Stalo žaidimų istorija mena senųjų civilizacijų laikus – galėjo būti žaidžiama seniau nei prieš penkis tūkstančius metų. Tokių žaidimų raida ilga ir sudėtinga: skirtingos kultūrinės, socialinės ir politinės aplinkybės sukūrė ne vieną dešimtį unikalių žaidimų. Vieni jų liko lokalūs ar tapo užmiršti, kiti, tokie kaip šachmatai, lošimo kauliukai ir kortos, paplito visame pasaulyje ir tęsia savo istoriją iki šių dienų.

Lietuvoje stalo žaidimų istorija susidomėta palyginus neseniai. Tik XX a. viduryje, archeologinių tyrinėjimų metu Trakų Pusiasalio ir Salos pilyse suradus pirmuosius šachmatus, pasirodė ir šiai temai skirtos mokslinės publikacijos. Remiantis įvairių Lietuvoje atliktų archeologinių kasinėjimų duomenimis, teigtina, kad maždaug nuo XIII–XV a. Lietuvoje žinomi ir mėgstami stalo žaidimai buvo šachmatai, nardai, malūnas, kvirkatas, o nuo XVI a. išpopuliarėjo ir kortos.

Ankstyviausios žaidimo kortos atsirado Kinijoje XII amžiuje. Europą jos pasiekė šimtmečiu vėliau ir sparčiai plito civilizuotame pasaulyje. Į Lietuvą kortos atkeliavo iš Vokietijos ir Čekijos. Jas parveždavo diplomatai, dvasininkai. Tuo metu kortos buvo prabangos prekė ir jomis žaisdavo kilmingi asmenys, intelektualai. Kiek vėliau, XVII a., azartinius žaidimus pamėgo ir prastuomenė. Tai kėlė šlėktų ir dvasininkijos nepasitenkinimą, todėl žaisti karčemose nebuvo leidžiama – grėsė piniginės baudos. Tačiau XVIII a. kortomis jau žaidė visos visuomenės grupės. Pagal paplitimą ir populiarumą kortos pirmavo prieš kauliukų žaidimus, šachmatus bei šaškes.

Kortomis ne tik žaidžiama – tai populiari priemonė įvairiems būrimams ir ateities pranašavimui. Tikėjimas aukštesnėmis galiomis egzistavo visuomet, todėl nenuostabu, jog domėjimasis magija ir burtais plačiai išplito bene visose pasaulio kultūrose. Europoje populiarios kortos vadinosi tarot arba tarochini (it. tarocchi – būrimo kortos). Ši, gilią simbolinę reikšmę turinti tradicija mena senovės Egiptą, o Europą pasiekė kartu su ateitį pranašaujančiais romais bei klajokliais iš Rytų.

Taro kortų žaidimas su būrimo elementais gimė Italijoje ir kiek priminė kozirių žaidimą (it. Trionfi). Pasklidęs po kitas Europos šalis – Prancūziją ir Vokietiją, vystėsi į tarocci žaidimą (Prancūzijoje ir Italijoje apie 1558 m.). Nors galime rasti įrodymų, jog Taro kortos būrimams buvo naudojamos jau ir XV a. Italijoje, tačiau vis dėlto pradžioje daugiausia jomis buvo žaidžiama.

Šiandieną taro kortos siejamos su domėjimusi magija, okultine ir ezoterine simbolika, neoplatonizmu bei pitagoriečių filosofija. Kiekviena taro korta yra unikali, pasakojanti istorijas per iliustracijose įkūnytą simboliką. Egzistuoja ne viena skirtinga kortų kaladės variacija: gali skirtis ir kortų skaičius, ir iliustracijos. Tačiau nepaisant skirtingų gamintojų ir dizaino, esminės reikšmės yra vienodos. Taro simboliką tyrinėjęs prancūzų ezoterikas Elifas Levi (Eliphe Levi, tikrasis vardas Alphonse Louis Constant) pirmasis suskirstė kortas į arkanus. Klasikinę taro kaladę sudaro 78 kortos, kurios susideda iš 22 didžiųjų arkanų (21 žymėta romėniškais skaitmenimis, viena nenumeruota) ir 56 mažųjų arkanų (vadinamosios figūrinės ir akinės kortos). Analizuojant taro kortas, svarbu žinoti jų reikšmes bei gebėti sieti jas tarpusavyje.

Dar vienas įdomus būrimo kortų pavyzdys – kortos, pavadintos žinomos būrėjos Marijos Adelaidės Lenormand vardu. Madam Lenormand buvo Imperatoriaus Napoleono Bonaparto žmonos Žozefinos asmeninė būrėja, ji pranašavo daugelio Napoleono eros diduomenės likimus, taip pat ir paties Napoleono. Žymioji būrėja M. Lenormand po mirties beveik jokių užrašų apie savo pranašavimo sistemą nepaliko. Spėjama, jog kasdienėje praktikoje ji naudojo paprastas žaidimo kortas, nors ir buvo sudariusi astromitologinę 52 kortų kaladę. 36 kortų kaladė tik daug vėliau buvo papildyta siužetiniais, simboliniais piešiniais, atspindinčiais kortos dvasią. Pranašaudama M. Lenormand rėmėsi garsaus to meto prancūzų ezoteriko ir okultisto Eteilos sukurtomis taisyklėmis (pavyzdžiui kaladėje yra ypatinga korta signifikatorius, reiškianti klausiantįjį).

Pirmosios Lietuvoje naudotos būrimo kortos buvo įprastos žaidimui skirtos kortos, ranka pagražinamos papildomais ženklais, piešiniais ar simboliais. 1923 m. Kaune buvo išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos su reikšmę aiškinančiu užrašu. Šios kortos buvo panašios į prancūziškas būrėjos M. A. Lenormand kortas. Tačiau lietuviška būrimo kortų kaladė buvo papildyta keturiomis kortomis – ponas, ponaitis, ponia bei panelė, o damos, bartukai ir karaliai buvo suskirstyti į personažus, kurie daugiau pasako apie žmogaus tipą.

Šioje parodoje pristatomos įvairios būrimo kortų kaladės iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių. Kviečiame susipažinti ne tik su skirtingomis būrimų praktikomis, bet ir pasigrožėti kortų iliustracijomis, kuriose slepiasi daugybė prasmingų simbolių.