trakai
history
museum
history
museum
2023 m. sukanka 160 metų nuo 1863-ųjų sukilimo, kuriame lietuviai ir lenkai kovojo prieš jų valstybes užgrobusios Rusijos imperijos valdžią. Nors sukilimas buvo numalšintas ir jo dalyviai savo tikslų nepasiekė, caro valdžia dar kartą įsitikino, kad lietuviai ir lenkai nesiruošia susitaikyti su savo valstybių nepriklausomybės praradimu.
Lietuvos ir Lenkijos padėtis XIX a. I pusėje
1795 m. įvyko trečiasis jungtinės Lietuvos ir Lenkijos Valstybės – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimas. Karų nualintą ir vidinių konfliktų draskomą ATR tris kartus (1772 m., 1793 m. ir 1795 m.) pasidalino galingos kaimyninės valstybės: Rusija, Prūsija ir Austrija. Beveik visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (išskyrus Lietuvos Užnemunę) atiteko Rusijos imperijai. Didžioji dalis Lenkijos teritorijų atiteko Prūsijai ir Austrijai. 1807 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas užėmė Prūsijai atitekusias lenkų žemes ir jose įkūrė Varšuvos kunigaikštystę. 1809 m. prie šios valstybės buvo prijungta ir didžioji dalis Austrijos užgrobtų Lenkijos žemių. Varšuvos kunigaikštystė buvo Napoleono kontroliuojama valstybė, bet turėjo nominalią nepriklausomybę ir dalinį savarankiškumą.[1] 1812 m. tarp Prancūzijos ir Rusijos kilo karas. Napoleono vadovaujama milžiniška Prancūzijos kariuomenė nužygiavo iki pat Maskvos, tačiau nepasiekusi savo tikslų turėjo trauktis atgal. Napoleono ekspedicijos metu būta planų atkurti ATR, tačiau jie žlugo prancūzams pralaimėjus. Apsigynusi nuo prancūzų, Rusija užėmė ir Varšuvos kunigaikštystę. 1814–1815 m. Vienos kongrese buvo nutarta, kad iš didžiosios dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių yra suformuojama Lenkijos Karalystė, kuri personaline unija sujungta su Rusijos imperija. Rusijos valdovas savo titulus papildė Lenkijos karaliaus titulu. Visgi tam tikrą savarankiškumą Lenkijos Karalystė išsaugojo – turėjo savo konstituciją, Seimą, Vyriausybę ir kariuomenę, kitaip nei visiškai į Rusijos imperiją integruota Lietuva. Matydami kur kas geresnę lenkų situaciją, lietuviai puoselėjo idėją prisijungti prie Lenkijos, su kuria siejo ilgametės bendros Valstybės tradicijos, tačiau imperatorius (caras) Aleksandras I to neleido.[2] Tokia valdžios laikysena lietuvių visuomenėje, ypač inteligentijos tarpe kėlė anticarines nuotaikas. 1825 m. mirus Aleksandrui I ir žlugus dekabristų perversmui Rusijoje, sostą užėmė velionio valdovo brolis Nikolajus I. Jo politika buvo gerokai griežtesnė, sustiprinta visuomenės kontrolė. Grubi valdžios laikysena ir prasta ekonominė situacija šalyje skatino visuomenės nepasitenkinimą. 1830 m. lapkritį Lenkijoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. 1831 m. kovo mėnesį prie sukilimo prisijungė ir lietuviai. Deja, sukilėliai savo tikslų nepasiekė, o sukilimas buvo numalšintas. Rusijos valdžia suprato, kad lietuviai ir lenkai nelinkę atsisakyti savo valstybingumo siekių, todėl numalšinus sukilimą griebtasi represijų. Valdžia siekė dar labiau integruoti Lietuvą į Rusiją: sustiprinta rusifikacija, griežčiau kontroliuojama katalikų bažnyčios veikla, uždaromi vienuolynai, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas – lietuvių inteligentijos lopšys, Lietuvos vardas pašalintas iš oficialių geografinių vietovardžių. Nominaliai nepriklausomoje Lenkijos karalystėje taip pat atlikta nemažai savarankiškumą varžančių pertvarkų – konstituciją pakeitė organinis statutas, panaikintas Seimas, kariuomenė, suvaržytos pilietinės teisės, šalyje padaugėjo iš Rusijos atsiųstų pareigūnų, ardomos valstybinės institucijos. Lenkijos autonomija buvo stipriai apribota.
Krymo karas ir reformos
1853 m. prasidėjo Krymo karas. Šis konfliktas kilo tarp Rusijos ir Osmanų imperijos dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose. Karo pradžia Rusijai buvo gana sėkminga, tačiau 1854 m. pradžioje į karą įsijungė ir į Osmanų imperijos pusę stojo Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1854 m. rugsėjo mėnesį jungtinės Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Osmanų imperijos pajėgos išsilaipino Kryme ir apgulė Sevastopolį. 1855 m. prie sąjungininkų prisijungė Sardinija. Rusijai darėsi vis sunkiau atsilaikyti prieš geriau ginkluotus sąjungininkus. 1855 m. vasario 18 d. mirus Nikolajui I, caru tapo jo sūnus Aleksandras II. Rugsėjo mėnesį sąjungininkai užėmė pagrindinę Sevastopolio tvirtovę – Malachovo kurganą. Aleksandras II, suvokdamas itin prastą Rusijos situaciją, pradėjo derybas. 1856 m. kovo 30 d. buvo pasirašyta Paryžiaus taikos sutartis, kurios sąlygos žymiai susilpnino Rusijos įtaką Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Rusijai tai buvo žeminantis pralaimėjimas. Lenkai turėjo vilčių, kad karo nugalėtojos – Didžioji Britanija ir Prancūzija – Paryžiaus taikos konferencijoje iškels Lenkijos klausimą, tačiau tai neįvyko bijant Austrijos ir Prūsijos neigiamos reakcijos.
Krymo kare išryškėjo Rusijos techninis atsilikimas, žuvo daugiau nei pusė milijono karių, patirti didžiuliai ekonominiai nuostoliai. Aleksandrui II reikėjo skubiai gerinti ekonominę situaciją, vykdyti socialines ir politines reformas. Valdžios režimas tapo kiek liberalesnis – sušvelninta cenzūra, leista išvykti į užsienį, panaikinami draudimai.[3] 1861 m. Aleksandras II pasirašė teisės aktus, reglamentuojančius privačių dvarų valstiečių atleidimą iš baudžiavos. Tiesa, dirbamos žemės valstiečiai negavo – paskirtus sklypus jie turėjo išsipirkti, o iki tol privalėjo eiti lažą žemvaldžiams. Tokios aplinkybės valstiečių nedžiugino, jie tikėjosi pačių dirbamą žemę gauti veltui. Tuo tarpu valdžios režimo laisvėjimas ir Lietuvoje, ir Lenkijoje sukėlė vilčių dėl politinės arba bent kultūrinės autonomijos suteikimo. Tačiau Aleksandras II nesutiko atidaryti Vilniaus universiteto ir Lietuvoje į oficialų gyvenimą grąžinti kalbos, o tai sukėlė lietuvių nusivylimą. Lenkai taip pat nebuvo patenkinti savo labai ribota autonomija. Šis lenkų ir lietuvių nepasitenkinimas įgavo ir manifestacijų formą, o į tai valdžia atsakė karo padėties įvedimu 1861 m. pabaigoje. Tapo akivaizdu, kad režimo liberalėjimas tėra simbolinis ir realių „autonominių“ permainų iš valdžios laukti neverta.
Sukilimo organizavimas
Buvusios ATR visuomenėse vėl kilo sukilimo nuotaikos. 1862 m. Lietuvoje ir Lenkijoje susikūrė pogrindinės „baltųjų“ ir „raudonųjų“ politinės grupuotės. Lenkai užėmė lyderiaujančias pozicijas, o lietuviai su jais bendradarbiavo, siekdami bendro tikslo. „Baltieji“ buvo nuosaikesni – tikėdamiesi Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramos, potencialų sukilimą jie vertino kaip galimybę susigražinti Lenkijos (į ją įjungiant ir Lietuvą) autonomiją. „Baltųjų“ grupuotėje vyravo stambieji dvarininkai, tad ir į baudžiavos naikinimą jie žiūrėjo atsargiau, siūlė santykius tarp žemvaldžių ir valstiečių keisti iš lėto. Lietuvoje „baltųjų“ lyderis buvo Jokūbas Geištoras (1827–1897). Tuo tarpu „raudonųjų“ pozicijos buvo gerokai griežtesnės – jie siekė ginklu išsivaduoti iš Rusijos imperijos, sukeliant visuotinę revoliuciją. Į revoliuciją turėjo būti įtraukti iš baudžiavos paleisti, bet nuosavos žemės negavę ir dėl to nusivylę valstiečiai. Planuota valstiečiams suteikti žemės nuosavybę, o luominę nelygybę panaikinti. „Raudonieji“ manė, kad Lietuvoje ir Lenkijoje kilus visuotiniam sukilimui, valstiečiai pradės bruzdėti ir Rusijoje, o tai komplikuos caro valdžios galimybes kovoti prieš sukilėlius. Būtent „raudonieji“ turėjo daugiau iniciatyvos organizuojant sukilimą. Lietuvos „raudonųjų“ ryškiausi lyderiai buvo kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863), Konstantinas Kalinauskas (1838–1864), Liudvikas Zverždovskis (apie 1825–1864). Nors jie derino savo veiksmus su Lenkijos „raudonaisiais“, tačiau pasisakė už lygiateisį abiejų valstybių statusą. Lenkų „raudonieji“ sudarė Centrinį tautinį komitetą, o lietuviai – Lietuvos provincijos komitetą. Taigi, nepaisant lygiateisiškumo ambicijų, organizuojant sukilimą lietuvių „raudonieji“ visgi turėjo pripažinti savo bendražygių Lenkijoje viršenybę. Sukilimo pradžia numatyta 1863 m. pavasarį.
Rusijos valdžia taip pat nesnaudė – žvalgyba turėjo informacijos apie planuojamą sukilimą, todėl vakarinėse imperijos žemėse sustiprino savo ginkluotąsias pajėgas. Vilniaus karinėje apygardoje buvo dislokuota virš 66 tūkstančių karių, o Lenkijoje – dar daugiau. Negana to, naktį iš 1863 m. sausio 14 d. į 15 d. buvo paskelbta apie naują lenkų rekrutų šaukimą į Rusijos armiją. Į rekrutuojamų vyrų sąrašus pateko nemažai politiškai nepatikimų asmenų. Valdžia tą darė tikslingai, siekdama susilpninti sukilimo rėmėjų gretas. Lenkijoje sukilimo organizatoriai atsidūrė keblioje situacijoje – kovai dar nebuvo pilnai pasiruošta, tačiau nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės vertė pradėti veiksmus anksčiau nei buvo numatyta bendruose su lietuviais planuose.
Sukilimas
Lenkijoje sukilimas prasidėjo sausio 22 dieną. Centrinis Tautinis komitetas pasiskelbė Laikinąja tautine vyriausybe. Paankstinta sukilimo pradžia buvo netikėta Lietuvos provincijos komitetui, kuris sukilimo manifestą paskelbė vasario 1-ąją. Netrukus prasidėjo sukilėlių susirėmimai su caro kariuomene. Lietuvoje sukilimui vadovauti ėmėsi Lietuvos provincijos komitetas, pirmininkaujamas K. Kalinausko. Tačiau tarp Lenkijos ir Lietuvos „raudonųjų“ tebevyravo trintis dėl abiejų valstybių statuso, o lietuviams netikėta sukilimo pradžia dar labiau komplikavo bendradarbiavimą, būta organizacinių nesklandumų. Laikinoji tautinė vyriausybė, sudaryta Lenkijos „raudonųjų“, kovo mėnesį vadovauti sukilimui Lietuvoje pavedė „baltiesiems“. Lietuvoje sukilimo vadovybė buvo reorganizuota į Lietuvos provincijų valdymo skyrių, o jo pirmininku tapo J. Geištoras. Aktyvūs liko ir „raudonieji“ – jie taip pat turėjo svarbių postų sukilimo organizacijoje.[4] Sukilti buvo kviečiami ir baltarusiai, tačiau labiausiai sukilimas išplito etninės Lietuvos žemėse. Prie sukilimo prisijungė nemažai Rusijos imperijos kariuomenėje tarnavusių lietuvių karininkų, puskarininkių, kareivių, karo mokyklų kariūnų. Tačiau gerai parengto ir karinę patirtį turinčio personalo vis tiek labai trūko. Lietuvos sukilėlių kariniu viršininku paskirtas Zigmantas Sierakauskas – Rusijos generalinio štabo kapitonas, turintis 8 metų tarnybos patirtį. Sukilėlių būriai kūrėsi spontaniškai, Lietuvoje sukilime galėjo dalyvauti nuo 38695 iki 50000 žmonių.[5] Sukilėliai buvo motyvuoti, tačiau silpnai pasirengę, labai trūko ginklų, todėl jie negalėjo lygiaverčiai kovoti su Rusijos kariuomene ar perimti į savo kontrolę didesnių teritorijų. Vadovybė vylėsi sulaukti Krymo karo nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramos. Tikėtasi, kad Vakarų didžiosios valstybės pradės karinius veiksmus prieš Rusiją bei duos sukilėliams ginklų, tačiau Didžioji Britanija ir Prancūzija apsiribojo diplomatinėmis notomis. Visgi Rusijos valdžia bijojo galimos Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinės intervencijos Lenkijos ir Lietuvos žemėse, todėl balandžio mėnesį Vilniaus karinėje apygardoje savo kariuomenės kontingentą padidino iki 98 600 karių,[6] o vėliau papildomai atsiuntė dar beveik 25 000 karių. Jėgų persvara buvo akivaizdžiai ne sukilėlių naudai, tad jie turėjo remtis partizaninio karo taktinėmis gudrybėmis, vengiant tiesioginio susidūrimo. Z. Sierakauskas siekė iš sukilėlių būrių suformuoti reguliarią kariuomenę. Jis planavo išplėsti sukilimo veiksmų geografiją, taip nukreipiant rusų karių dėmesį, o tuo tarpu pats su savo daliniu žygiuoti į Daugpilio tvirtovę, kurioje buvo ginklų ir amunicijos atsargų, ir ją užimti. Atlikus šią operaciją, planuota užimti vakarines Kuršo gubernijos žemes su Palangos ir Liepojos uostais, į kuriuos turėjo atvykti pulkininko Teofilio Lapinsko vadovaujama ekspedicija. Šioje ekspedicijoje dalyvavo savanoriai iš Vakarų Europos ir buvo gabenami ginklai.[7] Tačiau šie Z. Sierakausko planai žlugo, kai gegužės 7–8 d. jo būriai prie Medekių kaimo netoli Biržų susidūrė su rusų kariuomenės daliniais, vadovaujamais generolo majoro Ivano Ganeckio. Nors šiose dvi dienas trukusiose kautynėse sukilėliai parodė savo narsą, galiausiai krito prieš gausesnę ir geriau ginkluotą priešo kariuomenę. Pats Z. Sierakauskas buvo sužeistas, paimtas į nelaisvę, nuteistas mirties bausme ir gegužės 27 d. pakartas Vilniuje. Sukilimo vadovai suprato, kad atviroms kautynėms jų jėgos per menkos, todėl nuspręsta susikoncentruoti į partizaninio karo veiksmus, trukdant rusų kariuomenės judėjimą. Tokią pačią taktiką vykdė ir lenkai.
Sukilimo numalšinimas
Caro valdžia gegužės 13 d. naujuoju Vilniaus generalgubernatoriumi paskyrė Michailą Muravjovą, kuris sugriežtino institucijų kontrolę, pakeisdamas vietinius tarnautojus atvykėliais iš Rusijos, o sukilimą malšino aktyviais kariniais veiksmais bei žiauriomis bausmėmis. Tuo tarpu valstiečiams buvo paskelbta apie žemės suteikimą, taip siekiant atitraukti juos iš sukilimo. Už dažną mirties bausmės skyrimą Koriku pramintas M. Muravjovas sukilėlius rėmusiems asmenims taikė ir dideles pinigines baudas ar net žemės konfiskavimą. Naujojo generalgubernatoriaus agresyvūs metodai suveikė – bijodami netekti savo turto iš sukilimo pradėjo trauktis dvarininkai. Sukilėlių skaičius mažėjo, jų būriai dažnai pralaimėdavo kautynes, o tai kėlė nusivylimą ir demoralizaciją.[8] Matydamas beviltišką situaciją, sukilimą nutraukti ragino ir vyskupas Motiejus Valančius. Liepos mėnesį Laikinosios vyriausybės komisaru paskirtas K. Kalinauskas dar bandė išlaikyti sukilimą aktyvų, tačiau sukilėlių jėgos kasdien silpo. 1864 m. vasarį K. Kalinauskas buvo išduotas ir suimtas. Per tardymus visą kaltę prisiėmęs sau, jis buvo nuteistas mirties bausme ir kovo 22 d. pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje. Tuo metu entuziastingajam sukilimo vadui buvo tik 26 metai. Tai buvo organizuoto sukilimo pabaiga Lietuvoje. Lenkijoje sukilimas tęsėsi iki 1864 m. vasaros, tačiau galiausiai irgi buvo numalšintas. Numalšinusi sukilimą caro valdžia dar labiau suintensyvino rusinimo politiką, uždraudė lietuvišką raštiją lotyniškais rašmenimis, buvo varžoma Katalikų Bažnyčios veikla. Už dalyvavimą sukilime 21 700 žmonių sulaukė represijų – jie buvo nubausti mirtimi, katorga, tremtimi arba atiduoti policijos priežiūrai.[9] Tiksliai nežinoma, kiek sukilėlių žuvo Lietuvoje. Manoma, kad galėjo žūti iki 6000 žmonių.[10]
Trakų istorijos muziejuje saugoma nemažai eksponatų, susijusių su 1863 m. sukilimu. Šešis jų pristatome šiame straipsnyje. Pradėsime nuo sukilime naudotų ginklų. Pirmasis eksponatas – kardas su makštimis, veikiausiai pagamintas Austrijoje (1 pav.).
Kardas ir makštys, dekoruotos graviruotu 1863 m. sukilimo herbu. Austrija (?), XIX a. vid. Fot. A. Staniunaitis.
Makštų viršuje išgraviruotas 1863 m. sukilimo herbas. Jungtiniame trijų laukų herbo skyde pavaizduoti Lenkijos Erelis, Lietuvos Vytis ir Kyjivo šv. Mykolas Arkangelas. Herbas simbolizavo ATR tautų vienybę kovoje prieš carinę Rusiją. Kitoje kardo makštų pusėje išgraviruoti metai – 1864. Kitas pristatomas ginklas – sukilėlio tesakas (kertamasis ginklas, artimas kalavijui ir kardui, tačiau gerokai trumpesne geležte (2 pav.).
2. Sukilėlio tesakas. Lietuva, 1863 m. Fot. A. Staniunaitis.
Ruošiantis 1863 metų sukilimui, nukaltas kaimo kalvio Mikiežių kaimelyje Andrioniškio apylinkėje netoli Anykščių. Tesako geležtė masyvi, dviašmenė, lengvai siaurėjanti į smaigalį, nešlifuota. Ginklo prototipu aiškiai buvęs kiek trumpesnis 1848 metų modelio rusų kareivių tesakas.
Muziejuje saugomas ir savadarbis pistoletas, veikiausiai priklausęs 1863 metų sukilėliams (3 pav.).
3. Savadarbis kapsulinis pistoletas. Lietuva – Lenkija, 1863–1864 m. Fot. A. Staniunaitis.
Ginklas pagamintas namudinėmis sąlygomis. Darė žmogus, išmanantis šaltkalvio amatą. Kopijuotas medžioklinio šautuvo su „atlaužiamu“ vamzdžiu arba revolverio mechanizmas. Pistoletas užtaisomas apvalia švinine kulka ir parako užtaisu per spyną, bet vamzdis gana prastai pritaikytas prie spynos, todėl turėjo būti didelis parako dujų praradimas per plyšius, šūvio jėga silpna. Tinkamas tik kovai labai nedidelėje distancijoje. Šūvis inicijuojamas gaiduko smūgiu į įdėtą spynoje, kapsuliniuose šautuvuose naudotą tabletės formos „kapsulę“. Ginklas mažai efektyvus ir galėjo būt naudotas tik asmenų, kurie dėl finansinių ar konspiracinių priežasčių negalėjo nusipirkt paprasto fabrikinės gamybos pistoleto ar revolverio.
Kitas pristatomas eksponatas – kišeninis laikrodis, kurio mechanizmo dangtelis puoštas 1863 m. sukilimo herbu (4 pav.).
4. Kišeninis laikrodis, puoštas 1863 m. sukilimo herbu. Vakarų Europa, XIX a. vid. Fot. A. Staniunaitis.
Laikrodis sidabrinis, pagamintas Vakarų Europoje XIX a. viduryje. Mechanizmas cilindrinės sistemos, užvedamas rakteliu, su dviem dangteliais. Išorinis pakraštys puoštas reljefiniu augaliniu ornamentu. Išorinio dangtelio centre pavaizduotas 1863 m. sukilimo laikų herbas. Vidinis mechanizmą dengiantis dangtelis auksuotas, su dviem angelėm prisukimo rakteliams.
Muziejaus raštijos rinkinyje saugomas lenkiškas leidinys, skirtas 1863 m. mirties bausme nuteistiems sukilėliams atminti (5 pav.).
5. Leidinys „Rok 1863 Wyroki śmierci“ (liet. 1863 m. mirties nuosprendžiai), Lietuva, Vilnius, 1923 m. Fot. O. Ševeliov.
Leidinys vadinasi „Rok 1863 Wyroki śmierci“ (liet. 1863 m. mirties nuosprendžiai) iš serijos „Wileńskie Źrodła Archiwalne“ (liet. Vilniaus Archyvų Šaltiniai), išleistas 1923 m., redaktorius Vaclovas Studnickis (Wacław Studnicki), atspausdintas Vilniuje, leidėjas Liudvikas Chominskis (Ludwik Chomiński). Leidinyje pateikta archyvinė informacija, kurioje yra ir įrašas apie mirties bausmę K. Kalinauskui: rašoma, kad K. Kalinauskas pakartas Vilniuje 1864 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių) už tai, kad buvo revoliucinės organizacijos narys ir vadas Lietuvos krašte.
Taip pat pristatome muziejaus faleristikos rinkinyje saugomą medalį, skirtą 1863 m. sukilimui atminti (6 pav.).
6. Medalis, skirtas 1863 m. sukilimui atminti. Šveicarija, XX a. pr. Fot. O. Ševeliov.
Medalis skritulio formos (Ø 3,7 cm), pagamintas XX a. pradžioje Šveicarijoje. Averso centre pavaizduotas 1863 m. sukilimo herbas, o pakraščiuose – užrašas lenkų kalba „NA PAMIĄTKĘ POWSTANIA POLSKI W ROKU 1863“ (liet. 1863 m. Lenkijos sukilimo atminimui). Reverso centre pavaizduoti rankas spaudžiantys valstietis, rankoje laikantis dalgį, ir bajoras, prie šono laikantis kardą. Pakraščiuose – užrašas lenkų kalba „RÓWNOŚĆ WOLNOŚĆ NIEPODLEGŁOŚĆ“ (liet. Lygybė, Laisvė, Nepriklausomybė).
1863 m. sukilimo dalyviai nepasiekė savo tikslų. Nei dalinės autonomijos, nei nepriklausomybės iškovoti nepavyko. Nepaisant to, lietuvių ir lenkų istorinėje atmintyje sukilimas išliko kaip didvyriškas siekis išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų, nesitaikstant su okupantų valdžia. Nors caro valdžia sukilimą numalšino, ji dar kartą įsitikino, kad lietuviai ir lenkai yra pasiruošę ginklu kautis už savo laisvę.
Literatūros sąrašas
Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos, atsakingasis redaktorius ir sudarytojas Karolis Zikaras, Vilnius, 2019 m.
[1] BUMBLAUSKAS, Alfredas, EIDINTAS, Alfonsas, KULAKAUSKAS, Antanas, TAMOŠAITIS, Mindaugas, Lietuvos istorija kiekvienam, Vilnius, 2018, p. 166
[2] ALEKSANDRAVIČIUS Egidijus, KULAKAUSKAS Antanas, Carų valdžioje Lietuva XIX amžiuje, Vilnius, 2001, p. 68
[3] ANISIMOV, Javgenij, Imperatorių Rusija, Vilnius, 2017, p. 618
[4] Lietuvos karai, sudarė Gediminas Vitkus, Vilnius, 2018, p. 119
[5] PUGAČIAUSKAS, Virgilijus, XIX a. Lietuvos karinių dalinių istorija, Vilnius, 2019, p. 85
[6] PUGAČIAUSKAS, Virgilijus, XIX a. Lietuvos karinių dalinių istorija, Vilnius, 2019, p. 93
[7] Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos, atsakingasis redaktorius ir sudarytojas Karolis Zikaras, Vilnius, 2019, p. 159
[8] Lietuvos karai, sudarė Gediminas Vitkus, Vilnius, 2018, p. 126-127
[9] KIAUPA, Zigmantas, Lietuvos valstybės istorija, Vilnius, 2004, p. 159
[10] PUGAČIAUSKAS, Virgilijus, XIX a. Lietuvos karinių dalinių istorija, Vilnius, 2019, p. 102
