Medininkų pilis

Kiekviena knyga prasideda nuo raidės. O žmogaus kelias į pasaulį – nuo pirmo skiemens, nedrąsiai sušnabždėto prie sąsiuvinio lapo. Ši paroda skirta būtent tam akimirksniui, kai raidės iš padrikų ženklų virsta prasme. Ši paroda – tai ne tik prieškario pedagoginės literatūros apžvalga. Tai pasakojimas apie stebuklą, kaip iš juodų raidžių, išmargintų ant pilko popieriaus, gimdavo šviesa vaiko galvoje, o vėliau ir visoje valstybėje.

Martynas Mažvydas, kadaise ištaręs: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit“, užkoduotą žinutę perdavė per šimtmečius. Ši paroda liudija tos žinutės tąsą. Čia eksponuojami leidiniai – nuo XIX a. vidurio iliustruotų lentelių iki tarpukario Lietuvos fizikos ir geografijos vadovėlių – yra nebylūs, bet galingi mūsų istorijos liudininkai. Mokantis raidžių, išmokstama ir taisyklių: kur dėti kablelį, kaip kirčiuoti žodį. Tačiau per rašybą į gyvenimą ateina ir tvarkos jausmas, ir pagarba kalbai. Lietuvių kalbos vadovėliai bei elementoriai formavo ne tik gramatiką, bet ir savivoką: „aš moku savo kalbą, vadinasi, galiu joje galvoti, kurti ir svajoti“. Neatsitiktinai daugelis tautinio atgimimo veikėjų pabrėžė kalbos reikšmę: „Kalba yra tautos gyvybė“ – rašė Vincas Kudirka.

Parodoje eksponuojamos ištraukos iš 1824 m. Vilniuje išleisto Kajetono Roko Nezabitauskio-Zabičio „Naujas mokslas skaytima diel mažų vaykų žemaucziu yr Lietuvos“ elementoriaus. Tai pirmasis iliustruotas lietuviškas elementorius. Šis leidinys žymi lūžio tašką Lietuvos pedagogikos istorijoje. Iki tol elementoriai dažniausiai buvo grynai religinio pobūdžio (katekizmai) ir be paveikslėlių. Šis leidinys buvo enciklopedinio pobūdžio: abėcėlė ir skiemenys, trumpi pasakojimai ir pasakėčios, gamtos žinios, patarlės ir priežodžiai. Nezabitauskis suprato, kad vaikas mokosi akimis, ir kad mokslas turi būti įdomus. Autorius rėmėsi tuo metu modernia pedagogine idėja, kad vaikas geriau įsimena raidę ar žodį, jei mato jį atitinkantį objektą. Šalia paveikslų yra pirmosios lietuviškos raidės, su dar net ne visai nusistovėjusia rašyba. Vaikas išmoksta ne tik žodį „arklys“, bet ir tai, kaip lietuvių kalba skamba popieriuje.

Parodoje pristatomi senieji kalendoriai – „Ūkiškasis kalendorius“ (1905 m.) „Ūkininkų kalendorius“ (1905 m.), „Tėvynės kalendorius“ (1906 m.). Tai „liaudies universitetas“ suaugusiems ir vaikams, kol dar trūko mokyklinių vadovėlių. Lietuviški kalendoriai buvo vienas pirmųjų lietuviškai parašytų „mokomosios literatūros“ žanrų, stipriai prisidėjęs prie raštingumo.

Ekspozicijoje matome, kaip keitėsi ne tik mokymo turinys, bet ir pats požiūris į pasaulį. Senieji elementoriai (kaip antai 1906 m. kun. J. Ambraziejaus leidinys) buvo vartai į rašto pasaulį. Jie mokė ne tik dėlioti skiemenis, bet ir pirmųjų dorovės tiesų. Tai buvo knygos, kurios neretai būdavo saugomos labiau nei duona – jos buvo bilietas iš tamsos, iš baudžiauninko dalios į sąmoningo piliečio gyvenimą. 

Tarpukario leidiniai – M. Biržiskos „Dainų literatūros vadovėlis,  V. Daugirdaitės Sruogienės „Lietuvos istorija“, gamtos, vokiečių kalbos ar fizinio lavinimo vadovėliai – rodo, kaip plėtėsi mokyklos horizontai. Vaikas jau ne tik skaito ir rašo; jis mokosi istorijos, gamtos mokslų, užsienio kalbų, sporto.

Nudėvėti viršeliai, sulankstyti kampai, vaikų piešiniai paraštėse liudija, kad šios knygos buvo ne vitrinoms, o gyvenimui. Jos keliavo vaikų rankose, kuprinėse, stalčiuose, lydėjo per egzaminus ir kontrolinius.

Ši paroda kviečia jus stabtelėti. Ne tik perskaityti antraštes, bet ir pajusti tų laikų dvasią. Įsivaizduokite vaiką, prie balanos ar žibalinės lempos pirmą kartą skaitantį apie tolimus kraštus. Įsivaizduokite mokytoją, kuris šiais vadovėliais klojo pamatus moderniai Lietuvai.

Tai, ką turime šiandien – laisvę, mokslą, atvirą pasaulį – prasidėjo čia. Nuo pirmojo atversto puslapio. Kviečiame keliauti laiku ir atrasti išmintį, kuri niekada nesensta.