Paroda skiriama 2020-siems metams, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems tautodailės metais. Parodos pavadinta pasirinktu senos Dzūkijos regiono rugiapjūtės dainos pavadinimu „Augo Jievaras laukuose“. Jievaras – gyvybės medis, simbolizuojantis auginamų javų dygimo bei augimo nesibaigiamumą, amžinumą. Tai – nuolat gimdančio, moteriško prado simbolis, kuris buvo vaizduojamas su deivei–moteriai būdingais atributais: kasa ar plaukų kuokštu. Svarbus apeigų momentas, kad žemė netaptų bevaisė, buvo duonos, kartais sūrio, kuriuos užkasdavo į žemę toje vietoje, kur buvo nupjauti paskutiniai rugiai, aukojimas. Paprastai moterys, baigdamos pjauti, ,ne „plika“ ranka, o prijuostėmis ar skarelėmis, ravėdavo paliktą rugių kuokštą. Nenupjautus ir išravėtus rugius supindavo į kasą, į kurią įpindavo duonos su druska, o varpas nulenkdavo į sodybos pusę. Vienose vietose iš palikto nenupjautų rugių plotelio – Jievaro – varpų pindavo vainiką, kitose jas palikdavo dirvoje javų dvasiai.

Parodoje pristatomi utilitarinės paskirties daiktai, naudoti Trakų krašto žmonių XX a. pirmoje pusėje. Šie eksponatai buvo surinkti Trakų istorijos muziejaus vykdytų etnografinių ekspedicijų metu buvusioje Trakų apskrities teritorijoje: įvairi tekstilė,  kasdieniai namų apyvokos daiktai bei sakralinė skulptūra.

Vietinė liaudiška tekstilės gamyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Iki pat XX a. vidurio valstiečio ūkyje Lietuvoje buvo savarankiškai apsirūpinama visa ūkiui būtina tekstilė – šeimai ir šeimynai reikalinga apranga, ūkyje ir buityje naudojamais audiniais. Tekstilė – tai turto dalis, atiduodama ištekančioms dukroms kraičiu, tai dovanos ir atsiskaitymo priemonės. Tekstilės gamybos procesai – moterų valdoma sritis: nuo linų rovimo iki galutinio produkto – drabužio ar audinio. Naminio audimo žaliava Lietuvoje buvo linai, vilna, kanapės. Naudoti ir pirktiniai medvilniniai siūlai, bet pagrindinė žaliava buvo linai. Tam kad linas taptu siūlu reikėjo ilgo, sudėtingo daug darbo reikalaujančio proceso: nurovus – nukaršti galvutes, nušukuoti, mirkyti, džiovinti, minti, laužyti, braukti, šukuoti įvairiais šepečiais. Kiekvienas etapas susijęs su savitų būdų ir įrankių naudojimu.

Šiuolaikiniame „greitame“pasaulyje mes mažai susimastome apie daiktus, kurie mus supa: iš kur jie atkeliavo, kaip ir kas juos pagamino. Daiktai tarsi nuasmeninami ir tapo tolimi. Iki XX a. vidurio kasdienis žmogų supantis pasaulis – žmogui artimas pasaulis. Tai – gyvenimo tėkmė, kai daugybė dalykų, atrodo, yra įprasti ir savaimes suprantami. Tai – fiziškai artima namų erdvė, pilna žmogui reikalingų daiktų, jį supančių pagalbinių priemonių. Daiktai yra tarsi rutina, jie juda tarp žmonių, kaip žmonės juda tarp jų. Daiktai yra naudojami, jie yra tausojami bei saugojami. Jiems statomi pastatai, atitveriami kambariai, įrengiamos lentynos, spintos ir spintelės, pastogės ar aukštai. Žmogui reikia daugybės daiktų. Lietuvių etnologai „įsimylėję“ daiktus. Jie įkūnija žinias ir informaciją, kurią mums perteikia. Vartojimo požiūriu jie yra kasdienių, prekių pasaulio ir, apskritai, žmogaus ir jo poreikių įvairovės dalis. Gamybiniu požiūriu jie iškalbingi techniškai, socialiai, estetiškai. Daiktai turi savus kelius, kuriais juda per įvairių žmonių rankas ir keičiasi. Judėdami iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, daiktai, kaip ir žmonės, įgyja biografijas ir vertes. Daiktai materializuoja žmonių vertybes, veiklas, idėjas ir poreikius. Tad jie iš tiesų kalba ne apie save, bet apie žmogų ir jo gyvensenos būdą.

Ši paroda yra apie grožį, kuris slypi paprastuose daiktuose ir kurio mes dažnai nepastebime.