Trakų Salos pilis pradėta statyti XIV a. antrojoje pusėje Galvės ežere, iš kelių salų suformavus vieną didesnę. Manoma, kad šią pilį pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, o baigė jo sūnus Vytautas Didysis. Vietovė piliai statyti pasirinkta sudėtinga – saloje, vidury ežero, pelkėtose žemėse. Atsižvelgiant į politinį ir tarptautinį kontekstą, tai buvo naudinga fortifikaciniu požiūriu – pilis buvo apsaugota ne tik gynybinių sienų, bet ir vandens, kuris supo visą kompleksą.

Iš pradžių pilis buvo statyta konventinio tipo, lotyniškosios „U“ raidės formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis, tačiau antrajame etape jau pereita prie gynybinės pilies struktūros, pastatyta juosianti salos pakraštį gynybinė siena su bokštais ir kontraforsais. Tarp dviejų pilies rūmų korpusų pastatytas aukštas bokštas – donžonas. Vėliausiai buvo įrengta fosa, ji skyrė kunigaikščių rūmus nuo priešpilio. Per fosą įrengtas pakeliamasis tiltas. Priešpilis taip pat aptvertas gynybiniais įtvirtinimais – siena su bokštais, įrengti kazematai, įvairios gyvenamosios, ūkinės patalpos. Teritorija įgavo netaisyklingos trapecijos formą.

Pilies gotikinis architektūrinis stilius leidžia mums gėrėtis šių rūmų langų puošyba, skliautuotomis lubomis, arkomis ir kitais vėlyvųjų viduramžių architektūrai būdingais bruožais. Nors vyrauja gotikos stilius, tačiau matomi ir romaninio stiliaus bruožai. Rūmų menės skliautuotomis lubomis, yra reprezentacinė didžioji aula, langai puošti vitražais. Trakai XV a. pradžioje buvo klestintis miestas. Po 1410 m., kai Kryžiuočių ordinas buvo sutriuškintas garsiajame Žalgirio mūšyje, Trakų Salos pilies rūmai tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidencija. Tuo metu dažnai buvo rengiami garsių užsienio svečių priėmimai, vyko puotos, susitikimai, taip pat buvo sprendžiami svarbūs valstybės valdymo, užsienio ir vidaus politikos reikalai.

Tačiau jau XVI a. pilies reikšmė valstybėje sumenko, ji neteko gynybinės paskirties, prarado ir rezidencijos statusą. Trakų Salos pilyje tuo metu buvo įkurtas kilmingų asmenų kalėjimas.

Įsiveržus carinei Rusijai 1655–1661 m., Trakų miestas ir Salos pilis buvo stipriai suniokoti ir apgriauti. Vėliau pilis kurį laiką ir nebuvo atstatoma. Tik XIX a., pasklidus romantizmo idėjoms, imta vėl domėtis pilių likimu, jų praeitimi. Dėl to tarpukariu imti planuoti pilies atstatymo, restauravimo darbai, kurie prasidėjo 1929–1941 m. (architektas – Janas Borovskis). Po Antrojo pasaulinio karo, 1953 m. Trakų Salos pilies restauravimas atnaujintas. 1962 m. buvo atstatyti centriniai kunigaikščių rūmai (architektas – Bronislovas Krūminis), vėliau, 1987 m., vadovaujant architektui Stanislovui Mikulioniui, buvo baigtas restauruoti priešpilis.

Ši paroda kviečia susipažinti su Lietuvos ir užsienio dailininkų darbuose atvaizduotais įvairiais Trakų Salos pilies gyvavimo etapais: nuo garsių išdidžių, romantizuotų istorijos tarpsnių, virtimo griuvėsiais ir atgimimo naujai, puikiai žinomos ir visų mielai lankomos kultūrinės, istorinės vietos, būčiai.  Pilies senųjų griuvėsių didybė nė kiek ne mažiau nei archeologus, istorikus, domino menininkus, kurie, įkvėpti jos dvasios, sukūrė nesuskaičiuojamas gausybes nuostabių kūrinių, unikalios, vienetinės tapybos, nedidelių „emisijų“ grafikos ir, žinoma, gausiau tiražuotų atspaudų.

Stebėdami ir analizuodami dailininkų paveikslus, galime matyti Trakų Salos pilies praeitį ir dabartį. Kviečiame kartu su kūrėjais ar net jų akimis pažvelgti, kaip keitėsi pilies kontūrai, kaip jos griuvėsiai vėl tapo pilimi su bokštais, tiltu, priešpiliu, gynybine siena ir kitais pilims būdingais architektūros elementais.

Šioje parodoje eksponuojami garsių ir žinomų nesenos praeities dailininkų – Adomo Varno, Vytauto Mackevičiaus – darbai. Taip pat supažindiname su Albino Petro Purio, Vytauto Gabriūno, Juozo Algirdo Pilipavičiaus, Vytauto Varankos, E. Tamulio, A. Mačiulaičio, P. Cevegmid (Mongolija), Deimantės Česnaitės, Povilo Radavičiaus paveikslais. Parodoje matysite ir nežinomų autorių darbus: akvareles, aliejinę tapybą, piešinius, grafiką.

Visus juos sieja gana romantiškas požiūris į Trakų Salos pilies peizažą, svajingumo aureolė suteikiama net griuvėsių vaizdavimui. „Dekadentinį“ pilies griuvėsių laiką itin mėgo XIX a. tapytojai, kai skleidėsi romantizmo dvasia ir pradėta ieškoti tautinės savasties, atsigręžta į šalies istoriją, jos sustiprintą reikšminimą, idealizavimą, aukštinimą. Rekonstruotos pilies vaizdavimas taip pat dažnai pateikiamas panaudojant romantizmo epochai būdingų bruožų: vyrauja spalvingumas, dinamiškumas, gamtos motyvai, sudvasinama istorija. Taip pat matysite ir šiuolaikinės dailės paveikslų, kurie išsiskiria „aktyviu“ spalviniu koloritu, aiškiomis linijomis, griežtomis formomis. 

Kviečiame į kelionę iš praeities į dabartį kartu su XIX a.–XXI a. dailininkais, kurie buvo neabejingi Trakų Salos pilies grožiui, jos didybei, akumuliuodami savosios epochos tikrovę, naudodami jiems artimas vaizduojamąsias priemones, pilies išgyventus išbandymus, laikmečių paliktus pėdsakus perteikė savo darbuose. Galime žavėtis paveikslais, taip stebėdami mūsų istorijos kaitą.