Abiejų Tautų Respublikos išsivadavimo iš Rusijos imperijos istorijoje ypatingą vietą užima 1830–1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. Išskirtinis istorinis maištas buvo pirmas didelis organizuotas pasipriešinimas Rusijos imperijos valdžiai po XVIII a. pabaigos ATR padalijimų ir valstybingumo praradimo. Sukilimas aiškiai parodė buvusios Lietuvos – Lenkijos valstybės teritorijų piliečių ryžtą kovoti su Rusijos imperijos despotizmu, siekius atgauti buvusį valstybingumą.

            Šiemet sukanka 190 metų nuo sukilimo pradžios Lietuvoje. Ta proga muziejus pristato 25 rinkiniuose saugomas sukilimo vadų portretines litografijas. Tarp jų ir, bene labiausiai žinomos sukilimo dalyvės, Emilijos Pliaterytės (Emilia Plater, Emilia Platerówna, 1806–1831) portretas.

            Portretai atlikti litografiniu pieštuku, spausdinti kartu su biografiniu aprašymu. Litografijas spausdino prancūzų graveris, litografas ir koloristas Fransua Aleksandras Vilenas (pranc. François Alexandre Villain, 1798–1884). Litografijų leidėjas – dailininkas, istorikas, literatas, 1831 m. sukilimo dalyvis, sukilimo Vyriausiojo komiteto narys ir, kaip manoma, Emilijos Pliaterytės vaikystės draugas bei kaimynas Juozapas Straševičius (lenk. Józef Straszewicz, 1801–1838). Gimė J. Straševičius Raguvoje (dab. Panevėžio raj.), buvo savo laiko šviesuolis, Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir laisvuosius menus, keliavo po Europą. 1818–1827 m., besimokydamas Vilniaus universitete, dalyvavo Filomatų – Filaretų draugijų veikloje, giminaičių dvaruose rengė slaptus šių draugijų susirinkimus.

            Prasidėjus 1831 m. sukilimui, J. Straševičius buvo aktyvus jo organizatorius ir vadovas. Pradžioje įėjo į Upytės sukilėlių apskrities komitetą, vėliau tapo Laikinosios centrinės sukilėlių Vyriausybės (Vyriausiojo komiteto) nariu. Laikinojoje Vyriausybėje jam buvo pavesti santykių su užsieniu reikalai, jis atliko ir Vyriausybės sekretoriaus pareigas, tvarkė dokumentus, komplektavo medžiagą istorijai.

            Numalšinus sukilimą jo vadai ir organizatoriai karo lauko teismų nubausti mirties bausme, aktyviausi dalyviai išsiųsti rekrutais į Kaukazo, Sibiro korpusus, katorgą, daug bajorų šeimų ištremta į tolimas Rusijos imperijos gubernijas, jų turtas konfiskuotas. Rusijos valdžia sustiprino cenzūrą, Lietuvos, kaip ir Lenkijos, gyventojams uždėta kontribucija. Dėl aktyvaus studentų dalyvavimo sukilime 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas. Emigravusiems sukilėliams visam laikui uždrausta grįžti į Rusijos imperiją. Uždaryta daug vienuolynų, nemažai katalikų bažnyčių perduota stačiatikiams. 1840 m. panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas.

Po sukilimo nuslopinimo, prasidėjus represijoms, J. Straševičius emigravo, apsigyveno Paryžiuje, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: prisidėjo prie istoriko, kartografo, geografo, kultūros mecenato, vieno iš Europos numizmatikos pradininkų, pedagogo, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesoriaus J. Lelevelio (lenk. Joachim Lelewel, 1786–1861) darbų publikavimo, leido žurnalą „Polonija“, išleido keletą knygų. Viena jų – monografija prancūzų kalba – „Emilija Pliaterytė: jos gyvenimas ir mirtis“ (orig. Joseph Straszewicz. Émilie Plater: sa vie et sa mort. Paris: chez l'editeur, 1835). J. Straševičius mirė 1838 m. gegužės 5 d. Paryžiuje. Dailininko tapybos darbų yra išlikę Raguvos bažnyčioje: Upytės pavieto bajorų maršalkos M. Straševičiaus žmonos Kazimieros Straševičienės, Upytės pavieto pakamario Jono Juozapo Straševičiaus, Upytės pavieto maršalkos Mykolo Straševičiaus portretai. Raguvos bažnyčios šventoriuje stovi metalinis kryžius, kurį pastatė J. Straševičiaus motina ir sesuo.

            Bene didžiausias J. Straševičiaus darbas – tai prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis išleistos 1830–1831 m. sukilimo dalyvių biografijos „1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijos revoliucija arba žmonių, dalyvavusių paskutiniame Lenkijos nepriklausomybė kare, portretai“ (orig. Straszewicz Joseph. Le Polonais et les Polonaises de la révolution du 29 novembre 1830: ou, Portraits des personnes qui ont figuré dans la dernière guerre de l'indépendance polonaise, Paris chez l’editeur, 1832–1836). Dvejuose tomuose sudėti piešti sukilimo vadų ir dalyvių portretai bei trumpos jų biografijos.

            Carinė valdžia stengėsi ištrinti sukilėlių atminimą. Tačiau to jai padaryti nepavyko ir vienas atminimo išsaugojimo kertinių akmenų yra J. Straševičiaus darbas, kurio nedidelė dalis pristatoma šioje parodoje.