Ankstyviausi šaltiniai apie Trakus yra rašytiniai: juose miestas pirmą karta paminėtas 1337 metais. Iš seniausios miesto istorijos nėra jokių vizualinių duomenų su miesto arba atskirų jo fragmentų vaizdais.

          Šiokios tokios informacijos suteikia žemėlapiai. 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, nors ir labai stilizuotai, Trakų miestas ir pilys parodyti susidedą iš dviejų savarankiškų, tik tiltu sujungtų ir vandens iš visų pusių apsuptų, dalių. Vėlyvesniuose žemėlapiuose miestas vaizduojamas detaliau, tačiau toks atvaizdavimas mums, dabarties žmonėms, nepasakoja apie miesto architektūrą, neparodo, kaip atrodė miesto pastatai: pilys, rotušė, sakraliniai statiniai, dvarai ir sodybos.

          XVI a., kartu su knygų spausdinimu, Lietuvoje atsirado spausdintinė grafika, o XVI a. pab.–XVII a. pr. pradėtas plėtoti peizažo žanras. Ankstyviausias žinomas Trakų vaizdas yra užfiksuotas apie 1600 m. – Lietuvos kartografo, dailininko raižytojo Tomašo Makovskio (1575–1630) graviūroje. Panoramoje užfiksuotas ne visas miestas, o tik didesnioji –  šiaurinė – jo dalis, nuo parapijos bažnyčios ir centro iki Užtiltės. Miesto panorama papildyta užrašais, apatiniai užrašai prie pilių byloja: Pusiasalio pilis – „didžioji“, Salos – „mažoji“. Įrašai viršuje nurodo parapijos bažnyčią (B[eatae} Mariae V[irginis]), rotušę (Praetorium), kenesą (Synagoga Iudeoru[m]) ir mečetę (Syna[goga] Tartarorum).

          Įvairūs istoriniai įvykiai: karai, negandos, geopolitinės permainos, naujų valstybių formavimasis ir didžiųjų imperijų žlugimai neišvengiamai paveikė ir Lietuvos istoriją, ir tuo pačiu keitė Trakų miesto veidą. Po 1654 m. prasidėjusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva Trakų Salos pilis buvo sugriauta. Toks vaizdas užfiksuotas 1666 m. K. Šnopso medžio raižinyje. 1812 m. Napoleono kariuomenės daliniui žygiuojant per Trakus, miesto vaizdą užfiksavo dailininkas A. Adamas. Pačiame piešinio centre pavaizduota parapijos bažnyčia, keletas miestiečių namų prie jos ir tiltas miesto viduryje.

          Didesnis susidomėjimas Trakais atsirado plintant romantizmo idėjoms, kurios Lietuvoje siejamos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais – nacionalinio išsivadavimo kovomis. apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Trakus lankė dalininkai: K. Breslaueris, S. Vorobjovas, E Andriolis, J. Kamarauskas, N. Orda, J. Ozemblowskis, V. Smakauskas. Nors jų darbų centru lieka Salos pilis, tačiau paveiksluose ir graviūrose galime rasti ir kitų miesto pastatų ir statinių.

          Tikras miesto vizualinių šaltinių proveržis atėjo kartu su fotografijos išradimu. Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854–1864 metai. Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmojo, pradėjusio fotografuoti už ateljė sienų) atvaizdų. Jis vienas iš pirmųjų apie 1860 m. užfiksavo ir Trakų Salos pilies griuvėsius. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė daugiau nei 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.

          Fotografijai tapus masiškai prieinama vartotojams, pradėta fiksuoti tai, kas žmones supa ir kas jiems yra įdomu. Tokios fotografijos yra neįkainojamas miesto pažinimo šaltinis, dažnai fiksuojantis „neparadinį“ miestą, buitinius vaizdus. Šioje parodoje pristatomi tokio tipo fotoalbumų lakštai, kuriuose užfiksuotos vienos šeimos atostogos Trakuose 1935–1940 metais. Juose galima pamatyti daugybę nematytų Trakų miesto kampelių, neįprastų gatvių rakursų, archeologinių tyrimų Trakų Salos pilyje akimirkų ir kasdienių, buitinių scenų.

          Ir dabar Trakų vaizdai fiksuojami fotoobjektyvu: talkina naujosios technologijos ir skraidyklės, kai užburianti senosios architektūros, kvapą gniaužiančios gamtos ir modernaus miesto harmonija vaizduojama ne tik įvairiu rakursu, bet ir iš oro. Tačiau vis dar pasigendama dokumentinės fotografijos – atvaizdai labiau primena menines nuotraukas, dažnai naudojami atvirukų leidybai ar reklaminėms akcijoms.