Kontaktai

Trakų istorijos muziejus
Kęstučio g. 4
LT - 21104 Trakai

Muziejaus administracija bendras
+370 528 55297
Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja
+370 528 53945
Pilies kasa, gidai
+370 528 53946
Faksas
+370 528 55288

Direktorius
+370 528 53941
Vyriausioji buhalterė
+370 528 53947
Sakralinio meno ekspozicija
+370 528 55297
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
+370 528 55286

Daugiau informacijos
info@trakaimuziejus.lt

Darbo laikas

Gegužė - Rugsėjis
Pilis
pirmadienis - sekmadienis
10:00-19:00

Balandis - Spalis
Sakralinio meno ekspozicija
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Liepa
S. Šapšalo karaimų tautos muziejus
pirmadienis - ketvirtadienis
10:00-16:45
penktadienis
10:00-15:30
 
Balandis - Spalis
Medininkų pilis
trečiadienis - sekmadienis
10:00-18:00
 
Išsamesnė informacija čia

Medininkų pilis

Kainos, darbo laikas >>

Šv. Kazimiero g. 2, LT-13192 Medininkų k., Vilniaus r.

Ekskursijų, edukacijų užsakymas, informacija
tel. +370 525 05595,
tel. +370 685 18163
aleksandras.krivoseinas

Skyriaus vedėjas –
Gintautas Terleckas
tel. +370 696 60 246
gintautas.terleckas

Vasario 16 d. programa

2020. 02. 12

Trakų istorijos muziejus kviečia vasario 16-ąją švęsti drauge.
Tą dieną visų muziejaus objektų lankymas - NEMOKAMAS. 14.00 val. Trakų salos pilies Didžiojoje menėje pranešimą skaitys muziejininkas Vytautas Tenešis.
Vėliau - Trakų meno mokyklos jaunųjų muzikų pasirodymas.

Programoje:
D. Danilaitis "Ryto daina" - atlieka Urtė Tijūnėlytė (lamzdelis). Mokytojas K. Mikiška, koncertmeisterė Jovita Tumasonienė
H. Sitt "Valsas" - atlieka Arija Karpovičiūtė (smuikas). Mokytoja i. Tijūnėlienė, koncertmeisterė Jovita Tumasonienė
L. Mendelson "Polonezas" - atlieka Ana Baranovska (smuikas). Mokytoja i. Tijūnėlienė, koncertmeisterė Jovita Tumasonienė
M. K. Čiurlionis "Preliudas" - atlieka Erikas Sadauskas (f-nas). Mokytoja Loreta Bakučionienė

Pranešimas „LDK valstybiniai simboliai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais“

XX a. pradžioje kylant Lietuvos autonomijos Rusijos imperijoje, o vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo judėjimui, kartu užgimė ir būsimos valstybės simbolių klausimas. Vykdant tų simbolių paiešką buvo atsigręžta į praeitį, į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus ir jos valstybinę bei dinastinę heraldiką. Kadangi apie karaliaus Mindaugo ir kitų ankstyvųjų Lietuvos valdovų laikų heraldiką žinios dar buvo labai neišsamios ar fragmentiškos, visas lietuviškos inteligentijos dėmesys susitelkė į LDK didybės laikus – Gediminaičių dinastijos valdymo epochą, jos heraldinę simboliką. Tuo labiau, kad ji mažai pakito ir po Liublino unijos, Abiejų Tautų respublikos epochoje, neišnyko ir po šios valstybės žlugimo, o po to atgimė ir vėl  plačiai paplito per abu XIX a. sukilimus prieš Rusijos imperijos viešpatavimą. Be to, Vytis išliko ir Vilniaus gubernijos herbe, tik dvigubas Jogailaičių kryžius jo skyde buvo pakeistas pravoslavišku, su trimis skersiniais.
    
Nors pirmosios rašytinės užuominos apie kunigaikščio ženklą – raitelį mus pasiekia dar iš Vytenio valdymo laikų, bet ankstyviausias konkretus kunigaikščio Algirdo tokio ženklo aprašymas žinomas iš 1366 m., o išlikę pavyzdžiai – XIV a. 9 deš. Algirdo sūnų antspaudai. Šie atvaizdai galima sakyti „portretiniai“ – savo pirmaprade prasme jie personifikavo ne valstybę, o patį valdovą. Lietuviškąjį Vytį „suheraldino“, įkomponavo į skydą, pagal visas tada jau Lenkiją pasiekusias heraldikos taisykles, tapęs jos karaliumi Jogaila. Jo laikais atsirado ir pats herbo pavadinimas, tada lenkų kalba – „Pogon (ia) litewska“. Vytimi gi jį pirmasis įvardijo Simonas Daukantas. 1386 metų Jogailos antspaude pirmą kartą matomas ir dvigubas kryžius. Patriarchų arba Lotaringijos kryžius gerai žinomas simbolis Europoje, jo ištakos bažnytiniuose herbuose, bet po to paplito ir pasaulietinėje heraldikoje. Pradžioje į Lenkiją, o po to į Lietuvą jis atėjo iš Vengrijos, per Anžu dinastiją, kuriai priklausė karalienė Jadvyga, jį ir dabar galima pamatyti Vengrijos herbe. Tiesa, šis truputį skiriasi nuo tarpukaryje Lietuvoje įsigalėjusio piešinio. Gediminaičių stulpai, veikiausiai,  yra grynai lietuviškos kilmės. Romantinė versija, kad jie – kunigaikščio Gedimino herbas, atsirado tik XIX a., anksčiau jie žinoti tik kaip „Stulpai“. Pirmasis žinomas jų atvaizdas iš 1397 metų Vytauto antspaudo, bet kadangi tai jau aiškiai suformuota figūra, tai, tikėtina, ji jau paveldėta iš pastarojo tėvo – Kęstučio. Herbas plačiai naudotas Vytauto ir jo brolio Žygimanto valdymo laikais, o Kęstutaičių linijai išmirus, jį perėmė Jogailos palikuonys kaip vieną iš giminės herbų.
    
Tarpukario Lietuvos Respublikoje labai plačiai naudotos visos trys figūros, dažnai visos kombinuotos tarpusavyje tiek valstybės struktūrų, tiek kariuomenėje, tiek visuomeninių ir net religinių organizacijų. Tam tikro kontroversiško dalies visuomenės požiūrio laikas nuo laiko sulaukdavo tik Jogailaičių kryžius, labiausiai dėl besitęsiančio konflikto su Lenkija. Bet nuo pirmųjų Lietuvos valstybės gyvavimo metų jis jau buvo pernelyg įsišaknijęs, ypač kariuomenėje ir Šaulių sąjungoje, kad šis ekstremistinis požiūris sulauktų žymesnio visuomenės palaikymo.

Muziejininkas Vytautas Tenešis