Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53946
Faksas
+370 528 55288

Direktorius
+370 528 53941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Gegužė - Rugsėjis
Pilis
pirmadienis - sekmadienis
10:00-19:00

Balandis - Spalis
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Liepa
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
pirmadienis - ketvirtadienis
10:00-16:45
penktadienis
10:00-15:30
 
Balandis - Spalis
Medininkų pilis
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Išsamesnė informacija čia

Medininkų pilis

Kainos, darbo laikas >>

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Šv. Antanas, šienapjūtė

Antanas Paduvietis gimė 1195 m. Lisabonoje, mirė 1231 m. Arcella (prie Paduvos), misionierius, pamokslininkas. 15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, vėliau pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir sekėjas, vargšų, sužadėtinių globėjas. Tikima, kad padeda surasti pamestus daiktus. 1232 m. paskelbtas šventuoju, 1946 m. – Bažnyčios mokytoju. Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų jo atvaizdo, papuošto gėlėmis ir šviesų girliandomis. Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Paduviečiai vadina jį Sant Antonio mio bello („Šv. Antanas, mano puikusis“). Jis yra mokytojas ir stebukladarys, bet paduviečiams jis - tarsi vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose.

Šienapjūtė – žemės ūkio darbai, susiję su šieno gamyba. Šienapjūtę sudaro šienavimas, šieno džiovinimas ir šieno suvežimas. Lietuvoje šienauti pradėta neolite, kuomet pradėta laikyti naminius gyvulius. Pradžioje žolė pjauta titnaginiais, žalvariniais pjautuvais, V–I a. pr. m. e. pradėti naudoti geležiniai pjautuvai, o nuo I–IV a. – geležiniai dalgiai. Iki kaimus suskirstant į vienkiemius, aplink kaimus būdavo bendros pievos, kurios valdytos, ganytos, šienautos drauge. Prieš šienapjūtę vykdavo kaimo sueiga, kur būdavo aptariami būsimi darbai. Vyrai pjaudavo šieną, moterys vartė pradalges, grėbė išdžiūvusį šieną ir krovė į kupetas. Praktikuojant trilaukę žemdirbystę, pievas, esančias tarp dirvų, valstiečiai šienaudavo skyrium. Nuo XX a. pr. šienas pradėtas dažniau džiovinti nebe laukuose, o žaiginiuose. Išdžiovintas šienas būdavo vežamas į klojimus, daržines, tik tolimose pievose paliekamas vietoje, sukrautas į daržinėles ar kūgius. Šienapjūtę lydėdavo maginės apeigos. Jos metu prašyta saulėtų orų, kad šieno nesulytų, o sugrėbus šieną, burtas būdavo atšaukiamas, kad pievos gerai atželtų. Po šienapjūtės švęstos pabaigtuvės.

Šaltiniai:
https://lk.katalikai.lt/2020/06/13
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-06-13-sv-antanas-paduvietis-kunigas-ir-baznycios-daktaras/7181
http://lietuvai.lt/wiki/%C5%A0ienapj%C5%Abt%C4%97

Parengė Stanislovas Augėnas