Iš Panevėžio miesto dailės galerijos meninio stiklo rinkinio

Tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“ yra pirmasis ir vienintelis profesionalus tarptautinis šios meno šakos simpoziumas Lietuvoje. Tai dinamiškas tarpdisciplininis renginys, kuriame stiklo kūrimo vyksmas persipina su džiazo improvizacijomis, fotografų meninėmis paieškomis ir kitomis kūrybos formomis.

Šioje parodoje pristatomi 2024 m. rugsėjį vykusio 5-ojo Tarptautinio meninio stiklo simpoziumo  „GlassJazz“ dalyvių kūriniai: Louis Sakalovsky (Izraelis), Michael Rogers (JAV), Inguna Audere, Aleksandrs Logvins, Anda Munkevica, Artis Nimanis (Latvija), Mariusz Łabiński, Igor Wójcik (Lenkija), Mykhaylo Bokotey (Ukraina), Kazimieras Leščevskis (Vokietija), Remigijus Kriukas, Vygantas Paulauskas, Ričardas Peleckas, Laura Rainė, Paulius Rainys (Lietuva).

„Šiandieniniai stiklo menininkai stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių meno srovių ir vyraujančių tendencijų, laužo tradicinės kūrybos rėmus, ieško kūrybinės terpės šiuolaikiniame meno pasaulyje. Vis dėlto sąvokos „stiklo menininkas“ ar „stiklo menas“ postmoderniame kontekste išlieka dėl vienos ypatingos su medžiagiškumu susijusios priežasties. Tai nulemia tokios stiklo savybės kaip skaidrumas bei optiškumas, kuriomis nepasižymi kitos medžiagos ir kurios suteikia stiklui tiek vizualinio, tiek koncepcinio išskirtinumo. Šios savybės išgaunamos stiklą veikiant tradiciniais technologiniais būdais“ , – teigia dr. Indrė Stulgaitė-Kriukienė.

Išskirtinis, vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje ir Europoje tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz” Panevėžyje rengiamas nuo 2014 metų. Nuo 2018 metų jį kartu organizuoja Panevėžio miesto dailės galerija ir meninio stiklo studija „Glasremis“.

Simpoziumas bendrai veiklai suburia žinomus kūrėjus, suteikdamas jiems aukščiausius kokybės reikalavimus atitinkančią techninę bazę, kurioje jie skatinami dalintis kūrybinėmis idėjomis, patirtimi ir, pasitelkdami patrauklias formas, populiarinti stiklo meną.

Penkiuose „GlassJazz“ simpoziumuose jau dalyvavo 116 stiklo menininkų iš Lietuvos ir užsienio: Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Farerų salų, Islandijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Ukrainos, Vokietijos.

Simpoziumo idėjos autorius ir kūrybinis vadovas – stiklo menininkas, meninio stiklo studijos „Glasremis“ steigėjas Remigijus Kriukas. Parodų kuratorė – dr. Indrė Stulgaitė-Kriukienė. 2018, 2020 ir 2024 metų „GlassJazz“ projekto vadovas – Panevėžio miesto dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

„Studijoje „Glasremis“ vykstančiam ugnies spektakliui nekuriami scenarijai, nerašomi tekstai, tik menininkai prie krosnių ar šlifavimo staklių tampa savotiškais aktoriais, nes yra nuolat stebimi smalsių į studiją užsukančių žiūrovų. Menininkai turi sukurti tai, ką yra sumanę, nors ne visada jaučiasi tvirtai patekę į sau neįprastas darbo sąlygas, susitikę su nauja komanda. Tuomet gelbsti improvizacija“, – teigia dr. I. Stulgaitė-Kriukienė.  

Atviros kūrybos sąlygos suteikia galimybę žiūrovams iš arti stebėti, kaip unikalių stiklo darbų kūrimo procesas persipina su čia pat atliekama džiazo muzika, auksinius improzivacijų kadrus gaudančių fotomenininkų fotoaparatų blykstėmis.  

„Tuo „GlassJazz” ir yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nes į kūrybinę kolaboraciją sujungia stiklo menininkus, džiazo, kitų muzikos žanrų atlikėjus bei fotografus, labai stipriai veikdamas meninį vyksmą stebinčius žiūrovus ir netgi juos įtraukdamas į procesą“, – sako galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

Jo žodžius patvirtina skambus aidas, po kiekvieno „GlassJazz“ nuvilnijantis per Panevėžį, Lietuvą ir tarptautinį meninio stiklo lauką, priverčiantis su nekantrumu laukti kito, dar karštesnio, stiklininkų ir kitų disciplinų menininkų  sambūrio. 

Artėja Didžiosios šventės – Šv. Kūčios, Šv. Kalėdos, Naujieji metai. Prieš Šv. Kalėdas prasideda Adventas. Tai labai sena tradicija, menanti pirmuosius krikščionybės amžius. Tai laikotarpis, susijęs su ramybe, santūrumu, malda. Laikotarpis, kai rankose – maldaknygė...

Maldaknygės – bene labiausiai žmonijos istorijoje skaitytos, naudotos bei įkvėpusios knygos, o maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Daugybę metų, dieną iš dienos vartytų knygų pirštais nučiupinėtuose, dėmėtuose bei apiplyšusiuose puslapiuose užfiksuota ne tik pačios knygos istorija, bet ir laikmečio, kuriame ji buvo rašyta ar atspausdinta, realijos.

Vakarų Europoje pirmųjų maldaknygių atsiradimas yra siejamas su vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XV a.), pirmosios maldaknygės lietuvių kalba parašytos XVI a., o pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atspausdinta katalikų maldaknygė lietuvių kalba pasaulį išvydo tik XVII a. – ją 1681 m. išspausdino Jurgis Kasakauskas. Ilgus istorijos šimtmečius maldaknygės ir kitos religinės knygos buvo vieninteliai literatūros kūriniai, prie kurių savomis rankomis galėjo prisiliesti net ir žemiausių socialinių luomų atstovai. XIX a. II p., įsigalėjus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui, maldaknygės dažnai tapdavo vaikų bei suaugusiųjų lietuvių kalbos mokymosi priemone. Maldaknygės dažnai buvo leidžiamos su iliustracijomis, todėl jas galima priskirti gausiausiai iliustruotų lietuviškų knygų grupei. Tiek turinio, tiek įrišimo požiūriu, maldaknygių būta labai įvairių. Dažniausiai maldaknygėse pateikiami liturginių maldų tekstai viešam naudojimui arba asmeninės maldos ir įvairūs meditaciniai tekstai. Nuo XX a. pradėtos leisti specializuotos maldaknygės, skirtos konkrečiai žmonių grupei: moterims, vyrams, vaikams.

          Gausioje maldaknygių įvairovėje galima pastebėti tiek kukliai dekoruotų, tamsios odos kietviršiais įrištų, stipriai aptrintų, dėmėtų ir apiplyšusių, kasdieniame tikinčiųjų gyvenime intensyviai naudotų maldaknygių, tiek ir prabangiais, meniškais viršeliais dekoruotų maldaknygių. Odiniuose viršeliuose įspaustas tekstas, ornamentai ar simboliai neretai būdavo auksuojami. Patys viršeliai dengiami plastiko, vario lydinio, medžiaginių audinių detalėmis. Taip pat prie viršelių būdavo tvirtinami puošnūs, ornamentuoti, iš spalvotųjų metalų pagaminti knygos užsegimo mechanizmai. Lapų pakraščiai būdavo ir auksuojami.

Nuo lapkričio 30 dienos Trakų Pusiasalio pilies Raštijos bokšte veikiančioje muziejaus fotografo-skaitmenintojo Alvydo Staniūnaičio fotoparodoje – Trakų istorijos muziejaus fonduose saugomos maldaknygės, menančios XIX–XX a. bažnytinės literatūros istoriją, pristatančios ne tik skirtingas krikščionybės sroves, bet ir skirtingas religijas. Šios muziejinės vertybės sukurtos ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynų valstybėse: Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijos imperijoje, Austrijos–Vengrijos imperijoje, Ispanijoje, Argentinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Angelai vaidina svarbų vaidmenį daugelyje religijų, įskaitant judaizmą, krikščionybę ir islamą. Angelų vaidmuo religijoje yra sudėtingas ir įvairus. Tačiau paprastai į juos žiūrima kaip į geranoriškas būtybes, kurios rūpinasi žmonėmis ir vykdo Dievo valią. Angelų simbolika gali skirtis priklausomai nuo kultūros ar religinės tradicijos. Tačiau pagrindinė angelų, kaip pasiuntinių, globėjų ir vilties bei meilės simbolių, reikšmė išlieka ta pati: yra daug būdų, kaip vaizduoti angelus mene ir literatūroje. Vieni menininkai angelus vaizduoja kaip gražias, sparnuotas būtybes, kiti – kaip abstraktesnes ar efemerines figūras, rašytojai angelus apibūdina kaip turinčius ir žmogiškųjų savybių, kiti pabrėžia jų anapusinę prigimtį.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais: sukurta Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija, V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Tų metų rudenį Torunės priemiestyje Grębocin, kolegos, restauratoriaus ir menininko Dariusz Subocz privačia iniciatyva įkurtame Raštijos ir spaustuvininkystės muziejuje jau buvo surengta šių trijų angelų viešnagė. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio. Nėra svarbu, kaip vaizduojami angelai – ir toliau jie yra visų tikėjimų žmonių susižavėjimo ir įkvėpimo šaltinis. Jie atspindi geriausias žmonių savybes: gailestingi, maloningi, užjaučiantys ir visada pasiruošę padėti kitiems. Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.

Ukrainiečių menininkės Oksanos Brenzovich kūryba – tai apgalvotas ir emocingas dialogas su žiūrovu, kuriame kalba išreiškiama per plačią spalvų paletę ir gilias amžinųjų simbolių reikšmes. Jos tapybines kompozicijas atspindi galingos spalvų bangos, kurios tarsi išsilieja ant drobės, aplenkdamos pačios menininkės mintis ir judėjimą. Oksana Brenzovich – progresyvi, šiuolaikinė Ukrainos menininkė, Užkarpatės meno mokyklos atstovė, susiformavusi veikiant įvairioms Europos kultūroms, kur vyrauja Vakarų Europos meno tradicijos, priešingai nei agresyvus socialistinis realizmas, daugelį dešimtmečių vyravęs rytiniuose Ukrainos regionus ir suniveliavęs talentingų ukrainiečių kūrybinių paieškų gilumą ir apimtį.

Oksanos Brenzovich kūryba pasižymi ypatinga, tradicine Užkarpatės spalvų gama ir emocijų vaizdavimo išraiška. Ji yra prestižinio visos Ukrainos apdovanojimo „3-iojo tūkstantmečio moteris“ laureatė. Menininkės paveikslai buvo pristatyti dviejose personalinėse parodose Kyjivo istorijos muziejuje (2019 m. ir 2021 m.), parodoje „EXPO 2020“ Dubajuje (JAE), taip pat daugelyje parodų ir labdaros aukcionų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Dalyvavimas pirmajame tarptautiniame Trakų istorijos muziejaus tarptautinių partnerių forume „Trīduum““ Lietuvoje Ukrainos menininkui yra garbė ir didelė motyvacija. Mergelės Marijos Užtarimo šventės, kurią Ukraina šiemet pirmą kartą kartu su visais krikščionimis švenčia spalio 1 d., išvakarėse atidaromam forumui Trakų istorijos muziejuje Oksana Brenzovich pristato meno projektą „The Blue“.

Parodoje pristatoma paveikslų serija, kurioje dominuoja įvairūs mėlynos atspalviai – nuo ​​ryškiai mėlynos ir turkio iki gilios karališkos mėlynos. Žymus menininkas Žanas Miro mėlyną pavadino „svajonių spalva“. Oksanai ji yra „jos vilčių spalva“. Simboliška, kad ši mėlyna spalva yra Ukrainos (auksinio trišakio fonas) ir Lietuvos (Vyčio skydo spalva) herbuose, demonstruodama bendras mūsų šalių reikšmes ir vertybes. Abiejų šalių valstybiniuose simboliuose mėlyna spalva asocijuojasi su taika, ramybe ir saugumu. Tai atspindi taikaus gyvenimo ir stabilumo troškimą, taip pat simbolizuoja dangų, reiškia atvirumą ir dvasingumą, aukštų idealų ir laisvių troškimą. Taigi, ši spalva tampa simboliniu tiltu tarp mūsų dviejų tautų.

Taip pat verta paminėti, kad nuo XII a. visoje Europoje paplito tikėjimas mėlynos spalvos dieviška prigimtimi, o Mergelė Marija, Dangaus Karalienė, dažnai buvo vaizduojama šviesiai mėlynais drabužiais. Ši spalva turi įvairiavertę simboliką, o pagrindinė dvasinė prasmė didžiosios šventės išvakarėse slypi Mergelės Marijos paveiksle, nešančioje ne tik apsaugą ir globą, bet ir viltį. Tikėkimės taikos, atgimimo ir tautų dvasinio išgydymo.

Epicentriniame projekto paveiksle pavaizduota „Marijos arka“, judanti per beribę erdvę, kurioje dangus susilieja su jūra į vieną energijos srovę – mėlyną Mergelės Marijos apdarą, simbolizuojantį kelią į šviesą ir meilę bei suteikiantį saugumą. Ukrainos ir Europos tautų apsauga. Į galvą nevalingai šauna genialaus lietuvių menininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, vieno mėgstamiausių Oksanos Brenzovich autorių, dangiškojo laivo vaizdas.

Kadaise jo žodžiai apie norą rašyti apie „ne mūsų pasaulio sukūrimą, kaip Biblijoje, o kažkokį kitą – fantastišką“, nuaidėjo ir įsirėžė į jos sielą. Savo kūryboje Oksana atskleidžia žiūrovui savo fantastišką pasaulį, o šiandien jis – mėlynas.

Parodos idėja: Taras Voznyak, Lvivo nacionalinės B. Voznitskio dailės galerijos direktorius, Oksana Brenzovich, menininkė.

Projekto „The Blue“ kuratorės: Tetiana Kostenko, Kyjivo istorijos muziejaus generalinio direktoriaus patarėja, Kyjivo istorijos muziejaus generalinė direktorė (2021–2022), dailės parodų ir renginių organizatorė, meno kuratorė, Ukrainos visuomenės veikėja ir Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė, muziejininkė, meno parodų ir projektų organizatorė, visuomenininkė.

Artėja Šoa (hebr. ‏השואה‏‎, HaShoah „katastrofa“), Holokausto, kuris pražudė milijonus gyvybių ir sunaikino tūkstančius kultūros artefaktų, šimtmetis. Tikimybė atrasti daugiau ankstyvųjų judaikos objektų tampa vis mažesnė.

2010 m. Lvivo nacionalinėje B. Voznitskio (Ukraina) meno galerijos fonduose buvo aptikta keturiolika žydų tautos artefaktų iš Mareko Reichensteino (1876–1932), iškilaus gydytojo, hematologijos srities mokslininko, gerbiamo Lvivo žydų bendruomenės nario, vieno žymiausių judaikos kolekcininkų ir meno istoriko, rinkinio.

Pagrindinę šios kolekcijos dalį sudaro devynios dekoruotos vestuvių sutartys iš Italijos: ankstyviausia buvo pasirašyta jaunikio Abraomo Telleso Pizoje 1694–1695 m., o vėliausia – Florencijoje, 1848 m.: ją pasirašė jaunikis Abraomas D’Urbino. Mes niekada nesužinosime, kas nutiko šioms devynioms poroms: kiek laiko gyveno Veronos Reičelė ir Elijas, kiek vaikų turėjo Modenos Perna ir Mozė, ar Venturina buvo laiminga santuokoje su Jokūbu iš Ankono. Tačiau šiuose senoviniuose pergamento lapuose, kurių kraštai dažnai yra apkirpti ar apdegę, slypi kiti vertingi duomenys: tekstai yra išsamus šaltinis apie žydų bendruomenių XVII–XIX a. pr. Italijoje istoriją ir ekonomiką; dekoras rodo, kaip, nepaisant gyvenimo getuose, žydai buvo beveik visapusiškai įsilieję į europietiškus meno stilius ir puoselėjo panašų estetinį skonį. Vėlyvojo XVII a. Pizos ketubbahas buvo sukurtas liaudies menininko. 1735 m. Livorno ketubbahas su sudėtingomis gėlių ir lapų pynėmis bei tradiciniu liūtų vaizdavimu taip pat buvo liaudies meistro darbas. Šis nežinomas menininkas nubrėžė raudonas linijas per sutarties teksto rėminančių kolonų bazes ir kapitelus, demonstruodamas drąsą ir laisvumą, paprastai siejamą su XX a. pradžios avangardu. Ankono (1728–1729 m.) ir Veronos (1773 m.) ketubbaho buvo sukurtos labai įgudusių meistrų. Jų puiki kompozicija ir elegantiškai vaizduojamos gėlės yra vieni iš geriausių pavyzdžių. Veronos ketubbaho gėlių žiedlapių atlikimo stilius ir spalvų atspalviai atitinka rokoko formaliąją kalbą, o Ankono ketubbahas (1790 m.) yra tikras šio stiliaus įkūnijimas. Rėmo architektūrinė struktūra ir medalionų figūriniai pasakojimai rodo autoriaus susižavėjimą Madame de Pompadour stiliumi. Menininkas lengvais potėpiais įkurdino subtilias detales ant Fortūnos veido, primenančio Fragonaro ar Nogari moteriškus vaizdinius. Ši ketubbahas vaizdiškai liudija apie XVIII a. pabaigoje tarp Europos žydų prasidėjusius emancipuojančius procesus. Modenos ketubbahas (1771 m.) yra šios kolekcijos brangakmenis dėl sudėtingų „naratyvinių“ popieriaus karpinių ir užrašų, kurie jį puošia. 1843 m. Senigalijos ketubbaho gėlių ornamentai tęsia Ankono sutarčių tradicijas, tačiau natūralistiniai paukščių vaizdiniai rodo XIX a. realistines tendencijas. Tuo metu pradėjo keistis ketubbahų dekoras. Florencijos ketubbahas (1841 m.) išryškina šriftų grožį. Raštininkas meistriškai pritaikė įvairius raidžių dydžius ir formas, kartais suspausdamas, o kartais ištempdamas eilutes. „Nepilname“ Florencijos ketubbahe (1848 m.) galima pamatyti, kaip autorius parengė tam tikrą planą, kuris galėjo būti panaudotas tolimesniam, įmantresniam dekoravimui. Tai taip pat liudija apie laipsnišką dekoravimo tradicijos nuosmukį.

Parodą papildo keturi kiti objektai – „Mizracho popieriaus karpinys“, „Levitų garbinimas“, „Popierius su įvairiais jidiš užrašais“ ir „Šventyklos planas“ – tikriausiai, iš Žydų muziejaus kolekcijos.

Trakų istorijos muziejaus ir Lvivo nacionalinės meno galerijos paroda ne tik atskleidžia istorinį ir meninį turtingumą, bet ir parodo ryšius tarp žmonių bei kartų, slypinčius kiekviename išlikusiame meniniame, istoriniame, dokumentiniame objekte ar praeities liudijime.

Viduramžiais pilys buvo raktas į valdžią. Karaliai, kunigaikščiai, didikai statė pilis tam, kad apgintų save, savo interesus ar parodytų kitiems savo galią. Trakų Pusiasalio pilis yra viena didžiausių Lietuvos gotikinių pilių. Pastatyta XIV a. antroje pusėje, joje nuolat ar su pertraukomis gyveno tokios istorinės asmenybės kaip Trakų kunigaikštis Kęstutis, Lietuvos Didieji Kunigaikščiai Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. XVI – XIX a. pilis buvo pritaikyta Trakų miestelėnų poreikiams, joje įsikūrė dominikonų vienuoliai. Pastarųjų metų atlikti Pusiasalio pilies restauracinei darbai suteikia galimybę lankytojams giliau pažinti šios istorinės vietos praeitį. Galima būtų teigti, kad kiekviena viduramžių pilis turi savo istorinę pradžią ir pabaigą, tačiau tai netaikoma Trakų Pusiasalio piliai.   2024 m. liepos 19 d. kviečiame Jus į stendinę parodą „Trakų Pusiasalio pilies istorija ir tyrimai“, kuri bus atidaroma pilies priešpilyje (Kęstučio g. 4). Joje susipažinsite su daugiau nei 600 metų senumo pilies istorija. Tai nepaprastai įdomi kelionė į praeitį, primenanti apie mūsų kultūrinį paveldą ir įsipareigojimą jį saugoti.