraštas taps jų tėvyne ir po gerų 20 metų gausi Goreckių giminė nusifotografuos kartu prie jų tėviškės namų Wilno, lenkiškai-lietuviškam miestelyje JAV prerijose. Jis atsiras 1883 metais, mažutė tautinė gyvenvietė JAV Vidurio Vakarų regione, WILNO. Daugumas jo gyventojų, kurie ten atsikėlė tais metais, ko gero išvis niekad nebuvo Vilniuj, jie buvo kilę iš Pomeranijos ir Galicijos, labai toli nuo Lietuvos. Bet tarp jų buvo ir tie, kurie gerai paminė LDK sostinę ir antrą pagal dydi jos miestą, todėl dabar JAV, Minesotos valstyjoje, Linkolno grafystėje tebeegzistuoja miestelis, kadaise pavadintas Wilno, o jo pagrindinė gatvė vadinas Kowno-street. Minesotos universiteto biblioteka saugo gausią fotokolekciją, įamžinusią Wilno-amerikiečius, ilgus dešimtmečius atsisakiusius „susilydyt“ garsiajam amerikoniškam „tautų lydymo katile“, išsaugojusius savo tapatybę ir identitetą. 1883 metais trišalė sutartis tarp „Chicago and Northwestern railroad' geležinkelio kompanijos, JAV lenkų tautinės organizacijos PNA (Lenkų nacionalinis aljanssas) ir JAV Katalikų bažnyčios (kurioje dominavo airiškas elementas), atvėrė kelią lenkakalbei imigracijai į Minesotą, kur minėta geležinkelio kompanija valdė milžiniškus žemės plotus it galėjo legalizuot bet kokius kiekius įmigrantų. Bet viskas įvyko ne visai taip, kaip planavo steigėjai. PNA jau buvo grynai „amerikoniška“ vietos lenkų struktūra, o JAV Katalikų bažnyčia – grynai airiškai-amerikoniška organizacija... Va tik naujieji Amerikos lenkai ir Šv. Jano Kantijaus (1390-1473) parapija. Wilno, Minesotos valstija, su tuo niekaip nesutiko. Ir kai ten airį paskirt pabandė, ar čeką, lenkiškai kalbantį, sukėlė tokį maištą, kad jį po to gerą pusės amžiaus Sent Polio vyskupai prisimindavo. Ir į šitą parapiją vien tik kunigą – lenką teskirdavo, nes kitaip... atleisk vyskupe,... bet tikrai maža nepasirodys!
    
Ir Tūkstantis metų bei amžina garbė tiem mūsų tautiečiam, kurie ten tada kūrės!!

Muziejininkas Vytautas Tenešis