Viduramžiais pilys buvo raktas į valdžią. Karaliai, kunigaikščiai, didikai statė pilis tam, kad apgintų save, savo interesus ar parodytų kitiems savo galią. Trakų Pusiasalio pilis yra viena didžiausių Lietuvos gotikinių pilių. Pastatyta XIV a. antroje pusėje, joje nuolat ar su pertraukomis gyveno tokios istorinės asmenybės kaip Trakų kunigaikštis Kęstutis, Lietuvos Didieji Kunigaikščiai Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. XVI – XIX a. pilis buvo pritaikyta Trakų miestelėnų poreikiams, joje įsikūrė dominikonų vienuoliai. Pastarųjų metų atlikti Pusiasalio pilies restauracinei darbai suteikia galimybę lankytojams giliau pažinti šios istorinės vietos praeitį. Galima būtų teigti, kad kiekviena viduramžių pilis turi savo istorinę pradžią ir pabaigą, tačiau tai netaikoma Trakų Pusiasalio piliai.   2024 m. liepos 19 d. kviečiame Jus į stendinę parodą „Trakų Pusiasalio pilies istorija ir tyrimai“, kuri bus atidaroma pilies priešpilyje (Kęstučio g. 4). Joje susipažinsite su daugiau nei 600 metų senumo pilies istorija. Tai nepaprastai įdomi kelionė į praeitį, primenanti apie mūsų kultūrinį paveldą ir įsipareigojimą jį saugoti.

Kišeninių laikrodžių istorija prasideda XVI a., kuomet buvo sukurti pirmieji nešiojami laiko matavimo prietaisai. Manoma, kad Niurnbergo (Vokietija) šaltkalvis Peteris Henleinas (1485–1542) apie 1505 m. pirmasis pagamino špindelinio mechanizmo sferinės formos laikrodį, kurį jau buvo galima nešiotis prikabintą prie rūbų ar kaip pakabutį ant kaklo. Pirmieji modeliai buvo masyvūs, sunkūs, tik su viena valandine rodykle ir įperkami tik patiems turtingiausiems. Mechanizmai buvo dar labai netobuli – rodė laiką su didele paklaida. Nepaisant to, šis išradimas intrigavo kaip technikos naujovė, žavėjo puošniu dekoru, neįprasta forma. Naujieji laikrodžiai padarė perversmą asmeniniame laiko skaičiavime – leido žmogui kontroliuoti savo laiką pačiam, nepriklausomai nuo stacionarių laikrodžių.

XVII a. tobulinant gamybos metodus, laikrodžiai tapo tikslesni (atsirado minučių rodyklė) bei patogesni – mažesni, aptakios plokščios formos, telpantys kišenėse. Ciferblatus imta dengti stiklu, atsirado dangteliai. Subtilūs kruopštaus rankų darbo kūriniai, pagaminti iš brangiųjų metalų, puošti graviravimu, inkrustacijomis, dažnai ir brangakmeniais, iki XVIII a. II p. buvo laikomi prabangos ir statuso simboliu, naudojami išskirtinai tik aukštuomenės. Perduodamus kaip šeimos vertybes, ilgaamžius laikrodžius dažnai nešiojo ne vienos kartos atstovas.

XVIII a. ir toliau keitėsi kišeninių laikrodžių dizainas bei techninės savybės. Iki tol vyravusią špindelinę sistemą, sukurtą dar XIV a. bokštiniams laikrodžiams, pakeitė daug tikslesnės cilindrinės ir ankerinės sistemos. Laikrodžių mechanizmuose imta naudoti brangiuosius akmenis (dažniausiai rubinus), kad būtų sumažinta trintis tarp krumpliaračių. Taip pat buvo pereita nuo laikrodžio prisukimo rakteliu prie žymiai patogesnio prisukimo rankenėle ar karūnėle laikrodžio viršuje. Tobulėjant technologijai, sparčiai augo kišeninių laikrodžių prieinamumas ir populiarumas. Jie tapo madingu aksesuaru tiek vyrams, tiek moterims: vyrai laikrodžius grandinėle ar odiniu dirželiu paprastai tvirtindavo prie liemenės, diržo kilpos ar atlapo, o moterys nešiodavo kaip pakabutį ant kaklo su ilga grandinėle. Nors ir plačiai paplitę, kišeniniai laikrodžiai ir toliau išliko statuso simboliu, rodė jo savininko eleganciją ir rafinuotumą.

XVI–XVIII a. kišeniniai laikrodžiai buvo gaminami tik Europoje, o XIX a. prie laikrodžių gamintojų prisijungė ir amerikiečiai. Jų pradėti gaminti laikrodžiai su keičiamomis detalėmis paspartino bei atpigino gamybos procesus. Tai paskatino šveicarus, norinčius išsilaikyti rinkoje, susikoncentruoti į mechanizmų kokybės gerinimą. Pasiektas aukštas tikslumo lygis Šveicariją iškėlė į lyderių poziciją tarp laikrodžių gamintojų, o šveicariški mechanizmai tapo kokybės etalonu.

Parodoje eksponuojami kišeniniai laikrodžiai iš Trakų istorijos muziejaus rinkinio, pagaminti XIX a. pab.–XX a. I p. daugiausia Vakarų Europos šalyse (Šveicarijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt.) Įvairių dydžių ir medžiagų (tarp jų sidabriniais, auksiniais dangteliais), laikrodžių mechanizmai taip pat skirtingi – ankerinės, cilindrinės arba špindelinės sistemos, prisukami rakteliu arba galvute. Laikrodžių dekoras atspindi laikmečio estetikos sampratą: populiarūs augaliniai ornamentai, alegorinės figūros. Dažnos medžioklės, žvejybos scenos, žirgų, šunų atvaizdai rodo ano meto mėgstamas vyrų veiklas. Neretai įkomponuojami laukeliai laikrodžių savininkų monogramoms. Dekoruojami buvo ne tik laikrodžių dangteliai ir ciferblatai – neretai ir pačių mechanizmų plokštelės puoštos įmantriais ornamentais.

Atkreiptinas dėmesys į kišeninius laikrodžius iš tarpukario Lietuvos. Jų mechanizmai dažniausiai gaminti Šveicarijoje, tačiau importuotojų užsakymu ciferblatuose galima matyti tokius užrašus, kaip „Lietuvos laikrodis“, „Šveicarijos ankeris“ ir pan., arba konkrečių platintojų pavardes (N. Gaulia, J. Karvelis ir kt.) bei firmų pavadinimus („Šalina“). Dažno laikrodžio dangtelyje išgraviruotos dedikacijos, kam ir kokia proga laikrodis padovanotas. Jos rodo kišeninius laikrodžius buvus vertinga dovana. Pavyzdžiui, šveicariški „Paul Buhre“ firmos laikrodžiai su Krašto apsaugos ministerijos monograma buvo teikiami Lietuvos kariams, baigusiems tarnybą, o prezidento Antano Smetonos portretu puošti laikrodžiai dovanoti 1937 m. Europos krepšinio čempionato laimėtojams. Keletą amžių plačiai naudotus kišeninius laikrodžius po Pirmojo pasaulinio karo palaipsniui išstūmė populiarėjantys gerokai praktiškesni rankiniai laikrodžiai. Nepaisant to, kad kasdieniame gyvenime kišeniniai laikrodžiai jau nebenaudojami (nebent kaip išskirtinio stiliaus detalė), jie intriguoja šiandieninį žmogų kaip technikos, dizaino, meno istorijos objektai, liudijantys žmogaus nuolatinį naujovių ir tobulėjimo siekį. Laikrodžių kolekcininkus ir entuziastus žavi jų gamintojų išradingumas ir meistriškumas.

„Ir vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Ir jam labai patiko, ir jis apsigyveno tenai, ir įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą, – tenai, kur buvo Senieji Trakai, ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus“

/Bychovco kronika, XVI a./

        XIV a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis, stovėjusi pietinėje kaimo dalyje, kalvoje, kurią iš visų pusių supo gilus gynybinis griovys, yra viena iš seniausių išlikusių Lietuvos mūrinių pilių. Nuo 1316 m. iki 1323 m. net tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, vėliau – Kęstučio ir jo sūnaus Vytauto tėviške. Pilis turėjusi papilį, o į šiaurę ir šiaurės rytus nuo jos – buvusi XIV a. senovės gyvenvietė bei kapinynas. Aptvarinio tipo pilį juosė iki 2 m. storio mūrinės sienos, kurios ne kartą griautos kryžiuočių apgulties metu. Galiausiai, Vytautui pasikvietus benediktinų vienuolius, Senųjų Trakų pilis daugiau nei keturiems šimtmečiams tapo vienuolių prieglobsčio vieta, kurioje buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia.

         Iki šių dienų išlikusi pilies archeologinė medžiaga yra fragmentiška, o žinomi istoriniai šaltiniai susiję su paties vienuolyno ar Senųjų Trakų istorija yra negausūs. 2024 m. kovo 29 d. atidaromoje parodoje „Senieji Trakai – Tikroji sostinė“ muziejus nori su lankytojais pasidalinti turimais Senųjų Trakų istorijos fragmentais. Parodoje pamatysite XIV a. sidabrinį moterišką žiedą, kuris romantiškai vadinamas „kunigaikštienės Birutės žiedu“, minėto laikotarpio pilėnų buities reikmenis, rastus archeologinių tyrimų metu. Pristatomi muziejuje saugomi bažnyčios bei vienuolyno žemių planai, bažnyčios vizitacijų aktai, išlikę Senųjų Trakų gyventojų sąrašai, laiškai, vienuolyno bei Senųjų Trakų apylinkių vaizdai, užfiksuoti senose fotografijose.

Angele Sarge, mano mielasis, saugok mane, Tu man paskirtasis. Vakarą, rytą, naktį ir dieną, saugok Tu mano žingsnį kiekvieną…

Garsėjantis UNESCO saugomu senamiesčiu, menanti Vokiečių ordino laikus, dabar vienas lankomiausių Lenkijos miestų – Torunė – yra globojama angelo. Angelas yra elementas, išskiriantis Torunės herbą iš kitų Lenkijos miestų heraldinių ženklų. Angelo siluetas Torunės herbe atsirado po trylikos metų karo pabaigos, XV a., ir išliko iki šių dienų. 1454 m. Torunė nutraukė administracinius ryšius su kryžiuočiais. Kulmo (Chelmno) žemės, istorinės baltų srities prūsų ir lenkų žemių pasienyje (Vyslos ir jos dešiniųjų intakų, Osos ir Dravantos, tarpupyje) gyventojų ir Torunės miestiečių pagarba bei ištikimybė karaliui Kazimierui IV Jogailaičiui reiškė faktinį miesto įtraukimą į Abiejų Tautų Respublikos geopolitinį žemėlapį. Šis inkorporavimas privertė naudoti naujus herbus ir antspaudus. Pirmasis dokumentas su nauju antspaudu buvo išleistas 1470 m. sausio mėn. Torunėje. Pirmąjį kartą ant jo pasirodė ir Torunės angelo motyvas, kurio atsiradimas miesto heraldinėje tradicijoje paaiškinamas ilgai trunkančio ir miestui bei miestiečiams sunkaus karo kontekste gyventojų valia prašyti Dievo pagalbos. Taigi, XV a. pab. buvo visuotinai priimta naujoviška miesto herbo versija, kurioje Torunės angelas šiek tiek pakeitė savo pozą: buvo vaizduojamas klūpantis ir kiek pasilenkęs virš laikomo heraldinio skydo.

Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. 

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje, jį dengia žymaus Vilniaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko XVIII a. pradžioje sukurtas sidabrinis aptaisas, Marijos ir Kūdikio galvas puošia XVII a. karūnos. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais. Raudondvaryje yra V. Stančiko tapyta garsaus istorinės ir batalinės dailės metro Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija. Šį paveikslą buvo įsigijęs ir Raudondvario dvare saugojęs grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), dabar paveikslo originalas – Varšuvos karališkosios pilies muziejuje. 2016 m. V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti. Šventraščiuose aiškios nuorodos į angelus: kai kurios jų tiesmukos ir aiškios, kai kalbama apie tą akimirką, kai Dievas sako Mozei, kad pasiųsiantis angelą, einantį prieš jį, apsaugantį ir padedantį patekti į vietą, kurią paruošė pats Dievas. Pasauliečiai taip pat nuolat „šaukiasi“ angelo globos – 2022 m. lapkričio mėn. Trakų Salos pilies prieigose buvo galima išvysti talentingų Ukrainos vaikų, tarptautinio forumo „Auksinis molbertas“ dalyvių, įsijungusių į kovą projekte „Taikos estafetė“, parodą „Angelai“. Tai meninis projektas, tapęs Ukrainos kovos, gėrio, pergalės ir šviesos simboliu, kuris trakiečių dėka virto keliaujančiu per Lietuvą. 2023 m. Šv. Kalėdoms Lietuvos pirmoji valstybės ponia Diana Nausėdienė kartu su daugiavaikėmis šeimomis kūrė dekoracijas, skirtas kalėdinei akcijai „Angelo sparnai“.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio.

Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.

Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė

Rimas Supranavičius, Rinkinių apskaitos, skaitmeninimo ir restauravimo skyriaus vedėjas

Trakai, 2024 m. vasario 21 d.

Trakų Salos pilyje atveriama paroda „Kamufliažas“, skirta Ukrainoje vykstančio karo antrosioms metinėms paminėti

Š. m. vasario 23 d. 15.00 val.Trakų Salos pilies ekspozicinėse erdvėse atidaroma autorinė restauratoriaus, muziejininko ir menininko Dariusz Subocz (Lenkija) paroda „Kamufliažas“, skiriama paminėti antrąsias karo Ukrainoje metines. Parodos koncepcijos idėja autoriui kilo vizito į Ukrainą metu, įgyvendinant Šveicarijos ALIPH fondo ir bendradarbiaujant su fondu „Meno šventovė“ vykdomą restauravimo pagalbos misiją. Tai buvo specializuotos įrangos, skirtos restauravimo laboratorijoms remti, pristatymas Restauravimo centrui Kyjive ir jo filialams Odesoje, Charkive bei Lvive.

               Parodą sukurti įkvėpė 2022 m. spalio 10 d. Kyjivo apšaudymas, sukėlęs grėsmę Restauravimo centrui ir šalia jo esančiai vaikų žaidimų aikštelei, kurioje, nukritus skeveldrai, tuo metu, laimei, nebuvo žaidžiančių vaikų. Parodos turinys – tai bandymas priminti žiūrovui apie laikinumą, atsirandantį vis didėjantį abejingumą, dėl kurio požiūris į mirtinas skeveldras, jų aštrias briaunas tampa švelnesnis ir ne toks skausmingas. Laikui bėgant, objektai maskuojami abejingumo išraiškomis. Nedidelis ir nepastebimas aliuminio gabalėlis kartais tampa likimo kardu. Tyrinėdamas formą ir keisdamas aliuminio korpuso dangą kitomis įvairiomis medžiagomis, autorius keičia suvokimą apie objektą, atimdamas iš jo mirties grėsmę. Taip atsiranda pretekstas svarstyti, ar ši forma (šis objektas) gali tapti maloniu ir trokštamu dalyku.

Paroda „Kamufliažas“ yra ciklo „Raudonasis maras“ tęsinys. Šis ciklas – projekto SHADOW, prasidėjusio 2022 m. kovą paroda „Katyń“ Kosciuškos fondo būstinėje Niujorke, dalis. Parodos tikslas buvo priminti Amerikos žemynui Katynės tragediją. Daugybę mėnesių praleidęs restauruodamas kelis tūkstančius popieriaus eksponatų iš mirties duobių, kasdien kontaktuodamas su aukų DNR, autorius nusprendė dalyvauti projekte ir pažvelgti į šią tragediją ne tik kaip restauratorius.

Apie parodos autorių:

Dariusz Subocz Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto (MKU) Dailės fakultete baigė meno kūrinių konservavimo ir restauravimo studijas, specializacija – popieriaus ir odos restauravimas bei paveikslų ir polichrominių skulptūrų konservavimas. Studijas tęsė  paminklotyros ir sakralinio meno konservavimo krypties (MKU) aspirantūroje. Autorius taip pat yra Lenkijos Grębocino miesto Rašto ir spaudos muziejaus, esančio jo restauruotoje gotikinėje buvusioje bažnyčioje, įkūrėjas ir direktorius.

Savo įkurtose restauravimo dirbtuvėse aktyviai užsiima meno kūrinių konservavimu ir restauravimu. Didžiausios Lenkijoje senovinių rankinių spaudos mašinų kolekcijos savininkas, vietinio regioninio kultūrinio gyvenimo organizatorius ir akademinės veiklos dalyvis (iki 2000 m. – Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto asistentas, o nuo 2018 m. – Menų universiteto Poznanėje docentas), daugybės apdovanojimų už veiklą kultūros ir meno srityje laureatas Trakų Salos pilyje šįkart pristato autorinę, jautrioms socialinėms, politinėms ir kultūrinėms temoms skirtą parodą.

Paroda veiks nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2024 m. kovo 10 d. Trakų Salos pilies Vakarinių kazematų ekspozicinėse erdvėse (Karaimų g. 43C, Trakai)

Organizatoriai: Trakų istorijos muziejus, Raštijos ir spaudos muziejus Grębocine (Lenkija)

Parengė: Kristina Stankevičienė, Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt

Tel. Nr. +370 690 90045

Trakai, 2023 m. lapkričio 25 d.

2023 metais – Trakų istorijos muziejaus veiklos 75-oji sukaktis. Pasitikdamas šią progą Trakų istorijos muziejus rengė ir tarptautinį, septintąjį, ekslibrisų konkursą ,,TIM-75“ (TIM – Trakų istorijos muziejus).

Ekslibrisas, XV a. atsiradęs kaip knygos meno dalis, kaip leidinio savininką nurodantis ženklas, XXI a. yra šiek tiek nutolęs nuo pagrindinės paskirties ir dažnai skiriamas istorinės atminties, kultūros, iškilių asmenybių, dabarties gyvenimo aktualijoms įprasminti talpia menine, poetine, alegorine kalba.

Trakų istorijos muziejus, įkurtas gūdžiu sovietmečiu ir buvęs politinės propagandos įrankis, išgyveno radikalias transformacijas. Nuo pirmojo laisvės gurkšnio ir geležinės uždangos atsivėrimo XX a. antroje pusėje iki besitęsiančių dinamiškos dabarties pokyčių. Šis muziejus, kaip veikianti institucija, keitėsi ir evoliucionavo taip, kaip ir pati Lietuva: kadaise buvę valdomi režimo, tapę istorinių manipuliacijų ir politinės propagandos įrankiais, jau daugiau nei tris dešimtmečius muziejai keliauja kita, vertybinio kompaso rodoma kryptimi. Sprendžiame dilemą: ne Kas yra Muziejus, Koks yra Muziejus, bet Su Kuo yra muziejus. „Naujasis muziejus“, kai jo praktikai mato save kaip partnerius, atliekančius svarbų vaidmenį keičiant visuomenę, skatinant jos įsitraukimą bei dalyvavimą kultūroje mažindami socialinę atskirtį.

Tikėjomės, kad konkurso tema ir jos potemės leis ne tik atsiskleisti meniniam, estetiniam profesionalumui ir kūrybiškumui, profesinių subtilybių išmanymo ir žinių bagažui, pažadins smalsumą, ieškant naujo žvilgsnio, paners į gilesnio pažinimo paieškas, kad Muziejus bus priimtas kaip naujomis idėjomis trykštanti versmė, šviesios ir intelektualios kultūrinės aplinkos kūrėjas.

Drąsa žengti į priekį, atvirumas ieškoti naujų krypčių, formų, nebijoti netradicinių sprendimų, įvairovės, atvirai kalbėti ir susikalbėti, formuoti pokyčius, megzti vietines bei tarptautines draugystes, partnerystes ir kitos muziejaus veiklą lydėjusios savybės, padiktavusios jubiliejinių metų devizą – „Bendrystėje – jėga!“, turėjo įkvėpti ir konkursantus. Nepaprastai džiaugiamės, kad šiemet iš naujo pažinti mūsų Muziejų ryžosi 58 profesionalūs dailininkai iš 20 valstybių, sukūrę 106 darbus bei 113 šešių valstybių vaikų ir jaunimo atstovų, konkursui pateikę 121 ekslibrisą. Profesionalių dailininkų parodai atrinkti 75 darbai: I-III premijų laimėtojai, 1-3 vietų diplomantai kūrę ekslibrisus tradicinėmis bei kompiuterinės grafikos technikomis, 12 konkurso laureatų ir 54 dailininkų darbai, patekę į katalogą.

Sveikiname Muziejų ir jubiliejui skirto tarptautinio ekslibrisų konkurso dalyvius linkėdami, kad ir ateityje nepritrūktų kūrybinio polėkio, atkaklumo, šviesių minčių ir įkvėpimo!

Parodos organizatorius: Trakų istorijos muziejus

Paroda (dailininkų profesionalų) veiks nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2024 m. vasario mėn. pab.

Parodą galima apžiūrėti Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai), lapkričio mėn.: antradieniais – sekmadieniais, 10.00–18.00 val.; gruodžio – vasario mėn.: trečiadieniais – sekmadieniais, 10.00–18.00 val.

Paroda (vaikų ir jaunimo iki 19 m.) veiks nuo 2023 m. gruodžio 04 d. iki 2024 m. vasario mėn. pab.

Parodą galima apžiūrėti Trakų meno mokykloje (Karaimų g. 10, Trakai), mokyklos darbo laiku.