Vaikščiojimo lazdos, dar vadinamos lazdelėmis, nuo seniausių laikų buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Jos atliko ne tik praktinę funkciją, bet ir turėjo estetinę bei socialinę reikšmę. Nors šiandien lazdos dažniausiai naudojamos tik pasiremti ar reabilitacijos tikslais, anksčiau jos buvo svarbus aksesuaras, atspindėjęs asmens statusą visuomenėje. Lazdelė buvo reikšmingas, matomas ir asmeniškas daiktas, todėl gamintojai siekė kurti kuo originalesnes, gražesnes lazdas, pasitelkdami kūrybiškumą ir išmonę.
Nėra abejonių, kad nuo ankstyvųjų laikų lazda buvo naudojama ir kaip darbo įrankis, ir turėjo gynybinę funkciją, tuo pačiu buvo pagalbinė priemonė įveikiant didelius atstumus pėsčiomis, ypač kalnuotose, sudėtingo reljefo vietovėse. Vėliau, keičiantis gyvenimo sąlygoms, lazda pamažu įgyja kitas prasmes. Jau viduramžiais lazdos imtos puošti ornamentais, įvairiais simboliais, naudotos ir skirtingos medžiagos lazdoms gaminti. Tokiu būdu lazdelės įgijo naują, statuso simbolio reikšmę. Aukštas pareigas užimantys asmenys ir karaliai nešiodavo išskirtinai puošnias lazdas, kurios simbolizavo jų valdžią ir autoritetą. Jos buvo naudojamos ir religiniuose ritualuose bei ceremonijose, o bažnyčios įtaka darė poveikį jų dizainui – kunigai dažnai puošdavo ceremonines lazdas brangakmeniais, kartu besirūpindami jų saugumu ir neliečiamumu.
Terminas „vaikščiojimo lazda“ išpopuliarėjo XV amžiuje, ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu. Tuo metu lazdų raižiniuose jau galima rasti atvaizduotus reikšmingus istorinius įvykius. Būtent nuo šio laikotarpio lazdelių, kaip aksesuaro – išskirtinės aprangos detalės, reikšmė ėmė vis labiau augti. XVI–XVIII a. vaikščiojimo lazdos labai išpopuliarėjo, jos tapo beveik neatsiejama aprangos detalė. Netgi buvo išleistos lazdų nešiojimo etiketo taisyklės, kuriose buvo skelbiama, kad vaikštant su lazda negalima ja mojuoti ore, neštis jos po pažastimi ar pvz., nekabinti lazdos ant drabužio sagos. Už tokių taisyklių pažeidimą galima buvo netgi sulaukti bausmės iš vadinamosios etikos policijos. XX a. pr. vaikščiojimo lazdos išliko populiarios, ypač aukštuomenės tarpe. Tačiau laikui bėgant jų reikšmė pradėjo mažėti, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, kai mada tapo paprastesnė ir praktiškesnė.
Nepaisant to, lazdos buvo toliau gausiai dekoruojamos, naudojant įvairias technikas, pvz., raižymą, vaizduojant svarbiausius šeimininko gyvenimo įvykius, gyvūnus, mitologines scenas ar būtybes. Lazdų gamybai buvo naudojamos įvairios medžiagos. Populiariausia lazdai gaminti medžiaga buvo kietmedis, pvz., ąžuolas, vyšnia, raudonmedis ir kt. Vėliau imta naudoti ir vis egzotiškesnę medieną, pvz., bambuką, rataną ir kitas. Svarbiausia ir daugiausiai dėmesio sulaukusi lazdos dalis buvo rankena arba galvutė. Čia jau gamintojai stengdavosi kaip įmanydami išsiskirti savo kūryba. Lazdų rankenos dažnai buvo gaminamos iš vientisos medžiagos. Pavyzdžiui, jei lazda buvo medinė, dažnai pritaikydavo medžio formą ir išdroždavo vientisą lazdą kartu su rankena. Tokios lazdos neretai būdavo paverčiamos į įvairių formų figūras, pav., gyvates, kur rankena imituodavo galvą. Prašmatnių lazdų rankenoms gaminti buvo naudojamos įvairios brangios medžiagos: dramblio kaulas, taurieji metalai (auksas, sidabras), gintaras, porcelianas, pusbrangiai akmenys. Rankenos būdavo įvairių formų ir figūrų, atspindinčių nešiotojo statusą ar pomėgius, todėl jos tapdavo išskirtiniu ir labai individualiu akcentu.
Lazdelės turėjo įvairias funkcijas: sėdėjimo (lazdos su sulankstoma kėdute), matavimo (lazdos su integruotais matavimo prietaisais), ir net kaip medicininiai instrumentai (pvz., lazdos su gyvsidabrio termometru). Taip pat pasitelkus kūrėjų išmonę į lazdas dažnai buvo integruojami įvairūs slapti mechanizmai, kurie galėjo padėti apsiginti, pvz., į lazdos galą įmontuotas aštrus įrankis kuriuo buvo galima apsiginti nuo priešų. Dailininkai į savo lazdelių išskobtose ertmėse galėjo laikyti dažus, ar lazdelės detalę panaudoti kaip paletę dažams sumaišyti. Taip būdavo sugalvojama įvairiausių paskirčių talpyklų ir dėžučių kvapams, pinigams ar net nuodams laikyti.
Vaikščiojimo lazdas dažniausiai nešiodavosi vyrai, bet ir moterys turėjo lazdeles, kurias pritaikydavo pagal savo poreikius. Moterų lazdelės buvo subtilesnės, lengvesnės dažnai jų rankenėlės buvo naudojamos kvepalams, pudrai laikyti, su įmontuotu veidrodėliu, bet taip pat moterys mielai nešiodavosi ir lazdeles su gynybos priemonėmis.
Lietuvoje lazdos puikiai atskleidžia vietinių meistrų išradingumą, išmanumą, kūrybiškumą. Daugiausiai lazdos buvo išdrožtos iš medžio (ąžuolo, beržo, lazdyno, skirpsto) ir, kad ji patrauktų akį ir būtų išskirtinė, medžio drožėjai pasitelkdavo visą savo fantaziją. Lazdų puošyboje vyrauja gyvūnijos tema: vaizduoti ne tik vietiniai gyvūnai (arklys, šuo, avinas), bet pasitaiko ir egzotiškesnių – beždžionė, liūtas, kupranugaris, krokodilas ir kiti. Taip pat ir augaliniais motyvais, atspindinčiais Lietuvos augmeniją, puošdavo lazdas. Buvo labai mėgstamas ąžuolo lapų, gilių motyvas. Nevengiama ir religinės tematikos, pvz., „Pasaulio sutvėrimas“ scenos atvaizdavimo. Mitinės būtybės, kaukai ar velniai, būdingos lietuvių tautosakoje, irgi rado vietą lazdų puošyboje. Kaip ir kitur, lazda turėjo atskleisti savininko statusą bei socialinį sluoksnį. Pavyzdžiui, drožėjai, vaizduodami medžioklės scenas, kurios buvo dažna lazdelės puošybos tema, kruopščiai rinkosi figūrų aprangos stilių ir galvos apdangalus. Bajorams skirtose lazdelėse figūros buvo aprengtos puošnesniais drabužiais, o valstiečiams skirtose – paprastesniais apdarais, taip akcentuojant jų luominį skirtumą.
Parodoje matote keletą Lietuvos drožėjų sukurtų apeiginių ir vaikščiojimo lazdų, tarp jų ir autorinė Stanislovo Riaubos (1904–1982) lazda. S. Riauba – garsus lietuvių tautodailininkas, skulptorius, jau vaikystėje, piemenaudamas, peiliuku mėgęs drožinėti įvairias gyvūnų, paukščių figūrėles, dekoruodavęs dėžutes, pypkes ir rėmelius įvairiais ornamentais. Iš ankstyvųjų S. Riaubos darbų žinomos didelės, dekoratyvios skulptūros „Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ (1936), „Angelas sargas“ (1942). Vėlesni žinomi darbai apima įvairias šventųjų skulptūrėlės, Užgavėnių kaukes, žaislus, rankšluostines, ir, žinoma, lazdas, kurias menininkas puošė įvairiais antropomorfiniais ar zoomorfiniais motyvais. Jo kūryboje vyravo įvairūs legendų, pasakų, istoriniai personažai, dažnos velnio, raganos, stebuklingų paukščių, slibinų bei kitų mitinių būtybių figūros.
Vaikščiojimo lazdos per kelis amžius patyrė įvairias transformacijas, nuo būtino kasdienio aksesuaro iki prabangaus statuso simbolio, keitė savo funkcijas ir reikšmę, tačiau visada išliko svarbi žmonijos kultūros dalis, dabar – labiau kolekcinio pobūdžio artefaktas. Šioje parodoje kviečiame susipažinti su XVIII a.–XX a. vidurio Vakarų Europos ir Lietuvos meistrų drožtomis kolekcinėmis, reprezentacinėmis bei pasivaikščiojimo lazdelėmis. Taip pat turėsite progą įvertinti kūrėjų išmonę ir kūrybiškumą, pritaikant lazdas įvairioms praktinėms reikmėms.