Trakuose glūdi nacionalinės sąmonės pagrindai, Lietuvos šaknys, išauginusios ir paskleidusios nacionalinę sąmonę iki Baltarusijos ir Ukrainos. Šiandien Trakai žinomi kaip istorinė sostinė, vandens sporto ir turizmo traukos vietovė. „Mūzų dovanos Trakų karūnai“ – tai tęstinis profesionalaus meno kūrėjų parodų,kino vakarų, diskusijų, muzikos ir legendų skaitymo ciklas istorinėje Trakų Salos pilyje. Dalyviai – Trakų mieste, rajone gyvenantys profesionalūs menininkai, kurie savo kūrybai inspiracijų semiasi iš neaprėpiamų vandenų. Šiuo tęstiniu projektu siekiama vis daugiau įtraukti Trakuose gyvenančius ir dirbančius profesionalius menininkus, kelti ir gilinti Trakų gyventojų kultūros pažinties ir aktyvaus dalyvavimo lygį, iškelti, gyvinti ir ryškinti Trakų kultūros terpę, praplėsti esamą įvaizdį ir sukurti tikresnį Trakų veidą. Projekto tęstinumas suteiks galimybę praplėsti dalyvaujančių meno kūrėjų ratą,jų sutapatinimą su Trakais ir sudomins bei įtrauks Trakų visuomenę dalyvauti rajono kultūriniame gyvenime. Tęstinę kūrybinę veiklą vykdant Trakų muziejaus erdvėse, stiprinsime jų lankomumą, skatinsime, plėsime ir ugdysime profesionalios kultūros pažintį,miesto kultūrinių erdvių žinomumą Trakų visuomenėje bei didžiųjų miestų gyventojų smalsumą ir norą atvykti čia ne tik dėl kibinų.

Edvardas Janušas buvo nepaprastai įdomi figūra, veikianti  fotografijos istorijos ir mikroistorijos srityse. Imperatoriškojo ir karališkojo dvaro fotografo garbės vardo savininkas, tūkstančių Žešuvo ir apylinkių gyventojų nuotraukų, taip pat nuotraukų, dokumentuojančių miesto gyvenimą bei čia vykstančius įvykius, autorius. Likimas atvedė jį į Žešuvą, nors jis išvis nebuvo iš čia kilęs. Janušas gimė Lvove 1850 m. spalio 19 d. ir buvo vyriausias  dailidės Ignaco sūnus. Čia reikia pridurti, kad tai buvo laikotarpis, kai Lenkija buvo padalinta. Ir Žešuvas, ir Lvovas buvo Galicijos teritorijoje – taip  vadinosi Austrijos valstybės okupuotos Lenkijos žemės. Edvardas jaunystę praleido Lvove, ten mokėsi ir pradėjo studijas Politechnikos universitete. Studijų nebaigė dėl finansinių priežasčių. Sekantis jo gyvenimo etapas – tarnyba Austrijos-Vengrijos armijoje. Jis buvo 80-ojo Lvovo pėstininkų pulko karininkas. 1882 m. Janušas paliko kariuomenę leitenanto laipsnyje dėl silpnos sveikatos. Tuomet jis rimtai ėmėsi fotografijos, kuria domėjosi jau anksčiau. Čia reikia pažymėti, kad aukštą savo įgūdžių lygį Edvardas Janušas pasiekė sunkiu darbu, nes buvo savamokslis fotografas. Jo fotografinio nuotykio kelią pažymėjo Lvovas, Zločovas ir galiausiai Žešuvas. Čia 1886 m. jis atidarė savo fotografijos ateljė. Prieš atidarant ateljė, Ferdinando Schaittro parduotuvės lange jis surengė nuotraukų parodą, kuria norėjo paskatinti miesto gyventojus naudotis jo paslaugomis. Ir tai suveikė. Žešuvo gyventojus sužavėjo gražūs ir įdomūs Janušo darbai. Ateljė darbą nutraukė 1888 m. kilęs gaisras, po kurio savininkas atnaujino verslą gyvenamojo namo priestate. Netrukus jis paprašė Leopoldinos Krause rankos. Jie susipažino daug anksčiau viešnagės metu Raabs an der Thaya mieste Žemutinėje Austrijoje, kur Edvardas Janušas buvo nuvykęs taisyti sveikatos. Leopoldina pati fotografavo, ji net turėjo savo ateljė Raabse. Tėvo finansinės paramos dėka ji įgijo išsilavinimą šioje srityje ir atliko praktiką pas vieną iš Vienos fotografų. 1889 m. rugsėjo mėnesį jie susituokė ir Leopoldina visam laikui atsikėlė į Žešuvą. Daugelį metų jie kartu dirbo savo klestinčioje fotoatejlė Sandomierska 18 (vėliau Grunwaldzka) gatvėje, puikiai papildidami vienas kitą kaip šeimyniniame gyvenime, taip ir fotografo profesijoje. 1914 m. mirus Edvardui, Leopoldina pati toliau vadovavo verslui. Taip buvo ir vėliau, po to kai 1918 m. Lenkija atgavo nepriklausomybę. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo naudotis savo vaikų – Dorotos, Fryderyko, Marijos ir Helenos – pagalba. Nors fotografija domėjosi, apie ją nusimanė ir darė puikias nuotraukas visas ketvertukas, po motinos mirties 1934 m. vadovauti fotoateljė pradėjo jauniausioji dukra Helena. Fotografijos ateljė „E. Janušas“ veikė kaip privati įmonė iki 1950 m. Komunistai, kurie po Antrojo pasaulinio karo perėmė valdžią Lenkijoje, nacionalizavo visas privačias įmones. To paties likimo sulaukė ir įmonė „E. Janusz“. Fotografijos ateljė veikė iki 1990 metų, tačiau jau kaip valstybinė. Po keliolikos metų Žešuvo krašto muziejus iš savininkų palikuonių nupirko apie            32 tūkstančius įvairaus formato stiklinių negatyvų, turinčių didelę dokumentinę, istorinę ir ikonografinę vertę. Jie pasakoja apie pokyčių Žešuve ir jo apylinkėse istoriją tiek politikoje (tame tarpe karo reportažai), kultūroje (architektūra, istoriniai paminklai), tiek kasdieniame gyvenime (tautinis kostiumas, miesto mada). Ypač vertingi yra paveikslai, vaizduojantys miesto urbanistinę raidą bei įvykius, kuriuos prieš daugelį metų išgyveno šio miesto gyventojai.

Rafał Kocoł

2020 09 15 d. 15:00 Tibor Galamb fotografijų paroda „Daiktų choreografija“ Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje

Apie parodą „Daiktų choreografija“

Ši paroda pavadinta „Daiktų choreografija“, nes tai yra vienas pagrindinių principų, kaip autorius priartėja prie savo kūrybos. Tiboro fotografijose  kiekvienas objektas tarsi „šoka“ vienas su kitu visiškoje harmonijoje. Nėra jokių neapgalvotų ar pamirštų detalių, viskas išdėstyta ir suplanuota labai tiksliai, kaip ir suderintas šokis.

Šią parodą sudaro įvairios fotografijos iš skirtingų asmeninių projektų – kai kurios sukurtos  visai neseniai, o kitos – ankstesnės, tačiau visos  susietos  ta pačia tema – daiktų choreografija. Visi Tiboro darbai yra rankų darbo, viskas yra tikra, pastatyta prieš kamerą, joje nėra kompiuterio sukurtų objektų.

Apie autorių

Tiboras Galambas yra apdovanojimų pelnęs tarptautinis fotografas, šiuo metu įsikūręs Vilniuje, Lietuvoje, taip pat dirbantis Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jis specializuojasi kūrybinės reklamos, natiurmortų ir meno produktų fotografijos srityje.

Tiboras yra įgijęs profesionalios fotografijos bakalauro laipsnį, 2013 m. baigė Edinburgo kolegiją (JK). Autoriaus sukaupta patirtis dirbant kino pramonėje ir civilinės inžinerijos srityse padėjo sukurti  tvirtą ir unikalų menininko braižą.

Daugiau apie autorių : https://tiborgalamb.com

Paroda vyks iki 2020 spalio 1d.

Paroda skiriama 2020-siems metams, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems tautodailės metais. Parodos pavadinta pasirinktu senos Dzūkijos regiono rugiapjūtės dainos pavadinimu „Augo Jievaras laukuose“. Jievaras – gyvybės medis, simbolizuojantis auginamų javų dygimo bei augimo nesibaigiamumą, amžinumą. Tai – nuolat gimdančio, moteriško prado simbolis, kuris buvo vaizduojamas su deivei–moteriai būdingais atributais: kasa ar plaukų kuokštu. Svarbus apeigų momentas, kad žemė netaptų bevaisė, buvo duonos, kartais sūrio, kuriuos užkasdavo į žemę toje vietoje, kur buvo nupjauti paskutiniai rugiai, aukojimas. Paprastai moterys, baigdamos pjauti, ,ne „plika“ ranka, o prijuostėmis ar skarelėmis, ravėdavo paliktą rugių kuokštą. Nenupjautus ir išravėtus rugius supindavo į kasą, į kurią įpindavo duonos su druska, o varpas nulenkdavo į sodybos pusę. Vienose vietose iš palikto nenupjautų rugių plotelio – Jievaro – varpų pindavo vainiką, kitose jas palikdavo dirvoje javų dvasiai.

Parodoje pristatomi utilitarinės paskirties daiktai, naudoti Trakų krašto žmonių XX a. pirmoje pusėje. Šie eksponatai buvo surinkti Trakų istorijos muziejaus vykdytų etnografinių ekspedicijų metu buvusioje Trakų apskrities teritorijoje: įvairi tekstilė,  kasdieniai namų apyvokos daiktai bei sakralinė skulptūra.

Vietinė liaudiška tekstilės gamyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Iki pat XX a. vidurio valstiečio ūkyje Lietuvoje buvo savarankiškai apsirūpinama visa ūkiui būtina tekstilė – šeimai ir šeimynai reikalinga apranga, ūkyje ir buityje naudojamais audiniais. Tekstilė – tai turto dalis, atiduodama ištekančioms dukroms kraičiu, tai dovanos ir atsiskaitymo priemonės. Tekstilės gamybos procesai – moterų valdoma sritis: nuo linų rovimo iki galutinio produkto – drabužio ar audinio. Naminio audimo žaliava Lietuvoje buvo linai, vilna, kanapės. Naudoti ir pirktiniai medvilniniai siūlai, bet pagrindinė žaliava buvo linai. Tam kad linas taptu siūlu reikėjo ilgo, sudėtingo daug darbo reikalaujančio proceso: nurovus – nukaršti galvutes, nušukuoti, mirkyti, džiovinti, minti, laužyti, braukti, šukuoti įvairiais šepečiais. Kiekvienas etapas susijęs su savitų būdų ir įrankių naudojimu.

Šiuolaikiniame „greitame“pasaulyje mes mažai susimastome apie daiktus, kurie mus supa: iš kur jie atkeliavo, kaip ir kas juos pagamino. Daiktai tarsi nuasmeninami ir tapo tolimi. Iki XX a. vidurio kasdienis žmogų supantis pasaulis – žmogui artimas pasaulis. Tai – gyvenimo tėkmė, kai daugybė dalykų, atrodo, yra įprasti ir savaimes suprantami. Tai – fiziškai artima namų erdvė, pilna žmogui reikalingų daiktų, jį supančių pagalbinių priemonių. Daiktai yra tarsi rutina, jie juda tarp žmonių, kaip žmonės juda tarp jų. Daiktai yra naudojami, jie yra tausojami bei saugojami. Jiems statomi pastatai, atitveriami kambariai, įrengiamos lentynos, spintos ir spintelės, pastogės ar aukštai. Žmogui reikia daugybės daiktų. Lietuvių etnologai „įsimylėję“ daiktus. Jie įkūnija žinias ir informaciją, kurią mums perteikia. Vartojimo požiūriu jie yra kasdienių, prekių pasaulio ir, apskritai, žmogaus ir jo poreikių įvairovės dalis. Gamybiniu požiūriu jie iškalbingi techniškai, socialiai, estetiškai. Daiktai turi savus kelius, kuriais juda per įvairių žmonių rankas ir keičiasi. Judėdami iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, daiktai, kaip ir žmonės, įgyja biografijas ir vertes. Daiktai materializuoja žmonių vertybes, veiklas, idėjas ir poreikius. Tad jie iš tiesų kalba ne apie save, bet apie žmogų ir jo gyvensenos būdą.

Ši paroda yra apie grožį, kuris slypi paprastuose daiktuose ir kurio mes dažnai nepastebime.

2020. 07. 14

2020 metų liepos 15 d. minime Žalgirio mūšio, įvykusio 1410 m. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino, 610 metinės. Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.

Mūšis buvo vienas iš didžiausių viduramžių Europoje ir yra laikomas svarbiausia pergale visu LDK gyvavimo laikotarpiu. Mūšiu, kaip įkvėpimu, remtasi kuriant romantines legendas, jis yra laikomas nacionaliniu pasididžiavimu, ilgainiui tapo reikšmingas simbolis kovai prieš įsibrovėlius.

Mūšis vyko lauke tarp trijų kaimų: Griunvaldo vakaruose, Tanenbergo šiaurės rytuose ir Liudviksdorfo pietuose. Lenkijos karalius Jogaila įvardino kaip in loco conflictus nostri, quem cum Cruciferis de Prusia habuimus, dicto Grunenvelt. Vėliau lenkų metraštininkai interpretavo žodį „Grunenvelt“ kaip „Grünwald“, žalias miškas (vok.). Jų pavyzdžiu pasekė lietuviai, išversdami pavadinimą į „Žalgiris“. Vokiečiai mūšį pavadino Tanenbergo („eglės kalva“ arba „pušies kalva“ vok.) vardu. Dėl to mūšis yra vadinamas trimis vardais: Žalgirio, Griunvaldo ir Tanenbergo.

Kadangi iš paties mūšio išliko mažai istorinės medžiagos, stendinėje parodoje pristatomi įvairūs muziejaus eksponatai, susiję su jo atminties įamžinimu. Ankstyviausi eksponatai siekia  XVI a. vidurį: tai ištraukos iš Sebastiano Miunsterio veikalo „Cosmografija“, kur aprašomas mūšis bei didžiojo ordino magistro Ulricho fon Jungingeno žūtis. Parodoje galima atrasti mūšio laikotarpio vairios ginkluotės bei šarvų rekonstrukcijų. Taip pat pristatomi eksponatai, skirti įvairiems mūšio jubiliejų paminėjimas nuo 1910 m., kai buvo švenčiamos 500-osios metinės iki 2010 metų. Tai įvairios proginės monetos bei medaliai, kaldinti Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir net tokiose egzotinėse valstybėse kaip Malavis arba Palau Respublika.

Trakų istorijos muziejus ir dailininkai Augustas Ramonas bei Kęstutis Ramonas kviečia į dailės parodą Trakų Salos pilyje. 2020-07-15, trečiadienį, 18.00 val. atidaroma paroda „Didieji mūšiai, didžiosios pilys“ – dviejų dailininkų, tėvo ir sūnaus grafikos kūriniai, bylojantys apie Lietuvos praeities kovų šlovę ir pilių galybę. Paroda veiks iki 2020-08-16.

Dvejose Salos pilies vakarinių kazematų salėse dviejų autorių – A. Ramono ir K. Ramono piešinių, ofortų ir šilkografijos kūrinių paroda. Eksponuojami 1978-2014 metų kūriniai. Dailininkas Augustas Ramonas, gimęs 1964 m., Vilniuje, kuriantis Vilniuje ir Kaune, – grafikas, dizaineris, tapytojas šio parodoje rodo 1981 – 1982 m. Trakų Salos pilies kieme sukurtą, to laikmečio Trakų istorijos muziejaus kronikos piešinių ir ofortų seriją; 4 didelio formato kompiuterinės grafikos paveikslus iš ciklo „Didieji Lietuvos karo mūšiai“: Saulė, Žalgiris, Pabaiskas ir Ūla; taip pat Vytautui Didžiajam, LDK Gediminui ir Geležinio vilko legendai skirtus kūrinius. Kolekciją harmoningai ir solidžiai papildo vyriausios kartos dailininko Kęstučio Ramono, g. 1936 m., – grafiko, dizainerio, dailės pedagogo ir tapytojo kūriniai, – Vilniaus, Kauno ir Trakų pilių mūrai, iškylantys iš žiedų ir abstrakcijų motyvų.