Kišeninių laikrodžių istorija prasideda XVI a., kuomet buvo sukurti pirmieji nešiojami laiko matavimo prietaisai. Manoma, kad Niurnbergo (Vokietija) šaltkalvis Peteris Henleinas (1485–1542) apie 1505 m. pirmasis pagamino špindelinio mechanizmo sferinės formos laikrodį, kurį jau buvo galima nešiotis prikabintą prie rūbų ar kaip pakabutį ant kaklo. Pirmieji modeliai buvo masyvūs, sunkūs, tik su viena valandine rodykle ir įperkami tik patiems turtingiausiems. Mechanizmai buvo dar labai netobuli – rodė laiką su didele paklaida. Nepaisant to, šis išradimas intrigavo kaip technikos naujovė, žavėjo puošniu dekoru, neįprasta forma. Naujieji laikrodžiai padarė perversmą asmeniniame laiko skaičiavime – leido žmogui kontroliuoti savo laiką pačiam, nepriklausomai nuo stacionarių laikrodžių.

XVII a. tobulinant gamybos metodus, laikrodžiai tapo tikslesni (atsirado minučių rodyklė) bei patogesni – mažesni, aptakios plokščios formos, telpantys kišenėse. Ciferblatus imta dengti stiklu, atsirado dangteliai. Subtilūs kruopštaus rankų darbo kūriniai, pagaminti iš brangiųjų metalų, puošti graviravimu, inkrustacijomis, dažnai ir brangakmeniais, iki XVIII a. II p. buvo laikomi prabangos ir statuso simboliu, naudojami išskirtinai tik aukštuomenės. Perduodamus kaip šeimos vertybes, ilgaamžius laikrodžius dažnai nešiojo ne vienos kartos atstovas.

XVIII a. ir toliau keitėsi kišeninių laikrodžių dizainas bei techninės savybės. Iki tol vyravusią špindelinę sistemą, sukurtą dar XIV a. bokštiniams laikrodžiams, pakeitė daug tikslesnės cilindrinės ir ankerinės sistemos. Laikrodžių mechanizmuose imta naudoti brangiuosius akmenis (dažniausiai rubinus), kad būtų sumažinta trintis tarp krumpliaračių. Taip pat buvo pereita nuo laikrodžio prisukimo rakteliu prie žymiai patogesnio prisukimo rankenėle ar karūnėle laikrodžio viršuje. Tobulėjant technologijai, sparčiai augo kišeninių laikrodžių prieinamumas ir populiarumas. Jie tapo madingu aksesuaru tiek vyrams, tiek moterims: vyrai laikrodžius grandinėle ar odiniu dirželiu paprastai tvirtindavo prie liemenės, diržo kilpos ar atlapo, o moterys nešiodavo kaip pakabutį ant kaklo su ilga grandinėle. Nors ir plačiai paplitę, kišeniniai laikrodžiai ir toliau išliko statuso simboliu, rodė jo savininko eleganciją ir rafinuotumą.

XVI–XVIII a. kišeniniai laikrodžiai buvo gaminami tik Europoje, o XIX a. prie laikrodžių gamintojų prisijungė ir amerikiečiai. Jų pradėti gaminti laikrodžiai su keičiamomis detalėmis paspartino bei atpigino gamybos procesus. Tai paskatino šveicarus, norinčius išsilaikyti rinkoje, susikoncentruoti į mechanizmų kokybės gerinimą. Pasiektas aukštas tikslumo lygis Šveicariją iškėlė į lyderių poziciją tarp laikrodžių gamintojų, o šveicariški mechanizmai tapo kokybės etalonu.

Parodoje eksponuojami kišeniniai laikrodžiai iš Trakų istorijos muziejaus rinkinio, pagaminti XIX a. pab.–XX a. I p. daugiausia Vakarų Europos šalyse (Šveicarijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt.) Įvairių dydžių ir medžiagų (tarp jų sidabriniais, auksiniais dangteliais), laikrodžių mechanizmai taip pat skirtingi – ankerinės, cilindrinės arba špindelinės sistemos, prisukami rakteliu arba galvute. Laikrodžių dekoras atspindi laikmečio estetikos sampratą: populiarūs augaliniai ornamentai, alegorinės figūros. Dažnos medžioklės, žvejybos scenos, žirgų, šunų atvaizdai rodo ano meto mėgstamas vyrų veiklas. Neretai įkomponuojami laukeliai laikrodžių savininkų monogramoms. Dekoruojami buvo ne tik laikrodžių dangteliai ir ciferblatai – neretai ir pačių mechanizmų plokštelės puoštos įmantriais ornamentais.

Atkreiptinas dėmesys į kišeninius laikrodžius iš tarpukario Lietuvos. Jų mechanizmai dažniausiai gaminti Šveicarijoje, tačiau importuotojų užsakymu ciferblatuose galima matyti tokius užrašus, kaip „Lietuvos laikrodis“, „Šveicarijos ankeris“ ir pan., arba konkrečių platintojų pavardes (N. Gaulia, J. Karvelis ir kt.) bei firmų pavadinimus („Šalina“). Dažno laikrodžio dangtelyje išgraviruotos dedikacijos, kam ir kokia proga laikrodis padovanotas. Jos rodo kišeninius laikrodžius buvus vertinga dovana. Pavyzdžiui, šveicariški „Paul Buhre“ firmos laikrodžiai su Krašto apsaugos ministerijos monograma buvo teikiami Lietuvos kariams, baigusiems tarnybą, o prezidento Antano Smetonos portretu puošti laikrodžiai dovanoti 1937 m. Europos krepšinio čempionato laimėtojams. Keletą amžių plačiai naudotus kišeninius laikrodžius po Pirmojo pasaulinio karo palaipsniui išstūmė populiarėjantys gerokai praktiškesni rankiniai laikrodžiai. Nepaisant to, kad kasdieniame gyvenime kišeniniai laikrodžiai jau nebenaudojami (nebent kaip išskirtinio stiliaus detalė), jie intriguoja šiandieninį žmogų kaip technikos, dizaino, meno istorijos objektai, liudijantys žmogaus nuolatinį naujovių ir tobulėjimo siekį. Laikrodžių kolekcininkus ir entuziastus žavi jų gamintojų išradingumas ir meistriškumas.