Angelai vaidina svarbų vaidmenį daugelyje religijų, įskaitant judaizmą, krikščionybę ir islamą. Angelų vaidmuo religijoje yra sudėtingas ir įvairus. Tačiau paprastai į juos žiūrima kaip į geranoriškas būtybes, kurios rūpinasi žmonėmis ir vykdo Dievo valią. Angelų simbolika gali skirtis priklausomai nuo kultūros ar religinės tradicijos. Tačiau pagrindinė angelų, kaip pasiuntinių, globėjų ir vilties bei meilės simbolių, reikšmė išlieka ta pati: yra daug būdų, kaip vaizduoti angelus mene ir literatūroje. Vieni menininkai angelus vaizduoja kaip gražias, sparnuotas būtybes, kiti – kaip abstraktesnes ar efemerines figūras, rašytojai angelus apibūdina kaip turinčius ir žmogiškųjų savybių, kiti pabrėžia jų anapusinę prigimtį.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais: sukurta Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija, V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Tų metų rudenį Torunės priemiestyje Grębocin, kolegos, restauratoriaus ir menininko Dariusz Subocz privačia iniciatyva įkurtame Raštijos ir spaustuvininkystės muziejuje jau buvo surengta šių trijų angelų viešnagė. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio. Nėra svarbu, kaip vaizduojami angelai – ir toliau jie yra visų tikėjimų žmonių susižavėjimo ir įkvėpimo šaltinis. Jie atspindi geriausias žmonių savybes: gailestingi, maloningi, užjaučiantys ir visada pasiruošę padėti kitiems. Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.

Ukrainiečių menininkės Oksanos Brenzovich kūryba – tai apgalvotas ir emocingas dialogas su žiūrovu, kuriame kalba išreiškiama per plačią spalvų paletę ir gilias amžinųjų simbolių reikšmes. Jos tapybines kompozicijas atspindi galingos spalvų bangos, kurios tarsi išsilieja ant drobės, aplenkdamos pačios menininkės mintis ir judėjimą. Oksana Brenzovich – progresyvi, šiuolaikinė Ukrainos menininkė, Užkarpatės meno mokyklos atstovė, susiformavusi veikiant įvairioms Europos kultūroms, kur vyrauja Vakarų Europos meno tradicijos, priešingai nei agresyvus socialistinis realizmas, daugelį dešimtmečių vyravęs rytiniuose Ukrainos regionus ir suniveliavęs talentingų ukrainiečių kūrybinių paieškų gilumą ir apimtį.

Oksanos Brenzovich kūryba pasižymi ypatinga, tradicine Užkarpatės spalvų gama ir emocijų vaizdavimo išraiška. Ji yra prestižinio visos Ukrainos apdovanojimo „3-iojo tūkstantmečio moteris“ laureatė. Menininkės paveikslai buvo pristatyti dviejose personalinėse parodose Kyjivo istorijos muziejuje (2019 m. ir 2021 m.), parodoje „EXPO 2020“ Dubajuje (JAE), taip pat daugelyje parodų ir labdaros aukcionų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Dalyvavimas pirmajame tarptautiniame Trakų istorijos muziejaus tarptautinių partnerių forume „Trīduum““ Lietuvoje Ukrainos menininkui yra garbė ir didelė motyvacija. Mergelės Marijos Užtarimo šventės, kurią Ukraina šiemet pirmą kartą kartu su visais krikščionimis švenčia spalio 1 d., išvakarėse atidaromam forumui Trakų istorijos muziejuje Oksana Brenzovich pristato meno projektą „The Blue“.

Parodoje pristatoma paveikslų serija, kurioje dominuoja įvairūs mėlynos atspalviai – nuo ​​ryškiai mėlynos ir turkio iki gilios karališkos mėlynos. Žymus menininkas Žanas Miro mėlyną pavadino „svajonių spalva“. Oksanai ji yra „jos vilčių spalva“. Simboliška, kad ši mėlyna spalva yra Ukrainos (auksinio trišakio fonas) ir Lietuvos (Vyčio skydo spalva) herbuose, demonstruodama bendras mūsų šalių reikšmes ir vertybes. Abiejų šalių valstybiniuose simboliuose mėlyna spalva asocijuojasi su taika, ramybe ir saugumu. Tai atspindi taikaus gyvenimo ir stabilumo troškimą, taip pat simbolizuoja dangų, reiškia atvirumą ir dvasingumą, aukštų idealų ir laisvių troškimą. Taigi, ši spalva tampa simboliniu tiltu tarp mūsų dviejų tautų.

Taip pat verta paminėti, kad nuo XII a. visoje Europoje paplito tikėjimas mėlynos spalvos dieviška prigimtimi, o Mergelė Marija, Dangaus Karalienė, dažnai buvo vaizduojama šviesiai mėlynais drabužiais. Ši spalva turi įvairiavertę simboliką, o pagrindinė dvasinė prasmė didžiosios šventės išvakarėse slypi Mergelės Marijos paveiksle, nešančioje ne tik apsaugą ir globą, bet ir viltį. Tikėkimės taikos, atgimimo ir tautų dvasinio išgydymo.

Epicentriniame projekto paveiksle pavaizduota „Marijos arka“, judanti per beribę erdvę, kurioje dangus susilieja su jūra į vieną energijos srovę – mėlyną Mergelės Marijos apdarą, simbolizuojantį kelią į šviesą ir meilę bei suteikiantį saugumą. Ukrainos ir Europos tautų apsauga. Į galvą nevalingai šauna genialaus lietuvių menininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, vieno mėgstamiausių Oksanos Brenzovich autorių, dangiškojo laivo vaizdas.

Kadaise jo žodžiai apie norą rašyti apie „ne mūsų pasaulio sukūrimą, kaip Biblijoje, o kažkokį kitą – fantastišką“, nuaidėjo ir įsirėžė į jos sielą. Savo kūryboje Oksana atskleidžia žiūrovui savo fantastišką pasaulį, o šiandien jis – mėlynas.

Parodos idėja: Taras Voznyak, Lvivo nacionalinės B. Voznitskio dailės galerijos direktorius, Oksana Brenzovich, menininkė.

Projekto „The Blue“ kuratorės: Tetiana Kostenko, Kyjivo istorijos muziejaus generalinio direktoriaus patarėja, Kyjivo istorijos muziejaus generalinė direktorė (2021–2022), dailės parodų ir renginių organizatorė, meno kuratorė, Ukrainos visuomenės veikėja ir Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė, muziejininkė, meno parodų ir projektų organizatorė, visuomenininkė.

Artėja Šoa (hebr. ‏השואה‏‎, HaShoah „katastrofa“), Holokausto, kuris pražudė milijonus gyvybių ir sunaikino tūkstančius kultūros artefaktų, šimtmetis. Tikimybė atrasti daugiau ankstyvųjų judaikos objektų tampa vis mažesnė.

2010 m. Lvivo nacionalinėje B. Voznitskio (Ukraina) meno galerijos fonduose buvo aptikta keturiolika žydų tautos artefaktų iš Mareko Reichensteino (1876–1932), iškilaus gydytojo, hematologijos srities mokslininko, gerbiamo Lvivo žydų bendruomenės nario, vieno žymiausių judaikos kolekcininkų ir meno istoriko, rinkinio.

Pagrindinę šios kolekcijos dalį sudaro devynios dekoruotos vestuvių sutartys iš Italijos: ankstyviausia buvo pasirašyta jaunikio Abraomo Telleso Pizoje 1694–1695 m., o vėliausia – Florencijoje, 1848 m.: ją pasirašė jaunikis Abraomas D’Urbino. Mes niekada nesužinosime, kas nutiko šioms devynioms poroms: kiek laiko gyveno Veronos Reičelė ir Elijas, kiek vaikų turėjo Modenos Perna ir Mozė, ar Venturina buvo laiminga santuokoje su Jokūbu iš Ankono. Tačiau šiuose senoviniuose pergamento lapuose, kurių kraštai dažnai yra apkirpti ar apdegę, slypi kiti vertingi duomenys: tekstai yra išsamus šaltinis apie žydų bendruomenių XVII–XIX a. pr. Italijoje istoriją ir ekonomiką; dekoras rodo, kaip, nepaisant gyvenimo getuose, žydai buvo beveik visapusiškai įsilieję į europietiškus meno stilius ir puoselėjo panašų estetinį skonį. Vėlyvojo XVII a. Pizos ketubbahas buvo sukurtas liaudies menininko. 1735 m. Livorno ketubbahas su sudėtingomis gėlių ir lapų pynėmis bei tradiciniu liūtų vaizdavimu taip pat buvo liaudies meistro darbas. Šis nežinomas menininkas nubrėžė raudonas linijas per sutarties teksto rėminančių kolonų bazes ir kapitelus, demonstruodamas drąsą ir laisvumą, paprastai siejamą su XX a. pradžios avangardu. Ankono (1728–1729 m.) ir Veronos (1773 m.) ketubbaho buvo sukurtos labai įgudusių meistrų. Jų puiki kompozicija ir elegantiškai vaizduojamos gėlės yra vieni iš geriausių pavyzdžių. Veronos ketubbaho gėlių žiedlapių atlikimo stilius ir spalvų atspalviai atitinka rokoko formaliąją kalbą, o Ankono ketubbahas (1790 m.) yra tikras šio stiliaus įkūnijimas. Rėmo architektūrinė struktūra ir medalionų figūriniai pasakojimai rodo autoriaus susižavėjimą Madame de Pompadour stiliumi. Menininkas lengvais potėpiais įkurdino subtilias detales ant Fortūnos veido, primenančio Fragonaro ar Nogari moteriškus vaizdinius. Ši ketubbahas vaizdiškai liudija apie XVIII a. pabaigoje tarp Europos žydų prasidėjusius emancipuojančius procesus. Modenos ketubbahas (1771 m.) yra šios kolekcijos brangakmenis dėl sudėtingų „naratyvinių“ popieriaus karpinių ir užrašų, kurie jį puošia. 1843 m. Senigalijos ketubbaho gėlių ornamentai tęsia Ankono sutarčių tradicijas, tačiau natūralistiniai paukščių vaizdiniai rodo XIX a. realistines tendencijas. Tuo metu pradėjo keistis ketubbahų dekoras. Florencijos ketubbahas (1841 m.) išryškina šriftų grožį. Raštininkas meistriškai pritaikė įvairius raidžių dydžius ir formas, kartais suspausdamas, o kartais ištempdamas eilutes. „Nepilname“ Florencijos ketubbahe (1848 m.) galima pamatyti, kaip autorius parengė tam tikrą planą, kuris galėjo būti panaudotas tolimesniam, įmantresniam dekoravimui. Tai taip pat liudija apie laipsnišką dekoravimo tradicijos nuosmukį.

Parodą papildo keturi kiti objektai – „Mizracho popieriaus karpinys“, „Levitų garbinimas“, „Popierius su įvairiais jidiš užrašais“ ir „Šventyklos planas“ – tikriausiai, iš Žydų muziejaus kolekcijos.

Trakų istorijos muziejaus ir Lvivo nacionalinės meno galerijos paroda ne tik atskleidžia istorinį ir meninį turtingumą, bet ir parodo ryšius tarp žmonių bei kartų, slypinčius kiekviename išlikusiame meniniame, istoriniame, dokumentiniame objekte ar praeities liudijime.

Viduramžiais pilys buvo raktas į valdžią. Karaliai, kunigaikščiai, didikai statė pilis tam, kad apgintų save, savo interesus ar parodytų kitiems savo galią. Trakų Pusiasalio pilis yra viena didžiausių Lietuvos gotikinių pilių. Pastatyta XIV a. antroje pusėje, joje nuolat ar su pertraukomis gyveno tokios istorinės asmenybės kaip Trakų kunigaikštis Kęstutis, Lietuvos Didieji Kunigaikščiai Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. XVI – XIX a. pilis buvo pritaikyta Trakų miestelėnų poreikiams, joje įsikūrė dominikonų vienuoliai. Pastarųjų metų atlikti Pusiasalio pilies restauracinei darbai suteikia galimybę lankytojams giliau pažinti šios istorinės vietos praeitį. Galima būtų teigti, kad kiekviena viduramžių pilis turi savo istorinę pradžią ir pabaigą, tačiau tai netaikoma Trakų Pusiasalio piliai.   2024 m. liepos 19 d. kviečiame Jus į stendinę parodą „Trakų Pusiasalio pilies istorija ir tyrimai“, kuri bus atidaroma pilies priešpilyje (Kęstučio g. 4). Joje susipažinsite su daugiau nei 600 metų senumo pilies istorija. Tai nepaprastai įdomi kelionė į praeitį, primenanti apie mūsų kultūrinį paveldą ir įsipareigojimą jį saugoti.

Kišeninių laikrodžių istorija prasideda XVI a., kuomet buvo sukurti pirmieji nešiojami laiko matavimo prietaisai. Manoma, kad Niurnbergo (Vokietija) šaltkalvis Peteris Henleinas (1485–1542) apie 1505 m. pirmasis pagamino špindelinio mechanizmo sferinės formos laikrodį, kurį jau buvo galima nešiotis prikabintą prie rūbų ar kaip pakabutį ant kaklo. Pirmieji modeliai buvo masyvūs, sunkūs, tik su viena valandine rodykle ir įperkami tik patiems turtingiausiems. Mechanizmai buvo dar labai netobuli – rodė laiką su didele paklaida. Nepaisant to, šis išradimas intrigavo kaip technikos naujovė, žavėjo puošniu dekoru, neįprasta forma. Naujieji laikrodžiai padarė perversmą asmeniniame laiko skaičiavime – leido žmogui kontroliuoti savo laiką pačiam, nepriklausomai nuo stacionarių laikrodžių.

XVII a. tobulinant gamybos metodus, laikrodžiai tapo tikslesni (atsirado minučių rodyklė) bei patogesni – mažesni, aptakios plokščios formos, telpantys kišenėse. Ciferblatus imta dengti stiklu, atsirado dangteliai. Subtilūs kruopštaus rankų darbo kūriniai, pagaminti iš brangiųjų metalų, puošti graviravimu, inkrustacijomis, dažnai ir brangakmeniais, iki XVIII a. II p. buvo laikomi prabangos ir statuso simboliu, naudojami išskirtinai tik aukštuomenės. Perduodamus kaip šeimos vertybes, ilgaamžius laikrodžius dažnai nešiojo ne vienos kartos atstovas.

XVIII a. ir toliau keitėsi kišeninių laikrodžių dizainas bei techninės savybės. Iki tol vyravusią špindelinę sistemą, sukurtą dar XIV a. bokštiniams laikrodžiams, pakeitė daug tikslesnės cilindrinės ir ankerinės sistemos. Laikrodžių mechanizmuose imta naudoti brangiuosius akmenis (dažniausiai rubinus), kad būtų sumažinta trintis tarp krumpliaračių. Taip pat buvo pereita nuo laikrodžio prisukimo rakteliu prie žymiai patogesnio prisukimo rankenėle ar karūnėle laikrodžio viršuje. Tobulėjant technologijai, sparčiai augo kišeninių laikrodžių prieinamumas ir populiarumas. Jie tapo madingu aksesuaru tiek vyrams, tiek moterims: vyrai laikrodžius grandinėle ar odiniu dirželiu paprastai tvirtindavo prie liemenės, diržo kilpos ar atlapo, o moterys nešiodavo kaip pakabutį ant kaklo su ilga grandinėle. Nors ir plačiai paplitę, kišeniniai laikrodžiai ir toliau išliko statuso simboliu, rodė jo savininko eleganciją ir rafinuotumą.

XVI–XVIII a. kišeniniai laikrodžiai buvo gaminami tik Europoje, o XIX a. prie laikrodžių gamintojų prisijungė ir amerikiečiai. Jų pradėti gaminti laikrodžiai su keičiamomis detalėmis paspartino bei atpigino gamybos procesus. Tai paskatino šveicarus, norinčius išsilaikyti rinkoje, susikoncentruoti į mechanizmų kokybės gerinimą. Pasiektas aukštas tikslumo lygis Šveicariją iškėlė į lyderių poziciją tarp laikrodžių gamintojų, o šveicariški mechanizmai tapo kokybės etalonu.

Parodoje eksponuojami kišeniniai laikrodžiai iš Trakų istorijos muziejaus rinkinio, pagaminti XIX a. pab.–XX a. I p. daugiausia Vakarų Europos šalyse (Šveicarijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt.) Įvairių dydžių ir medžiagų (tarp jų sidabriniais, auksiniais dangteliais), laikrodžių mechanizmai taip pat skirtingi – ankerinės, cilindrinės arba špindelinės sistemos, prisukami rakteliu arba galvute. Laikrodžių dekoras atspindi laikmečio estetikos sampratą: populiarūs augaliniai ornamentai, alegorinės figūros. Dažnos medžioklės, žvejybos scenos, žirgų, šunų atvaizdai rodo ano meto mėgstamas vyrų veiklas. Neretai įkomponuojami laukeliai laikrodžių savininkų monogramoms. Dekoruojami buvo ne tik laikrodžių dangteliai ir ciferblatai – neretai ir pačių mechanizmų plokštelės puoštos įmantriais ornamentais.

Atkreiptinas dėmesys į kišeninius laikrodžius iš tarpukario Lietuvos. Jų mechanizmai dažniausiai gaminti Šveicarijoje, tačiau importuotojų užsakymu ciferblatuose galima matyti tokius užrašus, kaip „Lietuvos laikrodis“, „Šveicarijos ankeris“ ir pan., arba konkrečių platintojų pavardes (N. Gaulia, J. Karvelis ir kt.) bei firmų pavadinimus („Šalina“). Dažno laikrodžio dangtelyje išgraviruotos dedikacijos, kam ir kokia proga laikrodis padovanotas. Jos rodo kišeninius laikrodžius buvus vertinga dovana. Pavyzdžiui, šveicariški „Paul Buhre“ firmos laikrodžiai su Krašto apsaugos ministerijos monograma buvo teikiami Lietuvos kariams, baigusiems tarnybą, o prezidento Antano Smetonos portretu puošti laikrodžiai dovanoti 1937 m. Europos krepšinio čempionato laimėtojams. Keletą amžių plačiai naudotus kišeninius laikrodžius po Pirmojo pasaulinio karo palaipsniui išstūmė populiarėjantys gerokai praktiškesni rankiniai laikrodžiai. Nepaisant to, kad kasdieniame gyvenime kišeniniai laikrodžiai jau nebenaudojami (nebent kaip išskirtinio stiliaus detalė), jie intriguoja šiandieninį žmogų kaip technikos, dizaino, meno istorijos objektai, liudijantys žmogaus nuolatinį naujovių ir tobulėjimo siekį. Laikrodžių kolekcininkus ir entuziastus žavi jų gamintojų išradingumas ir meistriškumas.

Trakų Salos pilis pradėta statyti XIV a. antrojoje pusėje Galvės ežere, iš kelių salų suformavus vieną didesnę. Manoma, kad šią pilį pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, o baigė jo sūnus Vytautas Didysis. Vietovė piliai statyti pasirinkta sudėtinga – saloje, vidury ežero, pelkėtose žemėse. Atsižvelgiant į politinį ir tarptautinį kontekstą, tai buvo naudinga fortifikaciniu požiūriu – pilis buvo apsaugota ne tik gynybinių sienų, bet ir vandens, kuris supo visą kompleksą.

Iš pradžių pilis buvo statyta konventinio tipo, lotyniškosios „U“ raidės formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis, tačiau antrajame etape jau pereita prie gynybinės pilies struktūros, pastatyta juosianti salos pakraštį gynybinė siena su bokštais ir kontraforsais. Tarp dviejų pilies rūmų korpusų pastatytas aukštas bokštas – donžonas. Vėliausiai buvo įrengta fosa, ji skyrė kunigaikščių rūmus nuo priešpilio. Per fosą įrengtas pakeliamasis tiltas. Priešpilis taip pat aptvertas gynybiniais įtvirtinimais – siena su bokštais, įrengti kazematai, įvairios gyvenamosios, ūkinės patalpos. Teritorija įgavo netaisyklingos trapecijos formą.

Pilies gotikinis architektūrinis stilius leidžia mums gėrėtis šių rūmų langų puošyba, skliautuotomis lubomis, arkomis ir kitais vėlyvųjų viduramžių architektūrai būdingais bruožais. Nors vyrauja gotikos stilius, tačiau matomi ir romaninio stiliaus bruožai. Rūmų menės skliautuotomis lubomis, yra reprezentacinė didžioji aula, langai puošti vitražais. Trakai XV a. pradžioje buvo klestintis miestas. Po 1410 m., kai Kryžiuočių ordinas buvo sutriuškintas garsiajame Žalgirio mūšyje, Trakų Salos pilies rūmai tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidencija. Tuo metu dažnai buvo rengiami garsių užsienio svečių priėmimai, vyko puotos, susitikimai, taip pat buvo sprendžiami svarbūs valstybės valdymo, užsienio ir vidaus politikos reikalai.

Tačiau jau XVI a. pilies reikšmė valstybėje sumenko, ji neteko gynybinės paskirties, prarado ir rezidencijos statusą. Trakų Salos pilyje tuo metu buvo įkurtas kilmingų asmenų kalėjimas.

Įsiveržus carinei Rusijai 1655–1661 m., Trakų miestas ir Salos pilis buvo stipriai suniokoti ir apgriauti. Vėliau pilis kurį laiką ir nebuvo atstatoma. Tik XIX a., pasklidus romantizmo idėjoms, imta vėl domėtis pilių likimu, jų praeitimi. Dėl to tarpukariu imti planuoti pilies atstatymo, restauravimo darbai, kurie prasidėjo 1929–1941 m. (architektas – Janas Borovskis). Po Antrojo pasaulinio karo, 1953 m. Trakų Salos pilies restauravimas atnaujintas. 1962 m. buvo atstatyti centriniai kunigaikščių rūmai (architektas – Bronislovas Krūminis), vėliau, 1987 m., vadovaujant architektui Stanislovui Mikulioniui, buvo baigtas restauruoti priešpilis.

Ši paroda kviečia susipažinti su Lietuvos ir užsienio dailininkų darbuose atvaizduotais įvairiais Trakų Salos pilies gyvavimo etapais: nuo garsių išdidžių, romantizuotų istorijos tarpsnių, virtimo griuvėsiais ir atgimimo naujai, puikiai žinomos ir visų mielai lankomos kultūrinės, istorinės vietos, būčiai.  Pilies senųjų griuvėsių didybė nė kiek ne mažiau nei archeologus, istorikus, domino menininkus, kurie, įkvėpti jos dvasios, sukūrė nesuskaičiuojamas gausybes nuostabių kūrinių, unikalios, vienetinės tapybos, nedidelių „emisijų“ grafikos ir, žinoma, gausiau tiražuotų atspaudų.

Stebėdami ir analizuodami dailininkų paveikslus, galime matyti Trakų Salos pilies praeitį ir dabartį. Kviečiame kartu su kūrėjais ar net jų akimis pažvelgti, kaip keitėsi pilies kontūrai, kaip jos griuvėsiai vėl tapo pilimi su bokštais, tiltu, priešpiliu, gynybine siena ir kitais pilims būdingais architektūros elementais.

Šioje parodoje eksponuojami garsių ir žinomų nesenos praeities dailininkų – Adomo Varno, Vytauto Mackevičiaus – darbai. Taip pat supažindiname su Albino Petro Purio, Vytauto Gabriūno, Juozo Algirdo Pilipavičiaus, Vytauto Varankos, E. Tamulio, A. Mačiulaičio, P. Cevegmid (Mongolija), Deimantės Česnaitės, Povilo Radavičiaus paveikslais. Parodoje matysite ir nežinomų autorių darbus: akvareles, aliejinę tapybą, piešinius, grafiką.

Visus juos sieja gana romantiškas požiūris į Trakų Salos pilies peizažą, svajingumo aureolė suteikiama net griuvėsių vaizdavimui. „Dekadentinį“ pilies griuvėsių laiką itin mėgo XIX a. tapytojai, kai skleidėsi romantizmo dvasia ir pradėta ieškoti tautinės savasties, atsigręžta į šalies istoriją, jos sustiprintą reikšminimą, idealizavimą, aukštinimą. Rekonstruotos pilies vaizdavimas taip pat dažnai pateikiamas panaudojant romantizmo epochai būdingų bruožų: vyrauja spalvingumas, dinamiškumas, gamtos motyvai, sudvasinama istorija. Taip pat matysite ir šiuolaikinės dailės paveikslų, kurie išsiskiria „aktyviu“ spalviniu koloritu, aiškiomis linijomis, griežtomis formomis. 

Kviečiame į kelionę iš praeities į dabartį kartu su XIX a.–XXI a. dailininkais, kurie buvo neabejingi Trakų Salos pilies grožiui, jos didybei, akumuliuodami savosios epochos tikrovę, naudodami jiems artimas vaizduojamąsias priemones, pilies išgyventus išbandymus, laikmečių paliktus pėdsakus perteikė savo darbuose. Galime žavėtis paveikslais, taip stebėdami mūsų istorijos kaitą.