Šiomis dienomis didžiausias Trakų rajono savivaldybės miestas – Lentvaris – tai ne tik rajono pramonės centras bei rajono ekonomikos variklis, tačiau ir ilgą istoriją menanti gyvenvietė. Istorikų teigimu, pirmą kartą Lentvario vietovardis istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar XIV a. pab. – 1394 m. parašytoje Vyganto Marburgiečio kronikoje, pažymint, jog čia įvyko lietuvių karių akistata su kryžiuočių pajėgomis. Detalesni duomenys, leidžiantys apie Lentvarį kalbėti kaip apie gyvenvietę, mus pasiekia iš XVI a. pab., kai čia buvo įsteigtas dvaras. Deja, tačiau išsamesnė informacija apie pirmuosius dvaro šeimininkus bei apie patį dvarą nėra išlikusi. Žinoma, kad XVIII a. dvaras priklausė Tomašui Sapiegai, XIX a. pr. – N. Dambrovskiui, A. Lappui, Šachnų ir Hrinevičių šeimoms. Visgi, esminiai pokyčiai, ilgainiui lėmę Lentvario virsmą miestu prasidėjo 1850 m., kai dvarą nusipirko plačios bei įtakingos bajorų Tiškevičių giminės atstovas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), vėliau iš tėvo dvaro valdą paveldėjo sūnus Vladislovas (1865–1936), kuris kartu su žmona Marija Kristina Liubomirska (1871–1968) rekonstravo Lentvario dvarą. Didžiulės plėtros veržtą lėmė 1862 m. Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio atkarpoje pastatyta Lentvario geležinkelio stotis. Būtent šie du objektai – dvaras ir geležinkelio stotis – yra visuotinai laikomi kertiniais gyvenvietės plėtros stimulais, kurių dėka šio gražioje gamtinėje vietovėje ilgainiui kūrėsi ir kūrė vis daugiau žmonių. Paminėtina, jog dabartinį vardą Lentvaris įgijo tik 1939 m., kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir buvo stengiamasi lietuvinti vietovardžius, iki to rašytiniuose šaltiniuose buvo vadintas Landworowu arba Litavaravu. 1949 m. Lentvariui buvo suteiktos miesto teisės.

Kalbant apie Lentvario istoriją bei šios gyvenvietės augimą dažnai nepelnytai yra užmirštami sakraliniai objektai, atliepę čia gyvenusių bei dirbusių žmonių sielovados bei dvasinio pasitenkinimo poreikius, atlikę svarbią maldos namų funkciją. Nors kiekvienas lentvarietis ir net dažnas miesto svečias puikiai žino Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, tačiau retas žino apie Račkūnų koplyčią, ar juo labiau apie iki šių dienų neišlikusius, skirtingoms konfesijoms priklausiusius, maldos namus: medinę Romos katalikų bažnyčią, stovėjusią dabartinėje Bažnyčios gatvėje, katalikų koplyčią grafų Tiškevičių parke, geležinkelio stoties stačiatikių cerkvę ar judėjų sinagogą.

Šioje stendinėje parodoje pristatoma įvairiuose vaizdiniuose ir rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose įamžinta Lentvario maldos namų istorija. Parodos pagrindą sudaro nuotraukos ir atvirukai, kuriuose ne tik užfiksuotas sakralinių kultūros paveldo statinių kismas bėgant laikui, bet ir įamžinti sunykusių ar tikslingai sugriautų maldos namų atvaizdai. Monumentalaus sakralinio paveldo istorija taip pat atsispindi ir parodoje eksponuojamuose architektūriniuose planuose, albumuose, bylose irįvairiuose rašytiniuose šaltiniuose.