XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios laidosena Lietuvoje ištirta santykinai geriau, nei ankstesnio laikotarpio (XIII – XIV a.) laidojimo paminklai. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1387 m. ir vakarinės jos dalies – Žemaitijos - krikšto 1413 m. kurį laiką dar gyvavo, palaipsniui nyko XIII-XIV a. būdingas biritualizmas, kai greta koegzistavo kremacijos (mirusiųjų deginimo) ir inhumacijos (mirusiųjų laidojimo užkasant į žemę) papročiai.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje yra ištirta keliasdešimt kapinynų, kuriuose yra XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios kapų, tačiau tik dalis kapinynų yra būtent tokios gana siauros chronologijos. Didesnė dalis senkapių buvo naudojami ilgą laiką, kai kurie nuo XIII-XIV a., o dar daugiau - iki XVII ar XVIII a. Tokiuose kapinynuose XIV a. pabaigos – XV a. / XV a. pradžios palaidojimai sudaro tik dalį visų kapų. Didelė dalis ankstyvesnių kapų ilgą laiką naudotose kapinynuose buvo suardyti, įrengiant vėlyvesnius kapus.
Daugelis tyrinėtojų laikosi pirmosios teorijos ir vertina savitus, dažnai labai tolimus nuo krikščioniškųjų laidojimo tradicijų XIV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvos gyventojų laidojimo papročius vėluojančios christianizacijos ir ilgai išlikusių senųjų baltiškų tikėjimų (vadinamų pagoniškais) atspindžiu. Anot jų, po krikšto 1387 m. Lietuvoje laidojimo papročių kaita vyko laipsniškai, o įvairūs laidojimo tradicijų aspektai (gausios įkapės, kurį laiką pastebimas inhumacijos ir kremacijos papročių koegzistavimas ir kt.) patvirtina šį teiginį. Konceptualiausiai pagonybės reliktų gyvybingumą krikščioniškojo laikotarpio laidosenos tradicijose Lietuvoje yra pagrindęs Vytautas Urbanavičius. Išanalizavęs gausių tyrimų medžiagą, sugretinęs ją su rašytinių šaltinių duomenimis, jis priėjo išvados, jog perėjimo nuo mirusiųjų kremacijos prie inhumacijos proceso buvo laipsniškas, „pirmiausia gyventojai buvo priversti atsisakyti tų senųjų laidojimo papročių, kurie labiausiai buvo pastebimi ir labiausiai krito į akis. Visų pirma – tai mirusiųjų deginimas“. Taip pat V. Urbanavičius atkreipė dėmesį į spartų laidosenos papročių panašėjimą visoje Lietuvos teritorijoje, regioninių skirtumų nykimą, ir siejo šiuos pokyčius su bendrais materialinės kultūros pokyčiais, miestų įtakos išaugimu, tampresniais ryšiais su kitais kraštais.
Griežtas pirmosios, „vėluojančios christianizacijos“ teorijos kritikas ir alternatyvios, „sparčios christianizacijos“ teorijos grindėjas yra Eugenijus Svetikas. Anot jo, XIV a. pab. – XV a. Lietuvos ir kaimyninių kraštų archeologinėje medžiagoje nerasta jokių pagonybę liudijančių daiktų ar tariamų simbolių, o gausūs radiniai su krikščioniškais simboliais parodo universalią katalikiškosios kultūros recepciją etninėje Lietuvoje ir Žemaitijoje.
Šiame straipsnyje, remdamiesi konkrečių kapinynų tyrimų duomenimis, pabandysime atskleisti XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios laidosenos Lietuvoje vaizdą. Detaliau atskleisime jos ypatumus, remdamiesi dviejų Pietų Lietuvoje esančių šio straipsnio autoriaus vadovautų archeologinių ekspedicijų metu tirtų senkapių – Jurgionių (Trakų r.) ir Paūdronių (Šalčininkų r.) pavyzdžiu. 2010 m. Jurgionių kapinyno tyrimams vadovavo šio straipsnio autorius dr. Manvydas Vitkūnas ir prof. dr. Ilona Vaševičiūtė. Nuo 2011 m. tęsiamiems tyrimams vadovauja M. Vitkūnas. Tyrimų radiniai perduoti Trakų istorijos muziejui, antropologine medžiaga – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui, paukščių kaulai – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui.

Jurgionių kapinynas
Nuo 2010 m. buvo pradėti archeologiniai tyrimai Jurgionių kapinyno (Trakų raj., Aukštadvario sen.) teritorijoje. Kapinynas yra kalvelėje ir užima daugmaž 100x70 metrų plotą. Ši kalvelė yra bene aukščiausia šioje vietovėje, nors ryškai ir neišsiskiria iš gretimų kalvų. Anksčiau kalvelė buvo ariama, todėl didelė kapų dalis yra apardyta arba sunaikinta.
Įdomu, kad kapinynas yra 400 – 100 metrų atstumu nuo dar dviejų šiuo metu veikiančių kaimo kapinių, esančių į šiaurę ir į pietus nuo kapinyno. Trys laidojimo vietos, esančios vyraujančiose apylinkių kalvose, sudaro tarsi nekropolių grandinę.
Jurgionių senkapis fiksuotas 1935 m. Vietos žmonės senkapį iki šiol vadina „Prancūzkapiais“ – Lietuvoje gana dažnai senosios laidojimo vietos kaimo gyventojų žodinėje tradicijoje buvo siejamos su XVII-XIX a. istoriniais įvykiais, įvairių kariuomenių (tarp jų – Lietuvos, Švedijos, Prancūzijos, Rusijos) kariuomenių veiksmais Lietuvos teritorijoje, nors iš tiesų laidojimo paminklai buvo kur kas senesni ir su minėtomis kariuomenėmis neturėjo nieko bendro.
2010 m. buvo pradėti Jurgionių senkapio archeologiniai tyrinėjimai, kurie tęsti 2011, 2013 ir 2014 m. Iš viso per keturis tyrimų sezonus Jurgionių kapinyne ištirtos penkios perkasos. Bendras tyrimų plotas – 456,5 m.² Aptikti 54 kapai (tarp jų du – grupiniai).
Kapinyne vyrauja palaidojimai, kuriuose mirusieji orientuoti galvūgaliu į pietryčius (1 pav.).

1 pav. Jurgionių kapinynas. Perkasa 5. M. Vitkūno nuotr.

Vienu atveju (kapas Nr. 11) laidojimo krypties nustatyti nepavyko – palaikai kape gulėjo ne antropologine tvarka.
Mirusieji laidoti paguldyti ant nugaros, rankos dėtos įvairiai. Daugelyje kapų neaptikta karsto pėdsakų. Tik keliuose kapuose aptikti labai sunykusių skobtinių karstų likučiai.
Daugelyje kapų palaidota po vieną mirusįjį. Rasti tik du grupiniai kapai. Kape Nr. 30 palaidota 35-40 metų amžiaus moteris ir 18 mėn. ± 8 mėn. amžiaus vaikas. Kape Nr. 51 aptikti net šešių individų palaikų fragmentai, tačiau aiškiai vienalaikiai yra tik dviejų mirusiųjų palaidojimai. Tiedu mirusieji buvo palaidoti vienas virš kito, o kasant duobę kapui suardyti dar vieno ar dviejų asmenų palaidojimai. Vėliau dalis kapo suardyta, šioje vietoje užkasant ariamame lauke surinktus kaulus.
Ankstyvesnių kapų suardymų, kasant kapo duobes vėlesniems palaidojimams, rasta ir daugiau. Akivaizdžiausias pavyzdys – kapas Nr. 41, kuriame buvo palaidota vyresnė nei 30 metų amžiaus moteris. Jos kapas visiškai suardytas, kasant kapo duobę kape Nr. 40 palaidotam 40-45 metų amžiaus vyrui.
Osteologinė medžiaga perduota Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai. Dažniausiai antropologinių tyrimų metu fiksuota patologija – anemija. Taip pat nustatyti osteochondrozės, osteoartrozės, spondinioartrozės, osteofitozės, periostito, hiperostozės, osteomos (nepiktybinių navikų) atvejai, taip pat tarpslankstelinių diskų išvaržos dėl didelio fizinio krūvio, staigios traumos ir pan. Kape Nr. 48 palaidoto 16-18 metų amžiaus paauglio kaukolėje fiksuotu meningito pėdsakai.
Traumų pėdsakų nėra daug. Kape Nr. 20, 40-45 metų amžiaus moters palaikuose fiksuoti kairės rankos stipinkaulio lūžio ir tos pačios rankos riešo potrauminio artrito pėdsakai. Kape Nr. 51B, 40-45 metų moters palaikuose fiksuotas sugijęs delnakaulio lūžis. Pasitaikė ir kitų smulkių traumų pėdsakų.
Net apie 80 proc. Jurgionių kapinyno kapų buvo su įkapėmis, kurių kapuose randama nuo vienos iki keliolikos. Bene dažniausia ir vyrų, ir moterų kapams būdinga įkapė – peilis. Vyrų kapams būdingi skustuvai, skiltuvai su titnagu, akmeniniai galąstuvai, geležinės bei žalvarinės diržų sagtys, grandys (2 pav.). Rečiau vyrų kapuose randami papuošalai – žiedai, segės.
Moterų kapams būdingi peiliai, adatos, ylos, žiedai (dažniausiai – užkeistais galais, praplatinta arba pinta priekine dalimi), antsmilkiniai, auskarai, verpstukai (moliniai, šiferiniai, raginiai). Rasta keletas pasaginių bei ažūrinių segių, bet visiškai neaptikta didelei daliai kitų vienalaikių Lietuvos kapinynų būdingų apskritų plokštinių segių.
Kai kurie kapai turtingi. Pavyzdžiui, kape Nr. 24 palaidota 20-25 metų moteris. Įkapės – du daugiakaroliai antsmilkiniai (vienas su 20 karoliukų ant lankelio, kitas išlikęs fragmentiškai), žiedinis auskaras (žalvarinis, užkeistais galais), ažūrinė segė (rato formos, su devyniais stipinais, identiška rastai prie Kernavės senosios bažnyčios tirtame XV – XVIII a. datuojamame kapinyne), trys žiedai (pirmasis žiedas žalvarinis, juostinis, uždaru lankeli su dviem jame įspaustomis linijomis; antrasis žiedas žalvarinis, juostinis, neuždaru lankeliu, kuriame įspaustos dvi išilginės linijos, tarp kurių yra sudėtingas ornamentas – rombai su kryželiais; trečiais žiedas signetinis, su prie lankelio prilituota geltono metalo (paauksuota ?) plokštele; žiedo lankelio galai užkeisti; plokštelė puošta sudėtingu ornamentu – du kryžiumi persipinantys ovalai, kurių centre yra akutė, nuo jos atsišakoja keturios kryžmos), peilis ir keramikos šukės.
Taip pat keliuose turtingesniuose kapuose rasti odinių piniginių likučiai su žalvariniais apkalais. Vos trijuose kapuose rasta monetų (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Kazimiero, Aleksandro denarai), taip pat viena moneta aptikta atsitiktinai.
Dalyje kapų rasta keramikos – sveiki arba dalinai išlikę puodai, arba pavienės keramikos šukės. Bent dalyje palaidojimų atvejų puodai buvo sudaužyti, o jų šukės sudėtos į kapą (dažniausiai – tarp kojų arba šalia galvos). Keramika, dėta į kapus, buvo gaminama specialiai laidojimo apeigoms, anksčiau nenaudota buityje, silpnai išdegta.
Pastebima, kad kai kuriuose kapuose įdėtos įkapės, kurios veikiausiai nebuvo nešiojamos velioniui gyvam esant, bet įdėtos į kapą kaip atsisveikinimo dovanos. Visiškai ne antropologinėje vietoje (ne šalia smilkinių, bet netoli galvūgalio) 40-45 metų amžiaus vyro kape Nr. 40 įdėta vyrams nebūdinga įkapė - žalvarinis antsmilkinis arba auskaras. Dvigubame moters ir vaiko kape Nr. 30 prie vaiko kaukolės buvo įdėtas žalvarinis žvangutis. Jis taip pat į kapą veikiausiai pakliuvo kaip atsisveikinimo dovana.
Tarp įdomesnių radinių paminėtini šiferinis verpstukas (importas iš dabartinės Ukrainos teritorijos), įtveriamas strėlės antgalis bei dar vieno antgalio dalis. Išskirtinis radinys – atsitiktinai rastas lietas alavinis ažūrinis kabutis, puoštas zoomorfiniais motyvais – iš keturių žalčių sudaryta svastika.
Ganėtinai nemažą Jurgionių kapinyne palaidotų kapų dalį sudaro kapai su ginklais. Dažniausias ginkluotės kompleksas – ietis, kirvis ir peilis (2 pav.).

2 pav. Jurgionių kapinyno kape 6 rastos įkapės. M. Vitkūno nuotr.

Šio straipsnio autoriaus nuomone, neverta laikytis griežto peilių skirstymo į buitinius ir kovos vien pagal geležtės ar bendrą peilio ilgį. Artimojoje kovoje, kritinėje situacijoje (priešui išmušus iš rankų kitą ginklą), arba pribaigiant įveiktą priešą peilis net ir su 10 cm ilgio geležte gali būti panaudotas kovai. Tas pat pasakytina ir apie kirvius – kaip ir peiliai, daugelis jų vertinti kaip universalūs daiktai – darbo įrankiai ir ginklai.
Kape Nr. 16 palaidotas 45-50 metų vyras. Įkapės – odinis kapšelis su žalvariniais apkalais, diržo sagtis, peilis, skustuvas, skiltuvas su titnagu, pentinas, kalavijas bei nuo jo tvirtinimo prie diržo sistemos likusi sagtelė ir dvi grandys (3 pav.). Kalavijas geležinis, su žalvarine buožele, 111,5 cm ilgio.

3 pav. Kapas 16 (Jurgionių kapinynas). M. Vitkūno nuotr.

Įdomus kario kapas Nr. 11, kuriame jaunas, 18 – 19 metų amžiaus vyras palaidotas su ietimi, kirviu, dviem pentinais ir neaiškiu geležiniu dirbiniu. Palaikai buvo ne anatominėje padėtyje, tačiau tai nėra suardytas kapas. Kaulai gulėjo labai kompaktiškai, tyrimų metu buvo surinktas visas skeletas. Galbūt tai yra kario perlaidojimas, arba jo palaikai iš tolimo žygio jau suirę buvo pargabenti, tarkime, maiše ar dėžėje bei palaidoti gimtajame krašte?
Kapinyne rasta viduramžių laikotarpio laidojimo paminklams neįprastai daug pentinų. Kapuose Nr. 2 ir Nr. 16 aptikta po vieną pentiną, kape Nr. 11 – net du pentinai. Be to, dar vienas pentinas, spėjama pentino dalis, o taip pat miniatiūrinė balnakilpė iš suardytų kapų aptiktos atsitiktinai. Tokios didelės pentinų koncentracijos jokiame kitame XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios viduramžių Lietuvos kapinyne nėra žinoma.
Įdomu ir tai, kad dvejuose kapuose rasta arklio dantų. Kape Nr. 35, 35-40 metų amžiaus vyro kape po kairiuoju dubenkauliu rasti du arklio dantys. Tikėtina, kad tai raitelio simbolis. Ne mažiau įdomus yra kapas Nr. 35 – jame, remiantis antropologinių tyrimų duomenimis, palaidota 35-40 metų amžiaus moteris. Lytį patvirtintų ir kairėje kaukolės pusėje rastas žalvarinis klaustuko formos apkaustąs. Tačiau tarp blauzdikauliu rasta vyrų kapams būdinga įkapė – skiltuvas, o taip pat – arklio dantis.
Trylikoje kapų rasta paukščių kaulų. Jie aptinkami šalia galvos, tarp kojų arba kojūgalyje. Atlikta rastų paukščių kaulų paleoornitologinė analizė. Siekta nustatyti ne tik paukščių rūšinę sudėtį, bet ir lytį. Daugeliu atvejų į kapus buvo dedami naminių vištų kaulai (visas paukštis arba jo dalis), tačiau vienu atveju tame pačiame kape rasti ir vištos, ir žąsies kaulai. Pagal taisyklingą blauzdikaulio kirtimo liniją galima spręsti, kad į kapą įdėta žąsies koja. Pastebėta tendencija, kad į vyrų kapus buvo dedami gaidžiai, o į moterų – vištos.
Įdomu, kad Jurgionių kapinyne aptikta ir pavienių apdegusių, apsilydžiusių metalinių įkapių. Šiuo metu sunku pasakyti, ar šie artefaktai yra iš kapinyno teritorijoje galėjusių būti viduramžių laikotarpio degintinių kapų, ar netgi iš dar ankstyvesnių, geležies amžiumi datuojamų pilkapių. 1935 m. dokumentuose minimi vienas ar du pilkapiai, buvę kalvos šlaite. Archeologo Broniaus Dakanio manymu, kalvelėje galėjo būti arimo metu sunaikinti pilkapiai, o II tūkstm. viduryje čia įrengtas senkapis. Degintinių kapų ar jiems priskirtinų pavienių kaulų fragmentų nepavyko rasti. Tačiau kai kurie aiškiai ugnyje pabuvoję radiniai leidžia spėti, jog kapinyno teritorijoje arba artimiausioje aplinkoje galėjo būti ir viduramžių laikotarpio degintinių kapų arba apeiginės laužavietės, visiškai sunaikintos vėlesniais laikais šioje vietoje dirbant žemę, ariant laukus. Tikėtina, kad tęsiant Jurgionių kapinyno tyrimus, bus surinkta daugiau informacijos ir apie galimai čia buvusius degintinius kapus arba su ugnimi susijusias jo teritorijoje vykusias apeigas.

Beveik 80 km į rytus nuo Jurgionių kapinyno, prie pat Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, Šalčininkų rajono Turgelių seniūnijoje 2012 m. pradėtas tyrinėti XIV – XV a. datuojamas Paūdronių kapinynas.
Kapinyno teritorijoje bei artimiausioje aplinkoje 2012 – 2013 m. ištirtas 271,54 m² plotas (septynios perkasos). Kapinyne aptikti 38 griautinai kapai (4 pav.), taip pat rasta pavienių kaulų bei jų sankaupų iš suardytų kapų.

4 pav. Paūdronių kapinynas. Perkasa 9. M. Jovaiša nuotr.

Daugelis kapų buvo rasti 40-60 cm gylyje. Giliausias kapas (Nr. 19) atidengtas 75 cm gylyje. Visi mirusieji buvo palaidoti paguldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis. Absoliuti dauguma mirusiųjų (37 iš 38) buvo palaidoti galva į vakarus ir šiaurės vakarus, 230-320° kryptimi. Tik kape Nr. 30 mirusioji buvo palaidota visiškai priešinga kitiems kapams kryptimi - galva į pietus
Daugelyje kapų aptikti mirusiųjų palaikai dėl grunto savybių buvo labai sunykę. Tik dvejuose kapuose (Nr. 1 ir Nr. 38) pastebėti skobtinių karstų pėdsakai.
Įkapių rasta 23 iš 38 kapų. Kapų su įkapėmis dalis – 60 proc. Įkapių skaičius viename kape įvairavo nuo 1 iki 8. Dažniausiai pasitaikanti įkapė – peilis (14 kapų rasta po vieną, viename kape – du peiliai). Peiliai būdingi ir vyrų, ir moterų kapams.
Dalis mirusiųjų buvo susijuosę diržais, nuo kurių liko geležinės arba žalvarinės sagtys ir grandys. Absoliuti dauguma diržų detalių rastos vyrų kapuose. Tai liudija, jog diržas buvo vyro kostiumo dalis, o moterys veikiausiai juosdavosi austinėmis juostomis.
Papuošalai būdingi beveik išimtinai vien tik moterų kapams (5 pav.).

5 pav. Kape 41 palaidota moteris su antsmilkiniais in situ (Paūdronių kapinynas). M. Vitkūno nuotr.

Penkiuose kapuose rasta nuo vieno iki trijų žiedų. Kape Nr. 10 buvo palaidota 35-40 metų amžiaus moteris su įkapėmis - žalvariniu kabučiu ir žalvarniu žiedu pinta priekine dalimi. Kape Nr. 13 buvo palaidota 40-45 metų amžiaus moteris, kurios įkapės: moneta - sidabrinis denaras (LDK, Kazimieras Jogailaitis, 1440-1492), trys žalvarinis juostiniai žiedai, geležinis peilis, geležinė grandis. Kape Nr. 30 buvo palaidota vyresnė nei 50 metų amžiaus moteris, kuri į amžinybe iškeliavo su trimis papuošalais: stambiu žalvariniu juostiniu žiedu neuždaru lankeliu, žalvariniu juostiniu žiedu, fragmentiškai išlikusiu žalvariniu auskaru.
Kape Nr. 21 buvo palaidota 40-45 metų amžiaus moteris. Po mirusiosios galva, pakaušio srityje buvo padėtos trys apskritos plokštinės segės, sudėtos viena ant kitos ir suvyniotos į audinį (jo pėdsakai yra likę vienos segės paviršiuje). Segės datuojamos XIV a. antrąja puse – XV a. pirmąja puse. Ant viršuje buvusios segės dar buvo padėti du smulkūs stiklo karoliukai. Ant kairės rankos didžiojo piršto buvo užmauti du žiedai. Aukščiau buvo užmautas žalvarinis juostinis žiedas, žemiau - žalvarinis žiedas pinta priekine dalimi. Ant dešiniojo dubenkaulio rastas labai sunykęs geležinis peilis odinėse makštyse.
Unikalus radinys aptiktas vyresnės nei 20 metų amžiaus moters (?) kape Nr. 18. Vienintelė įkapė - kaukolės (neišlikusi) srityje rasta žalvarinė pasaginė segė, puošta raudonu emaliu. Gali būti, kad segė buvo padėta po mirusiosios galva (panašiai, kaip kape Nr. 21 rastos po mirusiosios galva trys viena ant kitos sudėtos apskritos skardinės segės). Segė padėta puošnia, emaliu puošta puse į apačią. Ant segės rasti labai korodavę geležinio liežuvėlio likučiai. Šis radinys visiškai iškrenta iš Paūdronių kapinyno radinių konteksto. Panašios segės, rastos Marvelės kapinyne (kapai Nr. 76 ir Nr. 110), datuojamos II a. Kaip II a. datuojama segė atsidūrė XIV-XV a. kapinyne? Galimos kelios versijos. Pirma versija: tai atsitiktinis radinys, nieko bendro neturintis su kapinyne palaidotais žmonėmis; radinys kape duobėje atsirado atsitiktinai, užpilant kapo duobę žemėmis. Antra versija: tai yra senojo geležies amžiaus laikotarpio radinys, surastas dar viduramžiais ir kurį laiką vėl naudotas. Prie segės buvo pritvirtintas geležinis liežuvėlis. Veikiausiai tai buvo padaryta, viduramžiais suradus segę be liežuvėlio, ir siekiant papuošalą vėl naudoti. Marvelės kapinyne abi rastos panašios segės turėjo žalvarinius liežuvėlius. Tyrimų autorius linkęs laikytis antrosios versijos – romėniškojo laikotarpio dirbinio antrinis panaudojimas viduramžiais, juolab Paūdronių viduramžių kapinynas yra šalia I tūkst. pirmąją puse datuojamo Paūdronių piliakalnio, kurio aplinkoje viduramžių žmonės ir galėjo rasti šį gerokai ankstyvesnį dirbinį.
Kape Nr. 15 palaidoto 30 – 40 metų amžiaus vyro kape rastos dvi geležinės sagtys, geležinis peilis, žalvarinis žiedas pynimo imitacija puošta priekinė dalimi, geležinė grandis, labai sunykusios odinės piniginės likučiai su geležiniu apkalu ir šalia jo buvusia geležine grandele (užsegimo mechanizmo dalis?). Odos fragmentai buvo visiškai menki (daugmaž 2 cm skersmens), itin sunykę, preparavimo metu subyrėjo. Šalia piniginės likučių aptikta moneta - sidabrinis denaras (LDK, Jogaila, 1388-1392).
Darbo įrankių Paūdronių kapinyno kapuose buvo labai nedaug. Unikalus radinys – žvejybinis kabliukas - aptiktas kape Nr. 27, kuriame palaidotas 30-40 metų amžiaus vyras. Šiame kape aptiktas geležinis peilis, dvi sagtys, grandis ir geležinis rozetės formos apkalas nuo sunykusios odinės piniginės. Mirusiojo juosmens srityje rastas masyvus žalvarinis žvejybos kabliukas su skylute valui ir užbarzda, skirtas plėšriosioms žuvims gaudyti.
Kapuose bei pavieniai kapinyno teritorijoje aptiktos devynios sidabrinės LDK monetos, datuojamos XIV a. pab. – XV a. Tai labai svarbus Lietuvos numizmatikai laikotarpis, kai atsiranda ir paplinta pirmosios lietuviškos kaltinės monetos. Aiškiai matome, kad vėlyvesnės monetos aptiktos mažiau turtinguose kapuose, kas iliustruoja bendrą įkapių skaičiaus kapuose mažėjimo tendenciją, fiksuojama daugelyje aptariamojo laikotarpio kapinynų
Atlikus osteologinės medžiagos tyrimus dalyje palaikų fiksuoti anemijos, osteofitozės, pavieniais atvejais - Šmorlio mazgų (tarpslankstelinių diskų išvaržos dėl didelio fizinio krūvio), periostito, osteochondrozės, spondilioartrozės atvejai. Parazitologinių tyrimų metu buvo aptikta helmintų (askaridžių) kiaušinėlių.

Jurgionių kapinyno chronologija XIV a. pab. – XVI a. pr. Jį palikusi gana turtinga ir karinga bendruomenė gyveno krikščionybės sklaidos epochoje, tačiau mirusiųjų laidosenoje dar laikėsi gajų senųjų papročių. Paūdronių kapinyno chronologija XIV a. (tikriausiai, tik XIV a. antroji pusė) – XV a.
Krenta į akis tai, kad nepaisant chronologinio artumo bei bendro regiono (abu kapinynai yra pietų Lietuvoje, atstumas tarp jų – beveik 80 km), labai skiriasi kai kurie laidosenos bruožai: Paūdronyse, lyginat su Jurgionimis, mažiau įkapių, visiškai nėra ginklų, jojimo reikmenų, paukščių kaulų, kapuose nerasta puodų (aptiktos vos kelios keramikos šukės). Paūdronyse beveik visi mirusieji palaidoti galva į vakarus, kai tuo tarpu Jurgionyse vyrauja laidojimo galva į pietryčius kryptis. Paūdronyse randama apskritų plokštinių segių, kokių visiškai nėra Jurgionyse. Tačiau abejuose kapinynuos kapuose randamos tokios pat Ldk Vytauto ir Ldk Kazimiero monetos.
Tokius vienalaikių bendruomenių laidosenos skirtumus galėjo lemti vietovės artumas nuo svarbesnių christianizacijos sklaidos centrų, socialinis statusas ir žemėnauda. Christianizacijos procesai labiau ryškus Paūdronyse, priešingai nei Jurgionyse. Paūdronys yra netoli (apie 12 km) iki Medininkų, kur buvo svarbi pilis, o jau 1391 m. įkurta viena pirmųjų Lietuvoje parapijų, pastatyta bažnyčia. Todėl tikėtina, kad katalikų kunigų veikla šiose apylinkėse ir christianizacijos procesai čia buvo spartūs.
Tuo tarpu Jurgionyse matome kitokį vaizdą: vietos gyventojai, dalies kurių socialinis statusas aiškiai pakankamai aukštas (kapai su kalaviju, pentiniais, brangiais papuošalais) palaidoti kur kas mažiau laikantys krikščioniškosios laidosenos reikalavimų. Manau, kad Jurgionyse turime reikalą su bajoro sodybos ir artimiausios jos aplinkose (vieno ar kelių gretimų kaimų) nekropoliu. Atžvelgiant į kapinyno chronologija, nekyla abejonių, kad čia palaidoti žmonės buvo krikštyti (juolab – aukštesnio socialinio statuso atstovai), tačiau jie gyveno bažnyčios tiesioginę įtaką mažiaus patiriančioje vietovėje. Artimiausia Jurgionių apylinkėse esanti bažnyčia (Aukštadvaryje, už 6 km) pastatyta tik 1518 m., tai yra beveik 130 metų vėliau, nei artimiausia bažnyčia Paūdronių apylinkėse. Tai taip pat gali paaiškinti vėluojančius christianizacijos procesus Jurgionyse.


Paūdronių ir Jurgionių kapinynų tyrimų medžiaga yra perduota Trakų istorijos muziejui ir saugoma archeologijos rinkinyje. Medžiaga yra konservuota ir restauruota. Dalis jos šiuo metu yra pristatoma LIMIS virtualioje parodoje, kurią muziejus kviečia aplankyti: