akarinių kazematų XIII-XIV salėse atidaroma paroda „AŠ IŠSAUGOSIU“ PASAULIO VALSTYBIŲ APDOVANOJIMAI. Parodoje pristatoma virš 100 įvairių apdovanojimų, įsteigtų 50 skirtingų valstybių. Didžioji apdovanojimų dalis – I-ojo ir II-ojo laipsnio ordinų žvaigždės. Trakų istorijos muziejaus ordinų kolekcija 2016–2018 metais buvo pristatyta Lenkijos ir Baltarusijos respublikų muziejuose, Lietuvoje ji rodoma pirmą kartą.

Mūsų ekskursijų vadovai paruošė visiškai naują teminę ekskursiją.
BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA
TEL. +370 665 26240

Šiuolaikine prasme ordinas – valstybinis apdovanojimas už ypatingus nuopelnus. Istoriškai terminas ,,ordinas“ susiformavo Kryžiaus žygių epochoje. Popiežius Urbonas II (1088–1099) 1095 m. pakvietė krikščionis išvaduoti Viešpaties karstą Jeruzalėje. Šio tikslo įgyvendinimui pradėjo kurtis karinės riterių vienuolių sąjungos, kurių kiekviena turėjo savo įstatus (lot. ORDINIS) bei atributus – priklausomybės ordinui ženklus – grandines, pakabučius, juostas, ypatingą aprangą.

Nuo XIV a. Europoje pagal riterių vienuolių ordinų pavyzdį ėmė kurtis ir pasaulietiniai ordinai. Jie kurti ištikimybės suverenui pagrindu, kaip tituluotų asmenų sąjunga, vienijama riterystės kodekso ir įstatų. Seniausias toks ordinas – Juostos ordinas, įsteigtas Ispanijoje Alfonso XI Kastiliečio (1312–1350) 1330 metais.

Visi senieji ordinai turėjo savo įstatus, specialią narių aprangą ir ženklus. Apranga buvo dėvima ordino globėjo dieną ir per ordino narių sambūrius. Ordino apranga XV– XVIII amžiais buvo iš šilko ir aksomo, puošta brangiakailių žvėrelių kailiais, apsiūta aukso ir sidabro galionais, siuvinėta kanitele. Ilgainiui ordino ženklai – insignijos, pagamintos iš aukso ir sidabro, puoštos brangakmeniais, tapo tikrais juvelyrinio meno šedevrais.

Vienas pasaulietinių aukštųjų ordinų atributų – žvaigždės. Jos kilo iš aukso bei sidabro kanitele puoštos ordino paradinės aprangos išsiuvinėjimų. Buvusios apdovanojimo dalimi, žvaigždės tapo atskiru, nuo vieno rūbo ant kito perkeliamu ženklu, puoštu aukso ir sidabro gijomis. Ilgainiui žvaigždės pradėtos gaminti iš tauriųjų metalų, dekoruojant jas emaliu, inkrustuojant brangakmeniais.

Po 1569 m. Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikoje, į kurią be dabartinės Lenkijos ir Lietuvos teritorijos įėjo ir didelė dalis dabartinių Ukrainos ir Baltarusijos Respublikų žemių, pirmasis ordinas buvo įsteigtas karaliaus Augusto II, 1705 m. Tai – Baltojo Erelio ordinas. Valdovo sumanymu ordinas turėjo būti 4 laipsnių, o jo kavalieriais būti 72 riteriai ir 20 užsienio valdovų. Pirmuoju Baltojo Erelio ordino kavalieriumi 1705 m. tapo Ukrainos etmonas Ivanas Mazepa (1639–1709). Kiti pirmieji apdovanojimai oficialiai išdalinti tų pačių metų lapkričio mėn. Tikocino pilyje. Tarp kitų ordino kavalieriais tapo Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislovas Radvila (1669–1719), Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis (1680–1744). Nuo 1709 m. ordino ženklo „dizainas“ pakeistas Maltos tipo kryžiumi iš aukso, puoštu raudonu emaliu su balto emalio pakraščiais, su uždėtiniu karūnuotu Baltuoju ereliu. Reverse buvo ordino devizas ir karūnuota valdovo monograma. Tarp kryžiaus galų – aukso spindulių pluoštai. Be ženklo buvo teikiama aštuonkampė siuvinėta žvaigždė su 4 galų kryžiumi ir devizu „PRO FIDE REGE ET LEGE“ (liet. „Už tikėjimą, karalių ir įstatymą“). Kavalieriams, užsienio valdovams, devizas pakeistas „PRO FIDE GREGE ET LEGE“ (liet. „Už tikėjimą, ganomuosius ir įstatymą“). Abiejų Tautų Respublikoje 1705–1795 m. ordinu apdovanoti 1036 asmenys, iš jų – 327 užsieniečiai. Padalinus Abiejų Tautų Respubliką trečią kartą, 1795 m. ordinas buvo panaikintas. Napoleonui Bonapartui (1769–1821) suformavus 1807 m. Didžiąją Varšuvos hercogystę, valdomą Saksonijos kiurfiursto Frydricho Augusto III Vetino (1750–1827), ordinas buvo atkurtas. Po Vienos kongreso, atkūrus Lenkijos Karalystę, valdomą Rusijos caro Aleksandro I (1802–1825), 1815 m. ordinas paskelbtas aukščiausiu Lenkijos Karalystės apdovanojimu. Po 1830–1831 m. sukilimo, 1831 m. lapkričio 17 d. jis įtrauktas į Rusijos imperijos ordinų sąvadą.

Kitus Abiejų Tautų Respublikos ordinus įsteigė karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis – 1765 m. gegužės mėn. 7 d. Šventojo Stanislovo ordiną ir 1792 m. birželio mėn. 22 d. karinių nuopelnų ordiną Virtuti Militari. Šventojo Stanislovo ordinas – vienintelis Abiejų Tautų Respublikos ordinas, kuriam spėta patvirtinti 12 straipsnių Statutą. 1765–1813 m. šiuo ordinu apdovanoti 1762 asmenys. Po 1830–1831 m. sukilimo ordinas taip pat įtrauktas į Rusijos imperijos ordinų sąvadą.  XVIII a. Šventojo Stanislovo ordinas – auksinis, Maltos tipo kryžius, dengtas raudonu emaliu. Medalione – šventojo Stanislovo atvaizdas ir raidės „SS“ (Sanctus Stanislaus). Ordino žvaigždė – aštuonkampė. Ankstyvoji siūtinė, siuvinęėtinė, vėlesnė – sidabrinė. Medalione monograma – „SS“, aplink devizas „PRAEMIANDO INCITAT“ (liet. „Apdovanodami skatiname“).

Pirmasis Virtuti Militari ordino variantas buvo ovalus, 2 laipsnių – aukso ir sidabro ženklai, kurių averse buvo karūnuota karaliaus monograma, reverse – įrašas „VIRTUTI MILITARI“ (liet. „Kariniai nuopelnai“).

Lenkija, 1917 m. atgavusi nepriklausomybę, atkūrė Baltojo Erelio bei Virtuti Militari ordinus. Jie ir šiandien garbingiausi Lenkijos Respublikos apdovanojimai.

Naują postūmį Europos ordinų įvairovei davė Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) padariniai. Subyrėjus trims didžiosioms imperijoms – Vokietijai, Austrijai Vengrijai, Rusijai, – atsikūrė ar susikūrė naujos valstybės, kurios inicijavo savo apdovanojimų sistemas. Tarp tų valstybių buvo ir Lietuva. Atkūrusi nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., savo pirmąjį Respublikos apdovanojimą – ordiną „Už Tėvynę“ – įsteigė 1919 m. liepos 20 d. įstatymu, o  prezidento Antano Smetonos (1874–1944) įsakymu šis apdovanojimas pavadintas Vyties (nuo 1930 m. rugsėjo 1 d. – Vyčio) kryžiumi. Pirmieji kavalieriai gavo tik apdovanojimo lapus, ženklai pagaminti 1920 m. vasarą, karo invalidų dirbtuvėse.Ordinas buvo 5 laipsnių, aukščiausias teikiamas su žvaigžde. Kadangi kitų ordinų dar nebuvo, už nuopelnus Tėvynei ne karo lauke buvo teikiamas ir Vyties kryžius be kardų. Savo išvaizda ordinas buvo vienas originaliausių XX a. I pusės Europos apdovanojimų.

Vėliau Lietuvos ordinų sistema išplėsta – 1927 m. priimtas D. L. K. Gedimino ordino Statutas, pirmieji ženklai įteikti 1928 m., švenčiant vasario 16-osios iškilmes. Ženklo dailininkas – kapitonas Andrius Lopuchinas (1892–?). Ordino statutas išplėstas 1930 m., pats ženklas šiek tiek pakeistas – tapo dvipusis. Šio varianto dailininkas – Jonas Buračas (1898–1977). Ordinas buvo 5 laipsnių. 

Minint Vytauto mirties 500-ąsias metines, 1930 m. įsteigtas Vytauto Didžiojo ordinas. Įsteigimo iniciatorius – tuometinis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942). Ženklo dailininkas – Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Ordinas turėjo specialų apdovanojimo laipsnį su aukso grandine ir 5 laipsnius). Su 1 ir 2 laipsnio ordinais bei ordinu su grandine kartu teikiama ir ordino žvaigždė.

Valstybinio ordino statusą turėjo ir Lietuvos šaulių sąjungos apdovanojimas – Šaulių Žvaigždė, įsteigta 1930 metais. Be valstybinių ordinų Lietuvoje buvo ir daugiau ordino formos ar statuso apdovanojimų. Estijos, Latvijos ir Lietuvos ugniagesiai 1926 m. įsteigė Baltijos Valstybių Ugniagesių Sąjungų „Sąjungos Žvaigždę“.

Po nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. kovo 11 d. atkurti senieji Respublikos ordinai – Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo, D. L. K. Gedimino – įr Žūstančiųjų gelbėjimo kryžius (su pavadinimu, pakeistu į Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių). Šiuolaikinės Lietuvos Respublikos ordinų sąrašą papildė 2002 m. birželio 18 d. įsteigtas 5 laipsnių ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“. Pirmieji apdovanojimai įteikti 2003 metais.

Šiuolaikinėje Europoje visos nepriklausomos šalys turi savo ordinų sistemas, išskyrus vieną: Šveicarijoje (Helvetijos Konfederacijoje) ordinų nėra dėl įsitikinimo, kad jie pažeistų piliečių lygybės principą.

_{^{Medžiaga paruošta pagal parodos katalogą „Pasaulio valstybių apdovanojimai“. (Sudarytojai: Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Oleg Ševeliov, Saulius Zalys).
Leidėjas: Trakų istorijos muziejus, 2017. ISBN: 978-609-95398-4-3. ©Trakų istorijos muziejus.}}