2023-ieji – Dzūkijos (Dainavos) metai. Lot. Terra Deynowe – Dainavos žemė, pirmą kartą buvo paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Tai – Europos istorinis regionas, kuriame iki XIII–XIV a. gyveno baltų gentys: jotvingiai, dainaviai, poleksėnai ir sūduviai. Pagal etnografinių bruožų paplitimo arealų persidengimą kultūriškai vientisas dzūkiškas etnografinis arealas išryškėja dainaviškoje Pietų Lietuvoje iki linijos Būdvietis–Simnas–Stakliškės–Trakai–Dieveniškės. Istorikai teigia, kad senovės dainavių visiškai tapatinti su mūsų dienų dzūkais negalima, tačiau daugelis tyrinėtojų pripažįsta, jog dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje.

            Dzūkijos vardas kilo iš kitų etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio gyventojams XVIII a. ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį. Literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje – tik nuo XX amžiaus. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikrinius), laukų ir užnemunės dzūkus.

            Vienas iš pirmųjų, prakalbusiųjų apie tradicinius dzūkų drabužius, buvo P. Galaunė (1930 m., „Lietuvių liaudies menas“). Daug nuveikė Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Įvairiuose savo darbuose jie apibūdino bei išaukštino lietuvių tekstilę, pateikė daugybę raštų pavyzdžių, išskyrė lokalinius audinių savitumus, be to, ypač skatino puoselėti audimo tradicijas. XX a. antrojoje pusėje Dzūkijos, greta kitų etnografinių sričių, audiniai aptariami Mikalinos Glemžaitės, Michalinos Šaknienės, Giedrės Tallat-Kelpšaitės-Niunkienės, Irmos Šidiškienės, Vidos Savoniakaitės ir kitų autorių darbuose.

            Šalia drabužiams skirtų medžiagų žymią vietą dzūkų audiniuose užima spalvotieji ir baltieji buitinės bei dekoratyvinės paskirties audiniai. Spalvotųjų audinių ataudams buvo naudoti namie verpti vilnoniai, metmenims – vilnoniai, lininiai, medvilniniai ar kanapiniai siūlai. Didžiausią dzūkiškąją buitinės tekstilės dalį sudaro lovatiesės, vadintos „divonais“.

            Lovatiesių, kaip ir kitokių audinių, naudojimas ir kiekis ūkyje priklausė nuo ūkio turtingumo ir šeimininkų pažiūrų. Dzūkų krašto (Dainavos) lovatiesės išsiskiria ne tik spalvų įvairove, bet ir savitais raštų elementais, jų išdėstymo dėsningumais, audėjų meniniais sugebėjimais bei nagingumu. „Divonus“ dažniausiai audė pakulinius, retai – lininius. Labiausiai paplitusi buvo sumuštinė, diminė, rinktinė ir kaišytinė audimo technika, rečiau naudota servetinė. XIX a. II p. lovatiesėms būdinga nesudėtinga dvinytė audimo technika, kuomet raštas išgaunamas dviejų spalvų deriniu. Vyraujantis raštas – juostelės ir langai. Spalviniu atžvilgiu šios lovatiesės buvo gan įvairios. Dviejų tonų kolorite dažniausiai naudoti kontrastingi tonai – raudona – juoda, raudona – žalia, mėlyna – geltona ir kt. Trijų – keturių spalvų derinyje – tamsiai žali ir tamsiai raudoni langai paryškinami, įaudžiant geltonos spalvos siūlų, raudoni ir mėlyni langai derinami su balta ir geltona spalva ir pan. Dažnai austos lovatiesės ornamentiškai sudalytos į rombus, kuriuose išrinkti vienodi arba 2–4 skirtingi motyvai: aštuoniakampės žvaigždutės, gėlių žiedai, įvairūs rombai. Dviejuose pakraščiuose užaudžiamos kelios kripės, rečiau – gėlės vazonėliuose ar paukšteliai ir kt. Tokios lovatiesės būdingos XX a. pirmajai pusei, bet pavienės austos ir vėliau. Prie spalvotos buitinės tekstilės taip pat priskiriamos ir gūnios, kilimėliai, takeliai ir kiti tekstilės gaminiai.

            Didžiausią baltųjų tekstilinių audinių grupę sudaro rankšluosčiai („abrūsai“), skaidomi į kasdieninius ir šventadienius. Kasdieniniai, skirti šluostytis, austi iš storesnių lininių ar pašukinių siūlų, dvinytai, keturnytai eglute, rečiau langeliais, kartais aštuonianytai išilginių ruoželių raštu. Greta baltųjų, XX a. pirmajame ketvirtyje pradėti austi, o 3–4 dešimtmetyje labiau paplito į baltą medvilnę atausti pilkais linais rankšluosčiai. Ataudus dar padažydavo ąžuolo žievės nuoviru. Rankšluosčiai – dažniausiai aštuonianyčiai, dešimtnyčiai, rečiau daugianyčiai servetiniai ar atlasiniai. XX a. antrajame ketvirtyje ir baltų, ir pilkų rankšluosčių galus ėmė puošti plačiais baltais, vąšeliu nertais medvilniniais nėriniais. Stebina raštų įvairovė – išnerti įvairūs rombeliai, žiedai, kripės, širdelės, kryželiai, įstrižos juostelės, pasvirusios gėlių šakos, paukšteliai. Šiam laikotarpiui būdingas rankšluosčių puošybos elementas – pildymu įvairiaspalviais siūlais siuvinėti inicialai.

            Kiti baltųjų audinių gaminiai – užvalkalai („novalačkai, cvilikai“) ar paklodės („paklotės, palos“). Pagalvių, patalų užvalkalams ir paklodėms skirti audiniai Dzūkijos kaime ligi XX a. 4 deš. daugiausia buvo audžiami namuose: balti, lininiai arba pakuliniai, taip pat languoti iš lininių, medvilninių, pakulinių siūlų. Baltieji užvalkalai būdavo užaudžiami rinktiniu, vėliau austiniu žičku ar įsiuvami lininiai rankų darbo mezginiai. Kartais – galai siuvinėti spalvotais siūlais gėlėmis.

            Tiek seklyčios, tiek pirkios stalas visada būdavo užtiestas staltiese. Kasdien naudotos paprastos, esant svečiams – dekoratyvinės, raštuotos. Staltiesių raštai paprastesni negu rankšluosčių, juose mažiau įvairumo. Daugiausia jos yra pailgos, kaip ir lovatiesės – austos iš kelių palų, sudurtos susiuvant paprasta siūle, peltakiu ar nėriniu. Tekėdamos merginos turėjo po 3–4 staltieses. Ausdavo pačios, paveldėdavo iš motinos arba motinos užsakydavo audėjoms išausti. Dzūkijoje dažniausiai audė penkianytes – devynianytes ir aštuonianytes servetines.

Tekstilė – nuo senų laikų buvo išskirtinė atitinkamo gyvenamojo meto meno rūšis. Šiais laikais tekstilė yra menininkų raiškos būdas, reflektuojantis asmenines, bendražmogiškąsias, filosofines, socialines, net politines problemas.

Rinkinio saugotoja Evelina Petrauskė

Karas nesirenka – jis naikina viską, ką ilgiausiais šimtmečiais ar net tūkstantmečiais kūrė žmonės. Jis nušluoja nuo žemės paviršiaus civilizacijos pasiekimus, architektūros perlus, nesugrąžinamai sunaikina materialųjį paveldą. Visa griaunančios, niekingų tikslų turinčių propagandininkų, apsišaukėlių misionierių, pseudokarvedžių genamos profesionalių žmogžudžių, apmokytų skerdikų, nesusipratėlių moralinių bestuburių menkystų ordos lyg išalkusių skėrių pulkai naikina Ukrainos miestus, kaimus, degina augančios duonos pasėlius, žudo, kankina, žaloja išdidžios šalies žmones: moteris, vyrus, senolius ir vaikus. Karas – kaip virusas, nuo kurio nėra nei vakcinos, nei gelbstinčių vaistų. Žūtbūtinė kova, kurioje kiekvienas, kovojantis su invazine, brutaliai brukama ideologija, renkasi savo ginklus – Ukraina kariauja: apkasuose, karinių veiksmų laukuose, žvalgyboje, šiuolaikiškais ginklais ir priemonėmis. Rengiamos kibernetinės atakos, naudojami modernūs dronai, įvairūs dezinformacijos metodai, psichologinės priemonės, neurolingvistinio programavimo gudrybės. Šalis kariauja savo didžia dvasia, kuri yra visų, vertybes ginančių Ukrainos piliečių sinerginis vienis. Tai šalis, kuri ginasi nuo agresoriaus ir savo ilgametėmis tradicijomis, humoru, dainomis, folkloru, papročiais, pagarba praeičiai, meile šalies istorijai. Šiame kare kultūra tampa skydu: kultūros žmonės koncertais, spektakliais, dailės ir fotografijos parodomis kovoja, protestuoja, priešinasi, dokumentuoja karo kronikas. Visi ginklai kare tinkami!

Fotografams ir kino operatoriams tenka ypatinga misijos dalis. Įvykių fiksuotojai ir dokumentininkai, nuolat esantys batalijų epicentre, įamžinantys karių nuovargį, pergalių euforiją ir trumpas emocinio silpnumo akimirkas, išgyvena visą kovos įkarštį ir su ypatinga atsakomybe kuria vaizdinę žinutę visiems mums, nesantiems karo mėsmalėje. Tai dokumentinė medžiaga, kuri visai netrukus taps liudijimų dalimi amžiaus byloje Hagos tribunole.

Tokia dokumentika, žinutė iš fronto – šioje parodoje pristatomos karo fotografo Viktoro Zalevskyj darytos nuotraukos. Jau 2014 m. būdamas Maidane fotografas suprato, kad fiksuodamas Ukrainos kovą už laisvę yra tiesiogiai atsakingas už pateikiamą informaciją, nes, laikui bėgant, tai tampa istorija. Nuo 2015 m. Viktoras išėjo tarnauti į Ukrainos kariuomenės 95-tąją desanto puolamąją brigadą. Šiuo metu tarnauja Ukrainos kariuomenės 59-toje brigadoje kaip karo fotografas. Nuotraukose užfiksuotos akimirkos iš fronto, kur vyksta intensyviausi mūšiai.

Parodos eksponatai – Ukrainos kariuomenės simbolika, vėliavos, ševronai, karinė apranga ir ekipuotė bei vėliava su Ukrainos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužno parašu. Taip pat jau galima apžiūrėti Ukrainos teritorijoje, karo lauke šalies agresorės kariuomenės paliktus ir Ukrainos kovotojų surinktus trofėjus – daiktinius pirmųjų pergalių liudijimus.

„Jie atėjo į mūsų žemę, naikino mūsų miestus ir kaimus, prievartavo mūsų moteris, vaikus ir vyrus, bet buvo ir bus nukauti mūsų karių ir amžiams liks gulėti mūsų žemėje.“ – sako Ukrainos paramos fondo „BON Support Ukraine“ įkūrėja Oresta Brit. Ukrainos paramos fondas „BON Support Ukraine“, pelno nesiekianti organizacija, Ukrainoje veikia nuo 2015 metų, o Lietuvoje nuo 2022 metų.

Paramos fondas „BON Support Ukraine“ Medininkų pilyje pristato parodą „Žinutė iš fronto“.

2023 m. Trakų istorijos muziejus mini savo veiklos 75-metį. Šis muziejus, kaip veikianti institucija, keitėsi ir evoliucionavo taip, kaip ir pati Lietuva: kadaise buvę valdomi režimo, tapę istorinių manipuliacijų ir politinės propagandos įrankiais, jau daugiau nei tris dešimtmečius muziejai keliauja kita, vertybinio kompaso rodoma kryptimi.

Ekskursantų polinkis susipažinti su vietos kultūra ir paveldu daro muziejus svarbiais lankytinų vietų objektais. Dar iki „įmuziejinimo“ Trakų pilys buvo atvykstančiųjų svečiuotis traukos objektas: įkūrus miestą, ekskursantais galėtume laikyti visus, čia rezidavusių praeities valdovų svečius.

Definicija „ekskursantas“ apibrėžiamas ne tik kaip ekskursijos dalyvis, bet ir kaip smalsus keliautojas. Ypatingi ekskursantai – diplomatai ir pasiuntiniai, kurių dienoraščiai, laiškai, prisiminimai ir kita korespondencija tapo savotiškais kelionių vadovais, net tik masinusiais užsukti amžininkus, bet ir likę mums, modernios Lietuvos piliečiams, virtę istoriografiniais šaltiniais. Vieno Naujųjų Trakų pilių statytojo, Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo pusbrolis, Lenkijos karalius Jogaila, jųdviejų amžininkas, flamandų riteris ir diplomatas Žiliberas de Lanua, na, ir tuometinio didžiausio Lietuvos priešo – Vokiečių ordino – pasiuntiniai ir pareigūnai, vėliau lankęsis ekskursantas – Venecijos diplomatas ir keliautojas, Ambrozijus Kontarinis, apie kelionę, gavus Kazimiero Jogailaičio kvietimą, palikęs išsamų dienoraštį, pavadinimu „Viaggio de misier Ambrogio С., ambassador al gran-signore Ussum-Cassan, re di Persia“ išleistą 1486 m. Venecijoje. Šiame leidinyje – ir Lietuva, ir Trakai.

XIX a. romantikai visaip įamžino tuomet dekadentinius Trakus: M. E. Andriolio, N. Ordos graviūros, J. Kamarausko piešiniai ir akvarelės, pirmieji nežinomų autorių fotoatvirukai – tai keliautojų, lankiusių miestą, palikta ikonografija. Jano Bulhako fotografijos ir rašytinė nostalgija dienoraščiuose gali būti taip pat laikytini ekskurso Trakuose atsiminimais. Šiai dokumentikai priskirtini dailės studentų plenerai, istorikų ir archeologų, savanorių ir visuomenininkų talkos, valant pilių griuvėsius. Žinoma, kiekvienas istorinis mokslinis tyrimas, kiekviena archeologinė ekspedicija, taip pat yra ekskursantų veiklos. Didžiuoju, žinomiausią viešųjų ryšių akciją Trakų pažinimui surengusiu ekskursantu turime laikyti Joną Mačiulį-Maironį. „Kada tik keliu važiavau pro Trakus...“, ir kitos šio, kiekvienam bendrapiliečiui žinomo eilėraščio eilutės, – lyg lingvistinis reportažas iš įvykio vietos, pirmą kartą publikuotas 1892 metais.

Visiems muziejams vieni svarbiausių žmonių – atvykstantys lankytojai, nuotolinių ir virtualių paslaugų gavėjai, edukacijų dalyviai, svečiųjų šalių atvykėliai ir Lietuvos regionų  svečiai. Šiandien ekskursantu laikome keliautoją, kurio kelionės tikslas nebūtinai susijęs su turistiniu pažinimu: tas Žmogus (Žmonės) gali būti įgulos narys komercinėje transporto įmonėje, orlaivyje, kelte, kruiziniame ar komerciniame laive, atvykęs sunkvežimiu, autobusu ar traukiniu, keliautojas, turintis kitą, su turizmu nesusijusį tikslą – profesinius, darbinius įsipareigojimus, ekskurso priežastis gali būti imigracija, karinė tarnyba, diplomatinė ar konsulinė kelionė.

Šioje, muziejaus 75-mečio parodoje, eksponuojami 75 per šimtmetį sukurti fotovaizdai, kuriuose įamžintos miestą ir jo pilis lankiusios visiems žinomos asmenybės ir dar neidentifikuoti personažai, grupinės scenos ir individualios nuotraukos. Tai Žmonės, kuriuos Trakai, it mitinė sirena, traukė, viliojo, masino, žavėjo ir užbūrė amžiams. Parodos scenografija yra moderni ir stebinanti, ekspoziciniai sprendimai – neordinarūs, naudojamų istorinių nuotraukų vaizdų pateikimas yra tarsi senųjų dagerotipų ar ferotipų aliuzija. Ekskursantai – intelektualai ir šviesuoliai, nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, Trakų pilių atstatymo entuziastai, moksleiviai, studentai, dvasininkai, ištisos bendruomenės ir pavieniai keliautojai... Visi, apsilankę ir įsiamžinę. Įvertinę visuotinės, visuomeninės atminties buveinės ir kraštovaizdžio hipnotinį poveikį. Palikę mums savo ekskursų prisiminimus. Savo įrašus, įrantas, įrėžtus žodžius pilių mūro sienoms patikėję lyg slapto dienoraščio puslapiams.

Kodėl? Nes Trakai atrakina visus užraktus. Nes Trakai – miestas kuris užvaldo širdis savo širdį dovanodamas. Kviečiame į ekskursiją!

Parodos kuratorius

Oleg Ševeliov

Parodos dizaineris

Jurgis Dagelis

Trakų Salos pilis

2023 m. sukanka 90 metų nuo žymiausių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio iš Niujorko (JAV) į Lietuvą. 1933 m. skrydžiai per Atlanto vandenyną tuometinės aviacijos techninėmis sąlygomis buvo didelis ir pavojingas iššūkis, tačiau jį įveikę lakūnai tapdavo didvyriais, pelnydami šlovę sau bei savo valstybėms. Toks buvo S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio motyvas – įveikti Atlantą, parodant visam pasauliui, kokius žygdarbius gali atlikti drąsūs lietuviai, siekdami garsinti savo gimtosios šalies vardą.

Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius – Darašius) ir Stasys Girėnas (tikroji pavardė Girskis) paauglystėje kartu su artimaisiais emigravo į JAV. Jie nuo jaunystės domėjosi aviacija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui abu būsimieji Lietuvos didvyriai savanoriais stojo į JAV kariuomenę. 1920 m. liepos mėnesį S. Darius atvyko į Lietuvą ir savanoriu stojo į gimtosios šalies kariuomenę, nuo 1922 m. tarnavo karo aviacijoje. 1927 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. pavasarį S. Darius vėl išvyko į JAV, jau sumanęs į Lietuvą grįžti lėktuvu. Tais pačiais metais Čikagoje jis susipažino su S. Girėnu, kuriam 1932 m. pavasarį pasiūlė kartu pirkti lėktuvą ir skristi į Lietuvą. Lakūnai už 3200 dolerių įsigijo lėktuvą„Bellanca CH-300 Pacemaker“. Gamykliniai šio lėktuvo parametrai netiko transatlantiniam skrydžiui, o modifikavimui reikėjo dar nemažai pinigų. Rinkti lėšas S. Dariui ir S. Girėnui padėjo JAV lietuviai – buvo organizuojamos aviacijos šventės, o per jas surinkti pinigai kaupiami planuojamam skrydžiui. Galiausiai modifikuotas ir skrydžiui parengtas lėktuvas gavo „Lituanicos“ vardą. Ankstų 1933 m. liepos 15 d. rytą, „Lituanica“ pakilo iš Niujorko „Floyd Bennett“ aerodromo ir pradėjo savo skrydį į Lietuvą. Vandenyną lakūnai perskrido sėkmingai, tačiau Atlanto nugalėtojams pasiekti tėvynę, deja, buvo nelemta. Liepos 17 d. naktį iki galutinio kelionės tikslo – Kauno – belikus tik apie 650 kilometrų „Lituanica“ patyrė katastrofą. Lėktuvas sudužo Vokietijos teritorijoje, miške netoli Soldino miesto (dabar Lenkija), S. Darius ir S. Girėnas žuvo po daugiau nei 37 valandas trukusio skrydžio.

Herojiškas skrydis išgarsino abu lakūnus aviacijos pasaulyje, o lietuvių istorinėje atmintyje įsitvirtino kaip didvyriškas, tėvynės garbei atliktas žygdarbis, kurio šlovė neblėsta ir šiandien, praėjus 90 metų. S. Dariaus ir S. Girėno atminimas yra plačiai įamžintas, šalies piliečiams ir pasaulio lietuviams jie tapo vienais iškiliausių didvyrių, nepabūgusių vardan savo tėvynės rizikuoti gyvybėmis, Lietuvos istorijoje. Skridimo testamente patys lakūnai rašė: „Tad gi, šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“

Trakai, 2023 m. birželio 27 d.

Trakų Salos pilyje – palaikymą Ukrainai ir jos žmonėms žyminti Savicko dailės mokyklos tapybos plenero darbų paroda ,,Mėlyna ir geltona. Trakai 2023“

Š. m. birželio 29 d. (ketvirtadienį), 17.00 val. Trakų Salos pilies parodų erdvėje atidaroma Savicko dailės mokyklos tapybos darbų plenero paroda ,,Mėlyna ir geltona. Trakai 2023“, skirta Ukrainos pergalės tikėjimo ir dvasinės kovos įkvėpimo palaikymui.

Jau beveik dešimtmetį vyksta nuožmi kova už demokratines europietiškas vertybes Ukrainoje. Per pastaruosius metus skausmingai suaktyvėjusį mūšį, kurį palaiko visas civilizuotas pasaulis, apjungė dvi spalvos – mėlyna ir geltona. Pleneras yra skirtas vienytis su kasdien atkakliai ir ryžtingai kovojančia Ukraina, įžiebti vilties spindulėlių ir skleisti palaikymo žinutę. Tapybos darbuose vyraujančiomis spalvomis ir potėpiais siekiama atskleisti lietuvių menininkų susižavėjimą mūsų brolių ukrainiečių bebaimiškumu ir atkaklumu, drąsiai išreikšti, kad mūsų parama, vienybė ir solidarumas nepaprastai stiprūs ir galingi.                                                                                                                                                                           

Devynias dienas (birželio 17–25 d.) vykusio plenero metu, septyniolika įvairių profesijų žmonių, studijavusių Savicko dailės mokykloje, tapė įkvėpimų kupinoje istorinėje Trakų miesto vietovėje. Užburti dangaus mėlių ir sušildyti saulės auksinių atspindžių ežeruose, menininkai įamžino ne tik istorinius buvusios Lietuvos sostinės simbolius: Pusiasalio ir Salos pilis, miesto baziliką, kenesą, bet ir pakrančių promenadas ir regatas ežeruose. Parodai sukurta ir atrinkta virš 40 paveikslų. Dėkojame dalyviams ir maloniai kviečiame apsilankyti!

Plenero dalyviai:

Elena Maceinienė

Erika Šernaitė

Romarika Pikelienė

Jūratė Ryliškė

Viktorija Gudžiūnaitė

Stanislava Baronienė

Rasa Beleškienė

Vaida Lukoševičiūtė

Inga Čiapienė

Elena Vainikevičienė

Egle Balčiūnaitė

Kristina Zadarnauskaitė Belte

Lina Klakauskienė

Deimantė Česnaitė

Gintarė Zakarauskaitė

Violeta Šilinskytė

Guoda Varžgalytė

Paroda veiks nuo 2023 m. birželio 29 d. iki 2023 m. liepos 13 d.

Parodą galima apžiūrėti Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai) pirmadieniais – sekmadieniais, 10.00–19.00 val.

Organizatorius:  Trakų istorijos muziejus

Partneriai: Savicko paveikslų galerija, Trakų Švč. M. Marijos apsilankymo parapija.

Medininkų pilyje atidaryta nauja paroda, kurioje pristatomi eksponatai, pasakojantys įvairių religinių, karinių bei pasaulietinių ordinų istorijas: graviūros, litografijos, knygos, paveikslai, apdovanojimai, dokumentai vaizduojantys ir atspindintys ordinų išskirtinumą, sekamas dogmas bei puoselėjamus autoritetus. Tai šimtus metų skaičiuojantys istorinės atminties atspindžiai, išryškinantys skirtingų, į brolijas bei seserijas susibūrusių, žmonių bruožus bei siekiamybes. Tai istorija apie žmonių bendruomenes, pradėjusias savo veiklas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir tebeveikiančias dabartinėje Lietuvos Respublikoje. Kviečiame lankytis! Šiuolaikine prasme ordinas – tai valstybinis apdovanojimas už ypatingus nuopelnus. Tačiau istoriškai terminas ,,ordinas“ susiformavo Kryžiaus žygių epochoje, kai Romos Popiežius Urbonas II (1088–1099) 1095 m. pakvietė krikščionis išvaduoti
Viešpaties karstą Jeruzalėje. Šio tikslo įgyvendinimui pradėjo kurtis karinės riterių vienuolių sąjungos. Vienuolių ordinų bendruomenės nariai gyvena pagal bendruomenės patvirtintas regulas, konstitucijas bei įstatus (lot. ordinis), siekia evangelinio tobulumo ir šventumo. Ordino vienijamiems vienuoliams būdingi unifikuoti atributai, priklausomybės
ordinui ženklai: ypatinga bei išsiskirianti apranga, išpuošta specifiniais simboliais, grandinės, pakabučiai, juostos ir kt. detalės. Vien Romos katalikų bažnyčios sistemoje egzistuoja dešimtys skirtingų vienuolių ordinų, kurie dar skirstomi į smulkesnes šakas. Pagal veiklos pobūdį ordinai plačiausiai skirstomi į apaštalinius, t. y. užsiimančius Dievo žodžio bei katalikiškų idėjų skleidimu, visuomenės švietimu, ir į kontempliatyvius, t. y. linkusius į gilų susikaupimą, dėmesio sutelkimą į vidinę maldą. Pastarieji ordinai tai vienuolių atsiskyrėlių ordinai.
Ankstyviausia vienuolių organizacija, kuri iš šių dienų perspektyvos, yra laikoma pirmuoju vienuolių ordinu buvo benediktinai, kuriuos suvienijo Benediktas Nursietis, vienuolis gyvenęs V-VI a., bei įkūręs Montekasino vienuolyną (dab. Italija). Nuo XIV a. Europoje pagal riterių vienuolių ordinų pavyzdį ėmė kurtis ir pasaulietiniai ordinai. Jie kurti ištikimybės suverenui pagrindu, kaip tituluotų asmenų sąjunga, vienijama riterystės kodekso ir įstatų. Bene seniausias toks ordinas veikęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Šv. Jurgio riterių ordinas, įsteigtas Vengrijoje karaliaus Karolio I-ojo 1326 metais. Visi senieji ordinai turėjo savo įstatus, specialią narių aprangą ir ženklus.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog ordinai yra uždaros bendruomenės besirūpinančios savo reikalais, iš tiesų yra priešingai. Tiek religinių, tiek karinių, tiek pasaulietinių ordinų istorija yra tampriai persipynusi su įvairiais pasaulio istorijoje įvykusiais svarbiausiais minties raidos bei geopolitiniais įvykiais. Ordinai vienijo ir tebevienija pasaulio šviesuolius, kuriančius inovacijas, ginančius nekaltuosius ir besirūpinančius skurstančiais.