Artėja Šoa (hebr. השואה, HaShoah „katastrofa“), Holokausto, kuris pražudė milijonus gyvybių ir sunaikino tūkstančius kultūros artefaktų, šimtmetis. Tikimybė atrasti daugiau ankstyvųjų judaikos objektų tampa vis mažesnė.
2010 m. Lvivo nacionalinėje B. Voznitskio (Ukraina) meno galerijos fonduose buvo aptikta keturiolika žydų tautos artefaktų iš Mareko Reichensteino (1876–1932), iškilaus gydytojo, hematologijos srities mokslininko, gerbiamo Lvivo žydų bendruomenės nario, vieno žymiausių judaikos kolekcininkų ir meno istoriko, rinkinio.
Pagrindinę šios kolekcijos dalį sudaro devynios dekoruotos vestuvių sutartys iš Italijos: ankstyviausia buvo pasirašyta jaunikio Abraomo Telleso Pizoje 1694–1695 m., o vėliausia – Florencijoje, 1848 m.: ją pasirašė jaunikis Abraomas D’Urbino. Mes niekada nesužinosime, kas nutiko šioms devynioms poroms: kiek laiko gyveno Veronos Reičelė ir Elijas, kiek vaikų turėjo Modenos Perna ir Mozė, ar Venturina buvo laiminga santuokoje su Jokūbu iš Ankono. Tačiau šiuose senoviniuose pergamento lapuose, kurių kraštai dažnai yra apkirpti ar apdegę, slypi kiti vertingi duomenys: tekstai yra išsamus šaltinis apie žydų bendruomenių XVII–XIX a. pr. Italijoje istoriją ir ekonomiką; dekoras rodo, kaip, nepaisant gyvenimo getuose, žydai buvo beveik visapusiškai įsilieję į europietiškus meno stilius ir puoselėjo panašų estetinį skonį. Vėlyvojo XVII a. Pizos ketubbahas buvo sukurtas liaudies menininko. 1735 m. Livorno ketubbahas su sudėtingomis gėlių ir lapų pynėmis bei tradiciniu liūtų vaizdavimu taip pat buvo liaudies meistro darbas. Šis nežinomas menininkas nubrėžė raudonas linijas per sutarties teksto rėminančių kolonų bazes ir kapitelus, demonstruodamas drąsą ir laisvumą, paprastai siejamą su XX a. pradžios avangardu. Ankono (1728–1729 m.) ir Veronos (1773 m.) ketubbaho buvo sukurtos labai įgudusių meistrų. Jų puiki kompozicija ir elegantiškai vaizduojamos gėlės yra vieni iš geriausių pavyzdžių. Veronos ketubbaho gėlių žiedlapių atlikimo stilius ir spalvų atspalviai atitinka rokoko formaliąją kalbą, o Ankono ketubbahas (1790 m.) yra tikras šio stiliaus įkūnijimas. Rėmo architektūrinė struktūra ir medalionų figūriniai pasakojimai rodo autoriaus susižavėjimą Madame de Pompadour stiliumi. Menininkas lengvais potėpiais įkurdino subtilias detales ant Fortūnos veido, primenančio Fragonaro ar Nogari moteriškus vaizdinius. Ši ketubbahas vaizdiškai liudija apie XVIII a. pabaigoje tarp Europos žydų prasidėjusius emancipuojančius procesus. Modenos ketubbahas (1771 m.) yra šios kolekcijos brangakmenis dėl sudėtingų „naratyvinių“ popieriaus karpinių ir užrašų, kurie jį puošia. 1843 m. Senigalijos ketubbaho gėlių ornamentai tęsia Ankono sutarčių tradicijas, tačiau natūralistiniai paukščių vaizdiniai rodo XIX a. realistines tendencijas. Tuo metu pradėjo keistis ketubbahų dekoras. Florencijos ketubbahas (1841 m.) išryškina šriftų grožį. Raštininkas meistriškai pritaikė įvairius raidžių dydžius ir formas, kartais suspausdamas, o kartais ištempdamas eilutes. „Nepilname“ Florencijos ketubbahe (1848 m.) galima pamatyti, kaip autorius parengė tam tikrą planą, kuris galėjo būti panaudotas tolimesniam, įmantresniam dekoravimui. Tai taip pat liudija apie laipsnišką dekoravimo tradicijos nuosmukį.
Parodą papildo keturi kiti objektai – „Mizracho popieriaus karpinys“, „Levitų garbinimas“, „Popierius su įvairiais jidiš užrašais“ ir „Šventyklos planas“ – tikriausiai, iš Žydų muziejaus kolekcijos.
Trakų istorijos muziejaus ir Lvivo nacionalinės meno galerijos paroda ne tik atskleidžia istorinį ir meninį turtingumą, bet ir parodo ryšius tarp žmonių bei kartų, slypinčius kiekviename išlikusiame meniniame, istoriniame, dokumentiniame objekte ar praeities liudijime.