Parodos autorius – paminklosaugininkas, Poznanės menų universiteto dėstytojas bei Rašto ir spaudos muziejaus Grębocine netoli Torunės direktorius Dariusz Subocz. Istoriniame ir meniniame kontekste parodoje nagrinėjama svarbi lūžio akimirka Vidurio ir Rytų Europos istorijoje – Kryžiuočių ordino žlugimas ir Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės triumfas po Prūsijos priesaikos 1525 metais. Šiuo dokumentu likviduojama Kryžiuočių valstybė, ji paverčiama pasaulietine, nuo Lenkijos priklausoma šalimi.

Centrinis ekspozicijos elementas – viduramžių stiliaus medinis stovas, ant kurio eksponuojama dr. D. Subocz sukurta Prūsijos priesaikos dokumento kopija. Ekspozicijos meninė aplinka pabrėžia ne tik materialiąją istorijos pusę, bet ir įveda naratyvinį svorio centrą, aplink kurį kuriama visos instaliacijos simbolika.

Aplink centrinį ekspozicijos elementą sukabinti plasnojantys popieriniai aitvarai, primenantys viduramžių kryžių kryžmas. Šių žemyn neriančių objektų kompozicija sukuria įtaigią karinio ir politinio Kryžiuočių ordino žlugimo metaforą. Tai tarsi nuoroda į kryžiuočių pajėgų pralaimėjimą, kartu pabrėžiant meninę istorinių įvykių interpretaciją.

Dr. D. Subocz paroda, kurioje dokumento rekonstrukcijos tikslumas dera su instaliacijos konceptualiu gyliu, tampa tarpdalykiniu kūriniu, apjungiančiu istoriją, meną ir muziejininkystę. Paroda ne tik primena reikšmingą istorinį momentą, bet ir skatina apmąstyti galių laikinumą bei praeities materialių įrodymų tvarumą.

 Apie parodos autorių:

Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete baigė meno kūrinių konservavimo ir restauravimo studijas, specializacija – popieriaus ir odos restauravimas bei paveikslų ir polichrominių skulptūrų konservavimas. Studijas tęsė paminklotyros ir sakralinio meno konservavimo krypties aspirantūroje. Grębocino Rašto ir spaudos muziejaus, esančio jo restauruotoje buvusioje gotikinėje bažnyčioje įkūrėjas ir direktorius, savo įkurtose restauravimo dirbtuvėse aktyviai užsiima meno kūrinių konservavimu ir restauravimu. Didžiausios Lenkijoje senovinių rankinių spaudos mašinų kolekcijos savininkas, vietinio regioninio kultūrinio gyvenimo organizatorius ir akademinės veiklos dalyvis (iki 2000 m. – Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto asistentas, o nuo 2018 m. – Menų universiteto Poznanėje docentas), D. Subocz yra daugybės apdovanojimų už veiklą kultūros ir meno srityje laureatas.

Parodos organizatoriai: Trakų istorijos muziejus, Raštijos ir spaudos muziejus Grębocine (Lenkija)

Paroda veiks nuo 2025 m. birželio 20 d. Trakų Salos pilies Trakų istorijos muziejaus Salos pilies pietvakarių bokšto parodų erdvėje.

Parodos organizatoriai: Trakų istorijos muziejus, Raštijos ir spaudos muziejus Grębocine (Lenkija)

SKIRIAMA ŽALGIRIO MŪŠIO 615-OSIOMS METINĖMS

Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, totoriai, vokiečiai... Visų tautų atstovams nepriklausomai nuo jų amžiaus, Žalgiris yra vienas reikšmingiausių istorinių įvykių. 1410 m. liepos 15 d. netoli Žalgirio ir Stembarko kaimų tuometinės Kryžiuočių ordino valstybės (dabar Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadija) teritorijoje įvyko mūšis tarp Lenkijos-Lietuvių ir Kryžiuočių armijų. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms vadovavo pusbroliai karalius Vladislovas II Jogaila ir didysis kunigaikštis  Vytautas, o jų priešininkams vadovavo didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Mūšis baigėsi Lenkijos-Lietuvos pusės pergale. Ordinas patyrė didelių nuostolių, o pats didysis magistras buvo tarp žuvusių riterių. Lietuvai Žalgiris tapo vienu pagrindinių Tėvynės herojiškos šlovės simbolių, o pergalingasis vadas – didysis kunigaikštis Vytautas – nacionaliniu didvyriu. Lenkijai Žalgirio mūšis vėliau simbolizavo pergalę prieš Vokietiją – Prūsijos padalijime, didėjant germanizacijai XIX a. antroje pusėje. Visuotinėje atmintyje įsirėžė Jano Mateikos monumentali drobė (1878 m.), kurioje vaizduojama didžiojo magistro mirtis ir didžiojo kunigaikščio Vytauto pergalingas mostas. Kryžiuočių tapatinimas su vokiečiais buvo įprastas ir pačioje Vokietijoje. Nepaisant to, kad Prūsijos kunigaikštystė, valdoma Hohencolernų dinastijos, atsirado dėl Kryžiuočių ordino valstybės likvidavimo 1525 m., iš šios dinastijos kilęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas II mėgo apeliuoti į ordino paveldą ir dažnai pasirodydavo įvairiose ceremonijose vilkėdamas ordino mantiją. Pats Žalgirio mūšis (Vokietijoje jis vadinamas Tanenbergo mūšiu) vokiečių nacionalizmo požiūriu buvo sunkus pralaimėjimas, dėmė nenugalimųjų riterių garbei. Todėl Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių kariuomenės pergalė prieš Rusijos kariuomenę prie Mozūrijos ežerų 1915 m. buvo vadinama Antruoju Tanenbergo mūšiu: ji buvo suvokiama kaip kerštas už pralaimėjimą prieš penkis šimtus metų, ir nesvarbu, kad šį kartą priešas buvo ne Lenkija ir Lietuva, o Rusija. Sovietinėje Lietuvoje, nepaisant nepageidaujamų nacionalinių konotacijų SSRS, „Žalgiris“ veikė kaip svarbus simbolis – duoklė (ar išmalda?) Lietuvos istorinei tradicijai.

Žalgirio mūšis yra neatsiejama daugelio Europos valstybių, įskaitant Ukrainą, istorijos dalis. Viename didžiausių viduramžių epochos mūšių dalyvavo dešimtys tūkstančių kareivių. Vienoje pusėje buvo Ordino kariuomenė, kitoje – sąjungininkai – Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tą pačią dieną mūšio lauke buvo galima pamatyti horugves su Rusios žemių – Galicijos ir Lvivo, Podolės ir Pšemyslio, Chelmo – herbais. Taip pat buvo vėliavų iš Voluinės ir Brastos, Kyjivo ir Černihovo žemių. Po kiekviena iš šių vėliavų į mirtiną kovą stojo šimtai narsių kovotojų, kurie išėjo nuo Dniestro, Pietų Bugo ir Dniepro krantų kovoti su naujosios imperijos kūrėjais. Sąjungininkų pusėje totorių armijai vadovavo Dželal-ed-Dinas, chano Tochtamyšo sūnus. Taigi, Žalgirio mūšyje buvo atstovaujamos visos Ukrainos žemės – nuo ​​Karpatų iki Černihovo miškų, nuo Voluinės iki Juodosios jūros stepių.

Žalgirio mūšis yra vienas iš Didžiojo 1409–1411 m. karo epizodų, kuriame dalyvavo kariai iš Rusios. Jau 1409 m. rudenį Lenkijos karalius Jogaila paragino savo riterius žygiuoti į Prūsijos žemes: „pagal karaliaus įsakymą, nustatytą dieną Volbuže renkasi didelė kariuomenė iš visų Lenkijos karalystės žemių, būtent: Krokuvos, Sandomiro, Liublino, iš Rusios ir Podolės.“ Iš Jano Dlugošo kronikos žinoma, kad karalius Jogaila 1410 m. kovo pradžioje išvyko į Pšemyslį, o iš ten atvyko į Lvivą. Per dvi savaites jis apkeliavo Podolę, aplankė Podolės Kamenecą ir Haličą, o tada vėl grįžo į Lvivą. Mūsų dienas pasiekė karališkieji raštai riteriams, kurie gaudavo kaimus ir žemes šiuose regionuose už įsipareigojimą leistis į karo kampaniją. Tačiau ne visiems garbingiems riteriams ir kariams buvo lemta sugrįžti gyviems...

Šiandien, Europos valstybėms grėsmę keliančio priešo akivaizdoje, lyderystė kovojant yra Ukrainos  rankose. Ši lyderystė – ne apie lengvus pasirinkimus. Eiti ten, kur kiti suka į šalį ar slepiasi. Kalbėti tai, ką kiti nutyli. Priimti sprendimus, kai aišku, kad kelias bus nelengvas, bet prasmingas.

Tikimės, kad paroda tinkamai pristato kelią laisvės pergalės link. Pergalės, kurios siekyje svarbiausia yra vienybė bendro priešo akivaizdoje.

Menininko gyvenimas – tai nuolatinė kelionė, pasaulio stebėjimas ir atradimas. Tai ir dvasinė kelionė į savo širdies ir proto gelmes, tai yra savęs pažinimas. Pasaulis yra toks, kokio mes norime ir galime jį pamatyti. Kiekvienas tai mato savaip. Tai, kas vienam bus tik įprastas, monotoniškas vaizdas, medis, akmuo, debesys, tapytojui tampa nepaprastu, spalvingu reiškiniu, stebuklu, sujudinančiu ir skatinančiu kūrybinę vaizduotę.

Dailininkai daugelį metų dalyvauja ir tapybos pleneruose, ir meninėse kelionėse. Jie tyrinėja, stebi, piešia ir tapo. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Gruzija, Armėnija, Švedija, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Izraelis... Kiekviena nauja vieta ir šalis – tai ne tik skirtingas kraštovaizdis, bet ir žavūs susitikimai su žmonėmis, jų kultūra, kalba ir istorija.

Taip pat nauji įkvėpimai, emocijos ir išgyvenimai tampa impulsu kurti naujus vaizdus.

Šio kūrybinio tandemo darbai yra tarsi laiškai, kuriuos autoriai siunčia žmonėms visame pasaulyje. Juose dalinasi patirtu liūdesiu ir džiaugsmu, baime ir viltimi, grožiu ir gėriu. Tai – emocijų ir apmąstymų, susijusių su jų bendru gyvenimu ir menine kelione, užrašai.

Ewa Pohlkė gimė Kentšyne (Lenkija). Menininkė yra baigusi socialinių mokslų ir meno fakultetą Varmijos ir Mozūrų universitete, Olštyne, Lenkijoje. Lenkijos menininkų ir dizainerių asociacijos narė. Surengusi nemažai autorinių parodų ir dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Armėnijoje, Izraelyje, Japonijoje, Pietų Afrikoje. Menininkės darbų yra privačiose ir muziejų kolekcijose visame pasaulyje.
E. Pohlkė yra parodų, meninių projektų, plenerų, edukacinių dirbtuvių vaikams ir suaugusiems organizatorė, Olštyno kultūros bendruomenės asociacijos „Borussia“ narė.  Aktyviai dirba tapybos, piešimo, grafikos, iliustracijos, eksperimentinės tekstilės, fotografijos srityse

Apdovanojimai ir stipendijos: 2008 m. – Olštyno mero apdovanojimas už kultūros paveldo sklaidą ir apsaugą. 2009 m. – Varmijos ir Mozūrų vaivadijos maršalkos meno stipendija. 2010 m. – Varmijos ir Mozūrų vaivadijos maršalkos apdovanojimas kultūros srityje. 2024 m. – Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministro apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“. 2025 m. – Varmijos ir Mozūrų vaivadijos maršalkos meno stipendija.

„Tapyba yra mano aistra, meilė ir pašaukimas (…) Vis dėlto menas nėra mano religija. Pirmiausia esu žmogus, o tada tapytoja. Menininkas negali kurti atsiskyręs nuo pasaulio. vaizdams turi būti poreikis ir aistra... Aš esu, todėl ir tapau. Myliu, tapau, taigi aš esu,“ – sako Ewa.         Gintautas Vaičys gimė 1965 m. Kaune, šiame mieste gyvena ir kuria. 1987–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2014 m. – kultūros asociacijos „Borussia“ narys. Dailininkas surengęs apie 70 personalinių parodų Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose ir kt.) Apie 20 individualių parodų surengta užsienyje (Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje). Dalyvavo apie 300 grupinių parodų Lietuvoje ir 100 grupinių parodų užsienyje. Kūriniai yra MO muziejaus kolekcijose Vilniuje, MKČ muziejaus Kaune, Žalgirio meno kolekcijos Olštyne, Samuolio meno kolekcijoje Kaune, Šviesos muziejuje Pułtuske (Lenkija), taip pat privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. 2021 m. dailininkui įteiktas Kauno miesto mero Jono Vileišio sidabro medalis, pelnytas specialus apdovanojimas parodoje „Geriausias 2002 m. darbas“ Kaune, meno parodų „Atgimimas“ diplomai 2014 m. ir 2017 m. 2002 m. menininkui suteikta Lipės instituto stipendija Švalenberge (Vokietija), 2005–2006 m. LR valstybės stipendija meno ir kultūros kūrėjams.  2009–2017 m. G. Vaičys buvo išrinktas Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus prezidentu. Nuo 1993 m. dailininkas kūrybos ir meninės raiškos subtilybių moko jaunuosius talentus – dirba pedagoginį darbą.

2025-ieji Lietuvoje paskelbti Hugo Šojaus metais, minint šio iškilaus kultūros veikėjo palikimą. Norime Jums pristatyti unikalų archeologinį radinį – egiptietišką ušebtą, kuris šia ypatinga proga bus eksponuojamas daugelyje Lietuvos muziejų.

Šis senovės Egipto ušebtas – daugiau nei 3000 metų senumo archeologinis radinys, atspindintis egiptiečių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Figūrėlė datuojama apie 1000 m. pr. Kr. ir priskiriama trečiojo tarpuvaldžio (1070–664 m. pr. Kr.) artefaktams. Manoma, kad ją keliaudamas po Egiptą įsigijo dvarininkas Hugo Šojus.

Ušebtas pagamintas iš fajanso – keraminės medžiagos, kuriai būdingas glazūruotas paviršius, suteikiantis melsvą ar žalsvą atspalvį. Šios figūrėlės taip pat galėjo būti gaminamos iš molio ar medžio. Ušebtas vaizduoja suvyniotą kaip mumiją žmogaus figūrą, sukryžiuotomis rankomis laikančią darbo įrankius – šluotelę ir krepšį.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad pomirtiniame gyvenime mirusieji turės atlikti įvairius darbus. Siekiant jiems padėti, į kapavietes buvo dedami ušebtai – simboliniai tarnai, kurie, kaip manyta, atgydavo magiškų užkeikimų pagalba ir dirbdavo vietoje savo šeimininko. Kartais jų skaičius siekdavo 365, kad kiekvienas galėtų dirbti po vieną dieną per metus.

Ant šio ušebto išlikę hieroglifiniai įrašai, kuriuose užrašytas mirusiojo vardas ir ritualiniai tekstai. Dažniausiai jie buvo paremti „Mirusiųjų knygos“  užkeikimais, užtikrinančiais, kad figūrėlė atliks savo paskirtį pomirtiniame pasaulyje.

Tai unikalus artefaktas Lietuvoje, suteikiantis vertingos informacijos apie senovės Egipto religiją, laidotuvių tradicijas ir materialinę kultūrą.

Kviečiame į parodos „Mano batai buvo du...“ atidarymą ir pristatymą2025 m. gegužės 16 d.2025 m. gegužės 16 d. 16.00 val. Trakų istorijos muziejaus Salos pilies pietvakarių bokšto parodų erdvėje vyks jungtinės Dalios Grigonienės ir Arūno Puškoriaus rekonstruotų archeologinių odinių dirbinių parodos „Mano batai buvo du...“ pristatymas.Šios aukščiausio meistriškumo amatininkų sukurtos parodos vienijanti tema – odiniai dirbiniai ir jų rekonstrukcijos, tačiau pristatomas turinys ir potemės – skirtingi.Kernaviškės Dalios Grigonienės parodoje „XIII–XIV a. Kernavės gyventojų apavo rekonstrukcijos“ pristatoma išsami XIII–XIV a. miesto gyventojų apavo kolekcija, tiksliausiai atspindinti to laikotarpio Kernavės gyventojų avalynės ypatumus, batsiuvių meistriškumo lygį ir modelių įvairovę.„Kernavės viduramžių laikotarpio odinio apavo radiniai yra reikšmingi atkuriant mūsų krašto XIII–XIV a. miestų gyventojų kostiumą. Per pastaruosius tris dešimtmečius Kernavėje sukaupta daug naujų archeologinių odinių radinių, apie kuriuos norime ne tik pasakoti, bet ir parodyti“, – mintimis dalijasi Dalia.Archeologo dr. Arūno Puškoriaus parodoje „Odos dirbiniai senovės vaikų gyvenime (XIV–XVII a.)“ pristatomos odinių dirbinių, neabejotinai priklausiusių vaikams, rekonstrukcijos, pagamintos pagal XIV–XVII a. archeologinius radinius – avalynė ir žaislai. Tai ypač reti radiniai.Įvairių muziejų fonduose kai kurie originalai dar nėra restauruoti arba yra išlikę tik fragmentiškai, todėl vienintelis būdas juos pamatyti – moksliškai pagrįsta rekonstrukcija.Pasak Arūno: „Daugelį metų kauptų duomenų rezultatas – unikali rekonstrukcijų paroda, leidžianti pažvelgti į mažai pažintą senovės vaikų pasaulį – pilną meilės ir tėviškos globos.“Maloniai kviečiame mus aplankyti!

Nuo kovo 22 dienos Trakų Pusiasalio pilies Pietryčių bokšto kultūros, meno ir laisvalaikio centre atidaryta Ansio Burkės tapybos paroda „REX“.

Ansis Burkė gimė 1983 m. Šilutėje, lietuvės latvio šeimoje. Menininkas 2002 m. baigė Klaipėdos E.
Balsio menų gimnaziją, tapybos krypties studijas, bet stojo į VDA architektūros specialybę. 2006 m. apgynė VDA architektūros bakalauro, o 2008 m. – magistro diplominius darbus. VDA studijų laikotarpiu metus gilino architektūros žinias Milano politechnikos universitete (Politecnico di Milano). Iki 2008 m. aktyviai dalyvavo architektūros  konkursuose, yra laimėjęs pirmąsias vietas.

Šiuo metu dailininkas dėsto VDA atvirojoje dailės, dizaino ir architektūros mokykloje šias programas: tapybos pagrindus, laisvalaikio tapybą „Džiazas“, architektūrinį piešimą, žmogaus figūros piešimą ir tapymą iš natūros, kartu su dailininke ir pedagoge Aiste Burke veda VDA Architektūros kursus.

Menininkas organizuoja tapybos plenerus, intensyviai tapo, dalyvauja meno mugėse, rengia parodas netradicinėse vietose. Paroda „REX“ – tai kelionė per istoriją, mitus ir kultūrą, žvelgiant į juos per šiuolaikinio meno prizmę, kur klasikiniai siužetai atgyja naujomis spalvomis ir interpretacijomis. A. Burkės paveiksluose Antika, viduramžiai atgyja, o riterių epocha susitinka su žinomais istorijos ir meno personažais. Išvysite Dovydą, Venerą, Laokoontą, fechtuotojus, Egipto faraonus, Napoleoną, Paoliną Borghese – ir tai tik keletas iš daugelio figūrų, kurios įkūnytos naujose,  dramatinėse scenose, pripildytose aistros, kovos ir žmogiškų silpnybių. Pavyzdžiui, Napoleonas, įkūnijantis ambicijas ir pralaimėjimą, arba Venera, atspindinti grožio ir trapumo dualumą.

Kiekvienas paveikslas – tai savita scena, kurioje šie personažai įgyja naują prasmingumą ir emociškai įtraukia žiūrovą. Intensyvios spalvos ir dinamiškos kompozicijos sustiprina šią atmosferą, skatindamos pasinerti į jausmus, perteikiamus menininko vizijos. Parodoje „REX“ atsispindi amžinos kovos, meilės istorijos, galingi mitai ir simboliniai motyvai,  sukuriami turtingi ir jausmingi pasakojimai, kurie kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir  istorijos cikliškumą.

Paskutinieji meno kūriniai „Lex Rex“ ir „Rex“ – tai šūkis, primenantis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprybę ir nepriklausomybės dvasią. Šie žodžiai, reiškiantys „Įstatymas yra  karalius“ ir „Karalius“, parodoje įgauna platesnę prasmę, primindami, kad istorija ir vertybės  yra pamatiniai dalykai, kurie formuoja mūsų tapatybę ir kultūrą. Tuo pačiu yra kviečiama  permąstyti meno prasmę, istorijos tęstinumą ir kultūrinius dialogus, kurie formuoja mūsų  supratimą apie meną ir jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

Atraskite unikalų Ansio Burkės kūrybos pasaulį kunigaikščio Kęstučio rezidencijoje, kur istorija, didinga praeitis ir šiuolaikinis menas susilieja į vieną nepakartojamą patirtį. Laukiame Jūsų!