SKIRIAMA ŽALGIRIO MŪŠIO 615-OSIOMS METINĖMS

Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, totoriai, vokiečiai... Visų tautų atstovams nepriklausomai nuo jų amžiaus, Žalgiris yra vienas reikšmingiausių istorinių įvykių. 1410 m. liepos 15 d. netoli Žalgirio ir Stembarko kaimų tuometinės Kryžiuočių ordino valstybės (dabar Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadija) teritorijoje įvyko mūšis tarp Lenkijos-Lietuvių ir Kryžiuočių armijų. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms vadovavo pusbroliai karalius Vladislovas II Jogaila ir didysis kunigaikštis  Vytautas, o jų priešininkams vadovavo didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Mūšis baigėsi Lenkijos-Lietuvos pusės pergale. Ordinas patyrė didelių nuostolių, o pats didysis magistras buvo tarp žuvusių riterių. Lietuvai Žalgiris tapo vienu pagrindinių Tėvynės herojiškos šlovės simbolių, o pergalingasis vadas – didysis kunigaikštis Vytautas – nacionaliniu didvyriu. Lenkijai Žalgirio mūšis vėliau simbolizavo pergalę prieš Vokietiją – Prūsijos padalijime, didėjant germanizacijai XIX a. antroje pusėje. Visuotinėje atmintyje įsirėžė Jano Mateikos monumentali drobė (1878 m.), kurioje vaizduojama didžiojo magistro mirtis ir didžiojo kunigaikščio Vytauto pergalingas mostas. Kryžiuočių tapatinimas su vokiečiais buvo įprastas ir pačioje Vokietijoje. Nepaisant to, kad Prūsijos kunigaikštystė, valdoma Hohencolernų dinastijos, atsirado dėl Kryžiuočių ordino valstybės likvidavimo 1525 m., iš šios dinastijos kilęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas II mėgo apeliuoti į ordino paveldą ir dažnai pasirodydavo įvairiose ceremonijose vilkėdamas ordino mantiją. Pats Žalgirio mūšis (Vokietijoje jis vadinamas Tanenbergo mūšiu) vokiečių nacionalizmo požiūriu buvo sunkus pralaimėjimas, dėmė nenugalimųjų riterių garbei. Todėl Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių kariuomenės pergalė prieš Rusijos kariuomenę prie Mozūrijos ežerų 1915 m. buvo vadinama Antruoju Tanenbergo mūšiu: ji buvo suvokiama kaip kerštas už pralaimėjimą prieš penkis šimtus metų, ir nesvarbu, kad šį kartą priešas buvo ne Lenkija ir Lietuva, o Rusija. Sovietinėje Lietuvoje, nepaisant nepageidaujamų nacionalinių konotacijų SSRS, „Žalgiris“ veikė kaip svarbus simbolis – duoklė (ar išmalda?) Lietuvos istorinei tradicijai.

Žalgirio mūšis yra neatsiejama daugelio Europos valstybių, įskaitant Ukrainą, istorijos dalis. Viename didžiausių viduramžių epochos mūšių dalyvavo dešimtys tūkstančių kareivių. Vienoje pusėje buvo Ordino kariuomenė, kitoje – sąjungininkai – Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tą pačią dieną mūšio lauke buvo galima pamatyti horugves su Rusios žemių – Galicijos ir Lvivo, Podolės ir Pšemyslio, Chelmo – herbais. Taip pat buvo vėliavų iš Voluinės ir Brastos, Kyjivo ir Černihovo žemių. Po kiekviena iš šių vėliavų į mirtiną kovą stojo šimtai narsių kovotojų, kurie išėjo nuo Dniestro, Pietų Bugo ir Dniepro krantų kovoti su naujosios imperijos kūrėjais. Sąjungininkų pusėje totorių armijai vadovavo Dželal-ed-Dinas, chano Tochtamyšo sūnus. Taigi, Žalgirio mūšyje buvo atstovaujamos visos Ukrainos žemės – nuo ​​Karpatų iki Černihovo miškų, nuo Voluinės iki Juodosios jūros stepių.

Žalgirio mūšis yra vienas iš Didžiojo 1409–1411 m. karo epizodų, kuriame dalyvavo kariai iš Rusios. Jau 1409 m. rudenį Lenkijos karalius Jogaila paragino savo riterius žygiuoti į Prūsijos žemes: „pagal karaliaus įsakymą, nustatytą dieną Volbuže renkasi didelė kariuomenė iš visų Lenkijos karalystės žemių, būtent: Krokuvos, Sandomiro, Liublino, iš Rusios ir Podolės.“ Iš Jano Dlugošo kronikos žinoma, kad karalius Jogaila 1410 m. kovo pradžioje išvyko į Pšemyslį, o iš ten atvyko į Lvivą. Per dvi savaites jis apkeliavo Podolę, aplankė Podolės Kamenecą ir Haličą, o tada vėl grįžo į Lvivą. Mūsų dienas pasiekė karališkieji raštai riteriams, kurie gaudavo kaimus ir žemes šiuose regionuose už įsipareigojimą leistis į karo kampaniją. Tačiau ne visiems garbingiems riteriams ir kariams buvo lemta sugrįžti gyviems...

Šiandien, Europos valstybėms grėsmę keliančio priešo akivaizdoje, lyderystė kovojant yra Ukrainos  rankose. Ši lyderystė – ne apie lengvus pasirinkimus. Eiti ten, kur kiti suka į šalį ar slepiasi. Kalbėti tai, ką kiti nutyli. Priimti sprendimus, kai aišku, kad kelias bus nelengvas, bet prasmingas.

Tikimės, kad paroda tinkamai pristato kelią laisvės pergalės link. Pergalės, kurios siekyje svarbiausia yra vienybė bendro priešo akivaizdoje.