Angelai vaidina svarbų vaidmenį daugelyje religijų, įskaitant judaizmą, krikščionybę ir islamą. Angelų vaidmuo religijoje yra sudėtingas ir įvairus. Tačiau paprastai į juos žiūrima kaip į geranoriškas būtybes, kurios rūpinasi žmonėmis ir vykdo Dievo valią. Angelų simbolika gali skirtis priklausomai nuo kultūros ar religinės tradicijos. Tačiau pagrindinė angelų, kaip pasiuntinių, globėjų ir vilties bei meilės simbolių, reikšmė išlieka ta pati: yra daug būdų, kaip vaizduoti angelus mene ir literatūroje. Vieni menininkai angelus vaizduoja kaip gražias, sparnuotas būtybes, kiti – kaip abstraktesnes ar efemerines figūras, rašytojai angelus apibūdina kaip turinčius ir žmogiškųjų savybių, kiti pabrėžia jų anapusinę prigimtį.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais: sukurta Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija, V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Tų metų rudenį Torunės priemiestyje Grębocin, kolegos, restauratoriaus ir menininko Dariusz Subocz privačia iniciatyva įkurtame Raštijos ir spaustuvininkystės muziejuje jau buvo surengta šių trijų angelų viešnagė. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio. Nėra svarbu, kaip vaizduojami angelai – ir toliau jie yra visų tikėjimų žmonių susižavėjimo ir įkvėpimo šaltinis. Jie atspindi geriausias žmonių savybes: gailestingi, maloningi, užjaučiantys ir visada pasiruošę padėti kitiems. Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.