Nuo kovo 22 dienos Trakų Pusiasalio pilies Pietryčių bokšto kultūros, meno ir laisvalaikio centre atidaryta Ansio Burkės tapybos paroda „REX“.

Ansis Burkė gimė 1983 m. Šilutėje, lietuvės latvio šeimoje. Menininkas 2002 m. baigė Klaipėdos E.
Balsio menų gimnaziją, tapybos krypties studijas, bet stojo į VDA architektūros specialybę. 2006 m. apgynė VDA architektūros bakalauro, o 2008 m. – magistro diplominius darbus. VDA studijų laikotarpiu metus gilino architektūros žinias Milano politechnikos universitete (Politecnico di Milano). Iki 2008 m. aktyviai dalyvavo architektūros  konkursuose, yra laimėjęs pirmąsias vietas.

Šiuo metu dailininkas dėsto VDA atvirojoje dailės, dizaino ir architektūros mokykloje šias programas: tapybos pagrindus, laisvalaikio tapybą „Džiazas“, architektūrinį piešimą, žmogaus figūros piešimą ir tapymą iš natūros, kartu su dailininke ir pedagoge Aiste Burke veda VDA Architektūros kursus.

Menininkas organizuoja tapybos plenerus, intensyviai tapo, dalyvauja meno mugėse, rengia parodas netradicinėse vietose. Paroda „REX“ – tai kelionė per istoriją, mitus ir kultūrą, žvelgiant į juos per šiuolaikinio meno prizmę, kur klasikiniai siužetai atgyja naujomis spalvomis ir interpretacijomis. A. Burkės paveiksluose Antika, viduramžiai atgyja, o riterių epocha susitinka su žinomais istorijos ir meno personažais. Išvysite Dovydą, Venerą, Laokoontą, fechtuotojus, Egipto faraonus, Napoleoną, Paoliną Borghese – ir tai tik keletas iš daugelio figūrų, kurios įkūnytos naujose,  dramatinėse scenose, pripildytose aistros, kovos ir žmogiškų silpnybių. Pavyzdžiui, Napoleonas, įkūnijantis ambicijas ir pralaimėjimą, arba Venera, atspindinti grožio ir trapumo dualumą.

Kiekvienas paveikslas – tai savita scena, kurioje šie personažai įgyja naują prasmingumą ir emociškai įtraukia žiūrovą. Intensyvios spalvos ir dinamiškos kompozicijos sustiprina šią atmosferą, skatindamos pasinerti į jausmus, perteikiamus menininko vizijos. Parodoje „REX“ atsispindi amžinos kovos, meilės istorijos, galingi mitai ir simboliniai motyvai,  sukuriami turtingi ir jausmingi pasakojimai, kurie kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir  istorijos cikliškumą.

Paskutinieji meno kūriniai „Lex Rex“ ir „Rex“ – tai šūkis, primenantis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprybę ir nepriklausomybės dvasią. Šie žodžiai, reiškiantys „Įstatymas yra  karalius“ ir „Karalius“, parodoje įgauna platesnę prasmę, primindami, kad istorija ir vertybės  yra pamatiniai dalykai, kurie formuoja mūsų tapatybę ir kultūrą. Tuo pačiu yra kviečiama  permąstyti meno prasmę, istorijos tęstinumą ir kultūrinius dialogus, kurie formuoja mūsų  supratimą apie meną ir jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

Atraskite unikalų Ansio Burkės kūrybos pasaulį kunigaikščio Kęstučio rezidencijoje, kur istorija, didinga praeitis ir šiuolaikinis menas susilieja į vieną nepakartojamą patirtį. Laukiame Jūsų!

Trakų istorijos muziejus jau beveik dešimtmetį yra tarptautinių ekslibrisų konkursų organizatorius. Pirmieji konkursai buvę labiau „klasikiniai“, juose dalyvavo tik tradicinėmis grafikos technikomis sukurti darbai. Laikui bėgant konkursai augo: gausėjo ne tik dalyvių gretos, bet ir pradėti vertinti darbai, sukurti naudojant moderniuosius technologinius sprendimus, kompiuterinę grafiką ar  autorines technikas. Konkursuose atskiroje kategorijoje vertinami vaikų ir jaunimo sukurti ekslibrisai.

Lenkijos menininkai – labai dažni muziejaus konkursų dalyviai, ne retai užimantys pačias aukščiausias vietas. Profesorius hab. dr. Krzysztof Marek Bąk taip pat yra iš tų kūrėjų, atsiunčiančių į kiekvieną konkursą net po kelis darbus. Jo gilia filosofija, siurrealistiniais siužetais išsiskiriantys darbai yra ne tik apdovanoti, bet ir pelno gausias konkursantų darbų parodų lankytojų simpatijas. Užsimezgusi neformali menininko, dailės pedagogo ir muziejaus bičiulystė šiemet virto nauja, dviejų autorių tandemo paroda „Modernusis ekslibrisas“. Šioje parodoje pristatomi tikrų ekslibriso meno korifėjų, prof. dr. hab. Krzysztofo Mareko Bąko ir prof. hab. dr. Katarzynos Handzlik sukurti knygos ženklai – mažosios grafikos darbai, sukurti moderniomis technikomis.

Menininkai apie savo kūrybą

„Kalbant apie ekslibrisų meną, reikėtų remtis tradicija. Interpretuoti šio žanro palikimą, suprasti, kas ekslibrisas yra iš istorinės perspektyvos, suvokti, koks jis gali būti šiandien, perkurti jį pagal šiuolaikinio pasaulio, meno ir adresatų poreikius. Remdamiesi tradicijos pagrindu ir gerbdami ją, galime kurti šiuolaikiškus ekslibrisus.

Silezijos universitete Katovicuose (Lenkija), Vaizduojamojo meno institute jau daugiau nei dešimtmetį veikia Šiuolaikinio ekslibriso tyrimų studija, kurioje ugdomas kūrybingumas, vyksta moksliniai tyrimai ir dėstoma apie knygų skirtukus. Nors teorinė mūsų veiklos sritis įvairiais aspektais apima proveniencijos meno problematiką, įgyvendinimo požiūriu daugiausia dėmesio skiriame CGD (kompiuteriu generuojamo dizaino) ekslibrisui.

Dirbdami vadovaujamės įsitikinimu, kad kuo mažiau naudojame ready-made efektų ir madingų stilių (pvz., skaitmeninė tapyba), tuo geriau, nes tada suteikiame erdvės kūrybiškumui ir leidžiame autoriaus – menininko – asmenybei bei kūrybiniam sumanymui atsiskleisti.“

Biografiniai faktai

Prof. hab. dr. Katarzyna Handzlik

Baigė Vroclavo Vaizduojamojo meno akademijos Keramikos ir stiklo fakultetą. Habilituota dailės mokslų daktarė. Silezijos universiteto Katovicuose (Lenkija) profesorė, vadovauja studijoms „Art of the Object“ ir „Ceramics“, yra viena iš Šiuolaikinio ekslibriso tyrimų studijos kūrėjų.

Kurdama Katarzyna daugiausia dėmesio skiria erdvinei veiklai, keramikai, asambliažui ir ready-made, taip pat koliažui ir mažosios grafikos formoms, ypač ekslibrisams.

Ji yra surengusi daugiau nei 30 individualių parodų Lenkijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Suomijoje. Autorė dalyvavo daugelyje tarptautinių pristatymų Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Ji yra pelniusi apdovanojimų ir premijų Lenkijoje bei už jos ribų. Individualus metodas, kurį naudoja Katarzyna Handzlik – skaitmeniniu būdu daromas koliažas. Grafikos kūrimo pagrindas – rankomis sukurtas koliažas, kuris vėliau kruopščiai apdorojamas skaitmeniniu būdu (retušuojamas, pakeičiamos spalvos, pridedama struktūra, raidės ir t. t.). Šio metodo rezultatas – vizualiai stebinančios kompozicijos, savo dvasia primenančios dadaistų palikimą.

Katarzyna yra Lenkijos dailininkų ir dizainerių asociacijos ir Vokietijos ekslibrisų draugijos (Deutsche Exlibris Gesellschaft) narė.

Prof. hab. dr. Krzysztof Marek Bąkas

Grafikas. Surengė daugiau kaip 100 individualių parodų Lenkijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Japonijoje ir Kuveite. Už grafiką yra gavęs 60 apdovanojimų ir premijų. Jis buvo kelių tarptautinių parodų ir projektų sumanytojas ir kuratorius, 20 ekslibrisų konkursų komisijos narys. Už ypatingą indėlį plėtojant ekslibrisų meną apdovanotas J. M. Szymanskio medaliu ir Walter von Zu Western Medaille.

Baigė Vroclavo dailės akademiją, įgijo profesoriaus vardą. Dirba su Silezijos universitetu Katovicuose (Lenkija), Vaizduojamojo meno institutu, kuriame vadovauja Šiuolaikinio ekslibriso tyrimų studijai. Savo mokslinėje veikloje nagrinėja šiuolaikinio ekslibriso teoriją.

2019–2023 m. buvo Meno ir edukologijos fakulteto dekanas. Tarptautinės ekslibriso bienalės Glivicuose meno vadovas. Vokietijos ekslibriso draugijos (Deutsche Exlibris-Gesellschaft) narys.

Krzysztofas Marekas Bąkas pasitelkia radikalų teksto metodą, beveik visiškai atsisako grynai skaitmeninių priemonių ir naudoja vektorinę grafiką. Tokį požiūrį lemia jo išsilavinimas metalo technikų srityje ir nevalingas panašios vaizdo kūrimo technikos perėmimas, taip pat noras išgauti vizualinius efektus, šiek tiek panašius į vario raižinį, mecotintą ar ofortą (nors tikslas nėra imitacija, tik klasikinės, Dürerio estetikos pomėgis). Kai formatas didesnis, tai sukuria piešinio efektą.

Alvydas Šalkauskas. Gimė 1958 m. Molėtų miestelyje. 1985 m. baigė Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar - Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Po baigimo liko jame dirbti. Iš pradžių Piešimo katedroje, vėliau Pedagogikos fakultete Dailės didaktikos katedroje. Čia ir prasidėjo kūrybos kelias. Iš pradžių su grafikos darbais, ekslibrisais. Keletą darbų yra įsigijęs Šiaulių Aušros muziejus. Su ekslibrisais dalyvavo  įvairiuose konkursuose.  Vėliau kūrybos kelias pasuka į odos plastikos žanrą. Šis etapas tęsėsi apie dešimtmetį. Tuomet parodose jau dalyvavo ne su grafikos darbais, o su meniniais odos dirbiniais. Surengtos dvi autorinės parodos.

 Nuo 2004 metų pradėjo dirbti Šiaulių dailės mokykloje. Vedė fotografijos ir skulptūros pamokas. Dailės mokykloje dirbo 18 metų.

Šiuo metu gyvena netoli Trakų, vaizdingos gamtos apsuptyje. Nuo 2006 metų parodose pristato savo foto kūrybą. Dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose. Rengia autorines parodas. Per šį laikotarpį yra surengęs apie 30  autorinių parodų. Foto darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Surengta ne viena paroda virtualioje erdvėje (Lietuva, Graikija, Indija). Fotografijos spausdintos  žurnaluose ir leidiniuose: „Anima mundi academia Art magazine“ ir  „Goddessarts Magazine“; „Transcendental Encounter“ Don Armando S. Reschini Museum, „Šiauliai: Kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas“ ir „Kelmės krašto Kultūros paveldas dailininkų kūryboje“.

Nuo 2013 metų Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turintis LR meno kūrėjo statusą. O nuo 2022 metų - ir Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos narys.

Jo kūrybinis kelias – tai įvairiausi ieškojimai ir atradimai. Pastatai, jų fragmentai, įvairios realios ir išgalvotos faktūros, dangaus kūnai, debesys, visa tai - dalis vaizdavimo objektų.

 Tačiau pagrindinis kūrybos objektas yra moteris,  moters paslaptimi alsuojantys  aktai (nude), foto montažai (koliažai). Jie paprastai įvardyti kaip „NatūraMix“. Tai smagūs jo pažaidimai, vaizduotės vaizdiniai, apjungiantys moters kūną su įvairiomis faktūromis, augalais, spalvomis. Kiekviena fotografija - tai lyg maža novelė ar muzikinis opusas - iš atskirų dalių sukomponuotas į vientisą vaizdinį. Kūriniai atsiduria tarp pasaulio realumo ir virtualumo, tarp praeito, esamo ir būsimo laiko. Be šių miksų kūryboje vyrauja juodai balta moters akto (nude) fotografija. Tai nesibaigiantys šviesos ir linijų ieškojimai. Tai - subtilaus moters grožio paieška nesibaigiančiame kūrybiniame procese.

            Be akto (nude) fotografijos yra ir  dar keletas temų, kurios vilioja, žavi ir verčia judėti tolyn. Tai - architektūra ir peizažas. Autoriu  domina mūsų krašto architektūrinio paveldo (dvarai, bažnyčios) išsaugojimas fotografijoje. Tai - eksterjeras ir interjeras, ryšys su aplinka, žmogaus ir gamtos sintezė.

Iš Panevėžio miesto dailės galerijos meninio stiklo rinkinio

Tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“ yra pirmasis ir vienintelis profesionalus tarptautinis šios meno šakos simpoziumas Lietuvoje. Tai dinamiškas tarpdisciplininis renginys, kuriame stiklo kūrimo vyksmas persipina su džiazo improvizacijomis, fotografų meninėmis paieškomis ir kitomis kūrybos formomis.

Šioje parodoje pristatomi 2024 m. rugsėjį vykusio 5-ojo Tarptautinio meninio stiklo simpoziumo  „GlassJazz“ dalyvių kūriniai: Louis Sakalovsky (Izraelis), Michael Rogers (JAV), Inguna Audere, Aleksandrs Logvins, Anda Munkevica, Artis Nimanis (Latvija), Mariusz Łabiński, Igor Wójcik (Lenkija), Mykhaylo Bokotey (Ukraina), Kazimieras Leščevskis (Vokietija), Remigijus Kriukas, Vygantas Paulauskas, Ričardas Peleckas, Laura Rainė, Paulius Rainys (Lietuva).

„Šiandieniniai stiklo menininkai stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių meno srovių ir vyraujančių tendencijų, laužo tradicinės kūrybos rėmus, ieško kūrybinės terpės šiuolaikiniame meno pasaulyje. Vis dėlto sąvokos „stiklo menininkas“ ar „stiklo menas“ postmoderniame kontekste išlieka dėl vienos ypatingos su medžiagiškumu susijusios priežasties. Tai nulemia tokios stiklo savybės kaip skaidrumas bei optiškumas, kuriomis nepasižymi kitos medžiagos ir kurios suteikia stiklui tiek vizualinio, tiek koncepcinio išskirtinumo. Šios savybės išgaunamos stiklą veikiant tradiciniais technologiniais būdais“ , – teigia dr. Indrė Stulgaitė-Kriukienė.

Išskirtinis, vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje ir Europoje tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz” Panevėžyje rengiamas nuo 2014 metų. Nuo 2018 metų jį kartu organizuoja Panevėžio miesto dailės galerija ir meninio stiklo studija „Glasremis“.

Simpoziumas bendrai veiklai suburia žinomus kūrėjus, suteikdamas jiems aukščiausius kokybės reikalavimus atitinkančią techninę bazę, kurioje jie skatinami dalintis kūrybinėmis idėjomis, patirtimi ir, pasitelkdami patrauklias formas, populiarinti stiklo meną.

Penkiuose „GlassJazz“ simpoziumuose jau dalyvavo 116 stiklo menininkų iš Lietuvos ir užsienio: Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Farerų salų, Islandijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Ukrainos, Vokietijos.

Simpoziumo idėjos autorius ir kūrybinis vadovas – stiklo menininkas, meninio stiklo studijos „Glasremis“ steigėjas Remigijus Kriukas. Parodų kuratorė – dr. Indrė Stulgaitė-Kriukienė. 2018, 2020 ir 2024 metų „GlassJazz“ projekto vadovas – Panevėžio miesto dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

„Studijoje „Glasremis“ vykstančiam ugnies spektakliui nekuriami scenarijai, nerašomi tekstai, tik menininkai prie krosnių ar šlifavimo staklių tampa savotiškais aktoriais, nes yra nuolat stebimi smalsių į studiją užsukančių žiūrovų. Menininkai turi sukurti tai, ką yra sumanę, nors ne visada jaučiasi tvirtai patekę į sau neįprastas darbo sąlygas, susitikę su nauja komanda. Tuomet gelbsti improvizacija“, – teigia dr. I. Stulgaitė-Kriukienė.  

Atviros kūrybos sąlygos suteikia galimybę žiūrovams iš arti stebėti, kaip unikalių stiklo darbų kūrimo procesas persipina su čia pat atliekama džiazo muzika, auksinius improzivacijų kadrus gaudančių fotomenininkų fotoaparatų blykstėmis.  

„Tuo „GlassJazz” ir yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nes į kūrybinę kolaboraciją sujungia stiklo menininkus, džiazo, kitų muzikos žanrų atlikėjus bei fotografus, labai stipriai veikdamas meninį vyksmą stebinčius žiūrovus ir netgi juos įtraukdamas į procesą“, – sako galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

Jo žodžius patvirtina skambus aidas, po kiekvieno „GlassJazz“ nuvilnijantis per Panevėžį, Lietuvą ir tarptautinį meninio stiklo lauką, priverčiantis su nekantrumu laukti kito, dar karštesnio, stiklininkų ir kitų disciplinų menininkų  sambūrio. 

Artėja Didžiosios šventės – Šv. Kūčios, Šv. Kalėdos, Naujieji metai. Prieš Šv. Kalėdas prasideda Adventas. Tai labai sena tradicija, menanti pirmuosius krikščionybės amžius. Tai laikotarpis, susijęs su ramybe, santūrumu, malda. Laikotarpis, kai rankose – maldaknygė...

Maldaknygės – bene labiausiai žmonijos istorijoje skaitytos, naudotos bei įkvėpusios knygos, o maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Daugybę metų, dieną iš dienos vartytų knygų pirštais nučiupinėtuose, dėmėtuose bei apiplyšusiuose puslapiuose užfiksuota ne tik pačios knygos istorija, bet ir laikmečio, kuriame ji buvo rašyta ar atspausdinta, realijos.

Vakarų Europoje pirmųjų maldaknygių atsiradimas yra siejamas su vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XV a.), pirmosios maldaknygės lietuvių kalba parašytos XVI a., o pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atspausdinta katalikų maldaknygė lietuvių kalba pasaulį išvydo tik XVII a. – ją 1681 m. išspausdino Jurgis Kasakauskas. Ilgus istorijos šimtmečius maldaknygės ir kitos religinės knygos buvo vieninteliai literatūros kūriniai, prie kurių savomis rankomis galėjo prisiliesti net ir žemiausių socialinių luomų atstovai. XIX a. II p., įsigalėjus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui, maldaknygės dažnai tapdavo vaikų bei suaugusiųjų lietuvių kalbos mokymosi priemone. Maldaknygės dažnai buvo leidžiamos su iliustracijomis, todėl jas galima priskirti gausiausiai iliustruotų lietuviškų knygų grupei. Tiek turinio, tiek įrišimo požiūriu, maldaknygių būta labai įvairių. Dažniausiai maldaknygėse pateikiami liturginių maldų tekstai viešam naudojimui arba asmeninės maldos ir įvairūs meditaciniai tekstai. Nuo XX a. pradėtos leisti specializuotos maldaknygės, skirtos konkrečiai žmonių grupei: moterims, vyrams, vaikams.

          Gausioje maldaknygių įvairovėje galima pastebėti tiek kukliai dekoruotų, tamsios odos kietviršiais įrištų, stipriai aptrintų, dėmėtų ir apiplyšusių, kasdieniame tikinčiųjų gyvenime intensyviai naudotų maldaknygių, tiek ir prabangiais, meniškais viršeliais dekoruotų maldaknygių. Odiniuose viršeliuose įspaustas tekstas, ornamentai ar simboliai neretai būdavo auksuojami. Patys viršeliai dengiami plastiko, vario lydinio, medžiaginių audinių detalėmis. Taip pat prie viršelių būdavo tvirtinami puošnūs, ornamentuoti, iš spalvotųjų metalų pagaminti knygos užsegimo mechanizmai. Lapų pakraščiai būdavo ir auksuojami.

Nuo lapkričio 30 dienos Trakų Pusiasalio pilies Raštijos bokšte veikiančioje muziejaus fotografo-skaitmenintojo Alvydo Staniūnaičio fotoparodoje – Trakų istorijos muziejaus fonduose saugomos maldaknygės, menančios XIX–XX a. bažnytinės literatūros istoriją, pristatančios ne tik skirtingas krikščionybės sroves, bet ir skirtingas religijas. Šios muziejinės vertybės sukurtos ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynų valstybėse: Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijos imperijoje, Austrijos–Vengrijos imperijoje, Ispanijoje, Argentinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Angelai vaidina svarbų vaidmenį daugelyje religijų, įskaitant judaizmą, krikščionybę ir islamą. Angelų vaidmuo religijoje yra sudėtingas ir įvairus. Tačiau paprastai į juos žiūrima kaip į geranoriškas būtybes, kurios rūpinasi žmonėmis ir vykdo Dievo valią. Angelų simbolika gali skirtis priklausomai nuo kultūros ar religinės tradicijos. Tačiau pagrindinė angelų, kaip pasiuntinių, globėjų ir vilties bei meilės simbolių, reikšmė išlieka ta pati: yra daug būdų, kaip vaizduoti angelus mene ir literatūroje. Vieni menininkai angelus vaizduoja kaip gražias, sparnuotas būtybes, kiti – kaip abstraktesnes ar efemerines figūras, rašytojai angelus apibūdina kaip turinčius ir žmogiškųjų savybių, kiti pabrėžia jų anapusinę prigimtį.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais: sukurta Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija, V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Tų metų rudenį Torunės priemiestyje Grębocin, kolegos, restauratoriaus ir menininko Dariusz Subocz privačia iniciatyva įkurtame Raštijos ir spaustuvininkystės muziejuje jau buvo surengta šių trijų angelų viešnagė. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio. Nėra svarbu, kaip vaizduojami angelai – ir toliau jie yra visų tikėjimų žmonių susižavėjimo ir įkvėpimo šaltinis. Jie atspindi geriausias žmonių savybes: gailestingi, maloningi, užjaučiantys ir visada pasiruošę padėti kitiems. Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.