Savicko suaugusiųjų dailės mokyklos tapybos pleneras ,,Žvilgsnis į Trakų Salos pilį‘‘ yra antroji dalis pernai vykusio plenero ,,Žvilgsnis iš pilies“. Savicko dailės mokykla pernai paminėjusi savo dvidešimtmetį, šiemet surengė jau devynioliktąjį tapybos plenerą gamtoje.                                                                                                                        Devynias dienas (06. 14 – 06. 22), šešiolika dalyvių, vadovaujami  dėstytojo Viktoro Binkio, tapė karaimų kenesą, miesto baziliką, menančią Vytauto Didžiojo laikus, nuostabią gamtą ir tai kas supa ir žvelgia į Trakų Salos pilį. Didžiojoje menėje vyko Ramunės Savickaitės vedama gėlių tapymo studija.

 Plenero metu buvo sukurta apie šešiasdešimt paveikslų su pakrančių promenadų vaizdais, gėlių natiurmortais ir karaimų bendruomenės narių portretais.  

Pirmąją šių darbų dalį išvydome liepos mėnesį surengtoje parodoje Savicko paveikslų galerijoje, Vilniuje. Atidarymo metu buvo įteiktas plenero prizas Justinai Čėsnaitei, Deimantei Čėsnaitei ir Vaidai Lukoševičiūtei už geriausią tapybinį žvilgsnį į pilį.

 Plenero vadovė - Savicko paveikslų galerijos direktorė Birutė Savickienė.

***

Plenere dalyvavo: Tatjana Rudienė, Rasa Beleškienė, Jūratė Ryliškė, Stanislava Baronienė, Miglė Černikovaitė, Romarika Pikelienė, Jūratė Ryliškė, Justina Čėsnaitė,  Erika Šernaitė, Guoda Varžgalytė, Deimantė Čėsnaitė, Lina Klakauskienė, Vaida Lukoševičiūtė, Viktorija Gudžiūnaitė. Marina Lapida, Eglė Lapinskienė, Andre Salvador.

2021 09 17 - 2021 10 31

        Pirmieji suvenyriniai šaukšteliai atsirado dar ankstyvajame XV a. Jie buvo sidabro arba alavo su religiniais motyvais dekoruotais kotelio galais. Tada jie nebuvo tokie, kokius mes esame įpratę matyti šiandien. Dažniausiai tai šaukšteliai iš 13-os stalo įrankių komplekto su Jėzaus Kristaus (kartais Šv. Mergelės Marijos) figūra kotelio gale. Kitų galuose vaizduota dvylika apaštalų iš “Paskutinės vakarienės” scenos. Šaukštelis su Jėzaus Kristaus figūra kotelio gale buvo pagrindinis rinkinyje, todėl XVI – XVII a. jį dovanojo per krikštynas, o turtingesnieji - ir visą šaukštelių rinkinį. XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusi industrinė revoliucija žmonėms suteikė daugiau mobilumo bei galimybių keliauti. Vidurinės klasės atstovai galėjo pasimėgauti atostogomis savo ar kaimyninėse šalyse, o pasiturintieji pamėgo keliones į kitus žemynus. O kaipgi kelionė be “prisiminimo” ? Mažas, gražus, dažnai sidabruotas, dailintas emalės detalėmis šaukštelis tapo neatsiejama kiekvienos kelionės dalimi bei tradicija – lot. memento.  

        Didelės įtakos suvenyrinių šaukštelių populiarumui Europoje turėjo ir 1851 metais Londone vykusi “Pirmoji pasaulinė paroda”. 1851m. gegužę karalienė Viktorija atidarė Pasaulinę parodą Krištolo rūmuose, Londone. Juose beveik dešimtyje mylių (16km) buvo eksponuota per 100 000 objektų. Parodą aplankė daugiau kaip šeši milijonai žmonių iš įvairių žemynų, o grįžtant namo parsivežti suvenyrinį šaukštelį su aplankytos šalies simbolika buvo būtina. Taip tarp kitų dizainų pradėjo plisti ir suvenyriniai šaukšteliai su vietiniais ir nacionaliniais orientyrais. Tokia tradicija padėjo žmonėms kaupti atminimus ir jaustis pasaulio dalimi. Šaukšteliai buvo kompaktiški, kai reikėjo - rodomi smalsiems svečiams. Taigi, iki šiol laikytas „nišiniu“ - suvenyrinių šaukštelių kolekcionavimo pomėgis po truputį tapo pasaulietiniu. 1891 metais apie suvenyrinių šaukštelių rinkimą buvo išleistos ir kelios kataloginio tipo publikacijos - „Jewelers' Circular and Horological Review“ (Vol. 22) bei „The James catalogue“, vėliau – 1967 -iais apibendrintos, papildytos bei perleistos autoriaus Anton Hardt  knygoje „Souvenir Spoons of the 90's“, kuri iki šiol laikoma antikvarinių šaukštelių kolekcininkų almanachas. Per kitus 30 metų kiekviena ekspozicija, mugė ar kitas didesnis renginys – juvelyrinių dirbinių kompanijoms buvo proga sukurti naują, vis įdomesnį bei įspūdingesnį suvenyrinį šaukštelį. Tačiau vis dėlto masinis pomėgis buvo trumpalaikis - prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, suvenyrinių šaukštelių kolekcionavimo poreikis sumažėjo, o iki karo pabaigos – beveik ir visiškai išnyko.

        Mūsų dienomis beveik nėra žymaus žmogaus ar personažo, istorinio įvykio, lankytinos vietos (pastato, miesto, miestelio), organizacijos ir simbolio, kurie nebūtų įamžinti vieno ar kito laikmečio suvenyriniame šaukštelyje, o kai kurie iš jų - dekoruoti preciziškais raižiniais ar spalvingomis emalės scenomis laikomi neįkainojamais meniniais kūriniais.

Trakų Salos pilis

2021 09 09 – 2021 09 30

Dar 2020 m., pasitinkant 2021-uosius – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, planuojant Ldk Gedimino ir totorių sąjungos 700-osios sukakties iškilmingus renginius, veiklas bei totorių bendruomenės Lietuvoje paveldo aktualizavimą, Trakų istorijos muziejus buvo aktyvus tiek planavimo proceso dalyvis, tiek aktyvus įgyvendintojas yra šiemet. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu numatytų veiklų plane Trakų istorijos muziejus įsipareigojęs surengti kultūrinių renginių ciklą ,,Lietuvos totorių istorijos ir dabarties jungtys“.

        Trakų istorijos muziejus rengia net keletą parodų: drauge su Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje š. m. liepos 31 d. stendinė paroda atidaryta Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Krušynianų kaime, kur nuo XVII a. pabaigos gyvena totorių bendruomenė. Kaip ekspozicinė ir viešosios komunikacijos erdvė buvo panaudota naujai pastatyta tvora, taip sukuriant progą kaimyninės šalies gyventojams ir svečiams susipažinti su Lietuvoje minima totorių bendruomenei svarbia data bei čia saugomu tautinės bendrijos paveldu. Šiųmetinės šventės šūkis – „Totoriai ir draugai“. Trakų istorijos muziejus džiaugiasi sulaukęs progos tapti vienu iš draugų ir tą pačią dieną analogišką parodą pristatęs visuomenei Medininkų pilyje. Lietuvos totorių paveldą pristatanti paroda atidaryta ir Rumunijoje, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada toje valstybėje.

        Šioje parodoje pristatomi totorių istoriją Lietuvoje liudijantys artefaktai iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių bei dviejų privačių kolekcijų – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojo Motiejaus Jakubausko ir Antano Saulaičio SJ.

        Parodos konceptas sudarytas iš kelių simbolinių dėmenų. S. J. A. Saulaičio istorinių Žalgirio mūšio epochos vėliavų rekonstrukcijų kolekcija pakeri spalvomis ir heraldiniais ženklais: vėliavos, kurių istoriniai prototipai liudijo vieną žymiausių Lietuvos valstybės pergalių, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, Trakų vaivadijos, totorių pulkų simboliais. Kita parodos dalis skirta religijos išpažinimui, tai sakralinių pastatų maketai, rankraštinės knygos (kitebai), įrėmintos giesmės iš Korano (muhyrai), dvasininkų luomo asmenų portretai, islamo simboliais pažymėti daiktai ir objektai. Trečioje parodos dalyje pristatomas kasdienis Lietuvos totorių gyvenimas, leidiniai, susiję su istorija ir veikla, knygos ir fotografijos.

        TIM parodose – svarbiausi Lietuvos totorių tautinės bendrijos gyvenimo aspektai, amžiais puoselėtos vertybės, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pasiekimai. Pristatydami šias parodas ir kitas totorių istorijai ir kultūrai dedikuotas veiklas akcentuojame pasididžiavimo persmelktus praeities įvykius: vieningas pergales istoriniuose mūšiuose, solidarias veiklas nepriklausomos valstybės kūrimo labui, kultūrinio ir religinio savitumo puoselėjimo tradiciją. Taip pat itin svarbu su pagarba parodyti tai, kas šimtmečiais išsaugota, su meile atkurti tai, kas buvo sunaikinta, ir su džiaugsmu pristatyti dabarties laiku gyvenančią Lietuvos totorių kartą, rašančią naujųjų laikų savo istoriją. Trakų istorijos muziejui, nuolat įgyvendinančiam kultūrinės diplomatijos misiją, svarbu pristatyti Lietuvą – kaip ypatingos demokratijos tradicijų, gilią istorinę praeitį turinčio daugiataučio, daugiakultūrio paveldo, istoriškai susiklosčiusio darnaus bendrabūvio šalį.

2021 09 03 – 2021 09 27

Trakų Salos pilyje atidaroma 2021 m. ciklo „Lietuvos muziejų kelias. Kultūriniai kraštovaizdžiai: parkų ir sodų menas“ Dzūkijos regiono žemės meno (Land Art) instaliacijų, tūrinių kompozicijų paroda „Trakų miesto genomas“

            2021 m. Trakų istorijos muziejus pradeda įgyvendinti iniciatyvą „Trakams – 700. Tapatybės beieškant“. Susiejant ją su Lietuvos muziejų kelio tema, surengta žemės meno (Land Art) instaliacijų, tūrinių kompozicijų paroda „Trakų miesto genomas“. Šiandien, rugsėjo 03 d., 16.00 val. ji atidaroma Trakų Salos pilyje.

            Dalyvaujant šiemet „Lietuvos muziejų kelio“ projekte norėjosi susieti žemės, sodų menus su turtinga Trakų miesto – ypatingosios tolerancijos erdvės – istorija, daugiataute kultūra, gotikinės ir vėlesnių epochų architektūros ir gamtos, kraštovaizdžio harmonija. Renginio vieta – Pilies sala, atvira erdvė, prieinama kiekvienam (net jei būtų atnaujinti ekstremaliai situacijai taikomi ribojimai). Formos – stilizuoti augaliniai, geometriniai ornamentai, pasikartojantys jų segmentai, atkartojami nuo muziejuje saugomų artefaktų (polichrominių koklių, keramikos, totoristikos, karaimikos siuvinių, heraldinių simbolių, Salos pilies architektūrinių dekoratyvių elementų).

            Meninis sprendimas – diptichas, kurio viena dalis eksponuojama laisvai lankomoje pilies išorinėje zonoje ir yra matoma nuo miesto pakrantės. Antroji dipticho dalis – pačioje pilyje, erdvioje priešpilio teritorijoje. Meninės instaliacijos yra aliuzija į dažnai su pilių, dvarų kultūra siejamus du interjero dekoro elementus – vitražą ir kilimą. Šį kartą Land art kūrinių tikslas ne tik atkreipti dėmesį į pilių ir dvarų paveldą, kuris yra ne tik autentiško mūro išsaugojimas, bet ir gamtos grožio puoselėjimas.

            Pilies priešpilio erdvės kilimo kompozicija labiau plokščia, apžvelgiama iš atvirų galerijų. Žemas ornamentas, suformuotas iš įvairių gamtinių medžiagų, juosiamas supintų vienskilčių augalų aureolės. Skulptūrinei kompozicijai sukurti naudojamos augalinės medžiagos (šakos, nendrės) iš paežerių labiausiai atitiktų land arto idėją – medžiagos, randamos objekto aplinkoje. Kilimas – ne tik sienų ir grindų dekoras, tai ir kulto objektas, meno kūrinys, valdžios simbolis, kraitis, išpirka ar grobis… Naudojamas heraldinis triskelionas – triguba spiralė – trijų spindulių stilizuotas Saulės simbolis. Taip pat sukurtas grafinis vaizdas ir spalvinė gama primena baltiškąsias žalvario seges.

            Vitražas – šviesos ir šešėlių žaismas trapiame ir skaidriame stikle. Pakrančių žolių audinio „skilęs“ vitražas turi savo gamtines tekstūras, kurios gaudo saulės spindulius ir papildomai kuria šviesos mirgėjimą. Raštui panaudota juostinio ornamento detalė iš muziejaus ekspozicijos, per kurią sklindanti šviesa šešėliuoja ant pievelės. Vertikalios, tūrinės kompozicijos, suformuotos iš gamtinių medžiagų: nendrių, karklų, lazdynų.

            Lietuvos muziejų kelio ir parodos kūrybinį konceptą Trakų istorijos muziejui padėjo įgyvendinti VšĮ Amatų mokyklos „Sodžiaus Meistrai”, dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos verslo darbuotojo modulinės programos mokiniai, mokytoja Dalia Bastienė bei meninių sprendimų kuratorės: dailininkė – vitražistė Vilma Slavinskaitė ir tekstilininkė Marija Garnak. 

               Atskleisdami projekto temą, kalbėdami apie parkų ir sodų meną, atgaiviname, panaudojame taikomosios dailės paveldą, Jus kviečiame ir konceptualiai, ir žaismingai pažvelgti į interjero elementus: kai vitražas virsta kilimu, o kilimas – vitražu. Šalia sukurtų struktūrų galite pabūti, pamedituoti, fotografuotis atminčiai. Žiūrovai gali pasijusti „vitražo“ rašto dalimi ir eksperimentuoti su šešėliais.

            Kviečiame lankytis!

Parengė: Živilė Barkauskaitė, TIM direktoriaus pavaduotoja muziejinei ir kultūrinei veiklai

El. p. zivile.barkauskaite@trakaimuziejus.lt

2021 07 31 – 2021 09 30

Dar 2020 m., pasitinkant  2021-uosius – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, planuojant Ldk Gedimino ir totorių sąjungos 700-osios sukakties iškilmingus renginius, veiklas bei totorių bendruomenės Lietuvoje paveldo aktualizavimą, Trakų istorijos muziejus buvo aktyvus tiek planavimo proceso dalyvis, tiek aktyvus įgyvendintojas yra šiemet. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu numatytų veiklų plane Trakų istorijos muziejus įsipareigojęs surengti kultūrinių renginių ciklą ,,Lietuvos totorių istorijos ir dabarties jungtys“. Šiemet, minint Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną, Salos pilies Didžiojoje menėje įvyko totorių muzikos kolektyvų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos jungtinis koncertas.

Trakų istorijos muziejus rengia net keletą parodų: drauge su Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje š. m. liepos 31 d. stendinė paroda atidaryta Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Krušynianų kaime, kur nuo XVII a. pabaigos gyvena totorių bendruomenė, jau 14-ą kartą vyko „Sabantujus“ –  kasmetinė totorių arklo šventė. Kaip ekspozicinė ir viešosios komunikacijos erdvė buvo panaudota naujai pastatyta tvora, taip sukuriant progą kaimyninės šalies gyventojams ir svečiams susipažinti su Lietuvoje minima totorių bendruomenei svarbia data bei čia saugomu tautinės bendrijos paveldu. Šiųmetinės šventės šūkis – „Totoriai ir draugai“. Trakų istorijos muziejus džiaugiasi sulaukęs progos tapti vienu iš draugų ir tą pačią dieną analogišką parodą pristatęs visuomenei Medininkų pilyje. Šiose parodose – svarbiausi Lietuvos totorių tautinės bendrijos gyvenimo aspektai, amžiais puoselėtos vertybės, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pasiekimai. Pristatydami šias parodas ir kitas totorių istorijai ir kultūrai dedikuotas veiklas akcentuojame pasididžiavimo persmelktus praeities įvykius: vieningas pergales istoriniuose mūšiuose, solidarias veiklas nepriklausomos valstybės kūrimo labui, kultūrinio ir religinio savitumo puoselėjimo tradiciją. Taip pat itin svarbu su pagarba parodyti tai, kas šimtmečiais išsaugota, su meile atkurti tai, kas buvo sunaikinta, ir su džiaugsmu pristatyti dabarties laiku gyvenančią Lietuvos totorių kartą, rašančią naujųjų laikų savo istoriją. Trakų istorijos muziejui, nuolat įgyvendinančiam kultūrinės diplomatijos misiją, svarbu pristatyti Lietuvą – kaip ypatingos demokratijos tradicijų, gilią istorinę praeitį turinčio daugiataučio, daugiakultūrio paveldo, istoriškai susiklosčiusio darnaus bendrabūvio šalį.

Ankstyviausi šaltiniai apie Trakus yra rašytiniai: juose miestas pirmą karta paminėtas 1337 metais. Iš seniausios miesto istorijos nėra jokių vizualinių duomenų su miesto arba atskirų jo fragmentų vaizdais.

          Šiokios tokios informacijos suteikia žemėlapiai. 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, nors ir labai stilizuotai, Trakų miestas ir pilys parodyti susidedą iš dviejų savarankiškų, tik tiltu sujungtų ir vandens iš visų pusių apsuptų, dalių. Vėlyvesniuose žemėlapiuose miestas vaizduojamas detaliau, tačiau toks atvaizdavimas mums, dabarties žmonėms, nepasakoja apie miesto architektūrą, neparodo, kaip atrodė miesto pastatai: pilys, rotušė, sakraliniai statiniai, dvarai ir sodybos.

          XVI a., kartu su knygų spausdinimu, Lietuvoje atsirado spausdintinė grafika, o XVI a. pab.–XVII a. pr. pradėtas plėtoti peizažo žanras. Ankstyviausias žinomas Trakų vaizdas yra užfiksuotas apie 1600 m. – Lietuvos kartografo, dailininko raižytojo Tomašo Makovskio (1575–1630) graviūroje. Panoramoje užfiksuotas ne visas miestas, o tik didesnioji –  šiaurinė – jo dalis, nuo parapijos bažnyčios ir centro iki Užtiltės. Miesto panorama papildyta užrašais, apatiniai užrašai prie pilių byloja: Pusiasalio pilis – „didžioji“, Salos – „mažoji“. Įrašai viršuje nurodo parapijos bažnyčią (B[eatae} Mariae V[irginis]), rotušę (Praetorium), kenesą (Synagoga Iudeoru[m]) ir mečetę (Syna[goga] Tartarorum).

          Įvairūs istoriniai įvykiai: karai, negandos, geopolitinės permainos, naujų valstybių formavimasis ir didžiųjų imperijų žlugimai neišvengiamai paveikė ir Lietuvos istoriją, ir tuo pačiu keitė Trakų miesto veidą. Po 1654 m. prasidėjusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva Trakų Salos pilis buvo sugriauta. Toks vaizdas užfiksuotas 1666 m. K. Šnopso medžio raižinyje. 1812 m. Napoleono kariuomenės daliniui žygiuojant per Trakus, miesto vaizdą užfiksavo dailininkas A. Adamas. Pačiame piešinio centre pavaizduota parapijos bažnyčia, keletas miestiečių namų prie jos ir tiltas miesto viduryje.

          Didesnis susidomėjimas Trakais atsirado plintant romantizmo idėjoms, kurios Lietuvoje siejamos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais – nacionalinio išsivadavimo kovomis. apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Trakus lankė dalininkai: K. Breslaueris, S. Vorobjovas, E Andriolis, J. Kamarauskas, N. Orda, J. Ozemblowskis, V. Smakauskas. Nors jų darbų centru lieka Salos pilis, tačiau paveiksluose ir graviūrose galime rasti ir kitų miesto pastatų ir statinių.

          Tikras miesto vizualinių šaltinių proveržis atėjo kartu su fotografijos išradimu. Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854–1864 metai. Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmojo, pradėjusio fotografuoti už ateljė sienų) atvaizdų. Jis vienas iš pirmųjų apie 1860 m. užfiksavo ir Trakų Salos pilies griuvėsius. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė daugiau nei 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.

          Fotografijai tapus masiškai prieinama vartotojams, pradėta fiksuoti tai, kas žmones supa ir kas jiems yra įdomu. Tokios fotografijos yra neįkainojamas miesto pažinimo šaltinis, dažnai fiksuojantis „neparadinį“ miestą, buitinius vaizdus. Šioje parodoje pristatomi tokio tipo fotoalbumų lakštai, kuriuose užfiksuotos vienos šeimos atostogos Trakuose 1935–1940 metais. Juose galima pamatyti daugybę nematytų Trakų miesto kampelių, neįprastų gatvių rakursų, archeologinių tyrimų Trakų Salos pilyje akimirkų ir kasdienių, buitinių scenų.

          Ir dabar Trakų vaizdai fiksuojami fotoobjektyvu: talkina naujosios technologijos ir skraidyklės, kai užburianti senosios architektūros, kvapą gniaužiančios gamtos ir modernaus miesto harmonija vaizduojama ne tik įvairiu rakursu, bet ir iš oro. Tačiau vis dar pasigendama dokumentinės fotografijos – atvaizdai labiau primena menines nuotraukas, dažnai naudojami atvirukų leidybai ar reklaminėms akcijoms.