2023 05 26 - 2023 06 30

Rankinės istorija: nuo praktinės būtinybės iki kūrybiškumo išraiškos

                   Mūsų dienomis sakoma, kad moteris savo garderobe turi turėti tris rankines: pirmoji – rankinė per petį, tinkanti kasdienai, antroji – didelė, stačiakampio formos talpi rankinė, skirta išvykoms, kelionėms, atostogoms ar, tiesiog, prireikus susidėti daug įvairių daiktų, trečioji – vadinamoji „vakarinė“ delninė arba rankinė. Visgi didžiąją rankinių istorijos dalį tiek vyrai, tiek moterys šią garderobo detalę naudojo išskirtinai praktiniais tikslais, o estetinė jų reikšmė atsirado tik vėlyvajame XVIII amžiuje. 

          Dar ankstyvajame neolite talpiuose odos maišuose žmonės nešiojosi įrankius, maistą ar titnago skeltes, mažesnių lauknešių pernešimui dažnai naudoti masyvūs lapai. Senosios karalystės (2686–2160 m. pr. Kr.) egiptiečiai nešiojo maišus su dvigubomis rankenomis, pagamintomis iš lino bei papiruso. Senovės graikai nešiojo „byrsą“ (gr. βύρσα ) arba monetines – pinigines, pakabintas ant diržo, kurias buvo galima saugiai paslėpti drabužių klostėse.

          1939 m. archeologas Basil Brown anglosaksų pilkapyne (angl. vad. Sutton Hoo) D. Britanijoje aptiko dekoratyvinę, segamą ant  diržo piniginę, datuojamą 625 metais. Odos krepšys buvo susidėvėjęs, tačiau dekoras iš aukso, sidabro bei prabangių granatų išliko, o pats radinys į rankinių istoriją įėjo kaip vienas įspūdingiausių ir dekoratyviausių ankstyvųjų viduramžių dirbinių. XIII a. Vakarų Europoje itin paplito piniginės – krepšeliai (pranc. Aumônières) – viršuje sutraukiami medžiaginiai maišeliai, skirti pinigams išmaldai neturtėliams nešiotis. Šie krepšeliai dažnai būdavo stačiakampio arba trapecijos formos, išsiūti įvairiais ornamentais, dekoruoti kutais ir kitokiomis detalėmis. Neturtingieji nešiojo paprastus, per petį permetamus krepšius, pagamintus iš odos arba sunkaus audinio.                             

          XVI–XVII a. pr. paplito maži krepšeliai, kuriuose nešioti rožių žiedlapiai, prieskoniai bei įvairios žolelės, skirtos užgožti kūno kvapą bei apsaugai nuo įvairių infekcijų sukėlėjų. Vėlyvajame Renesanse atsirado pirmasis vakarinis rankinukas – jame laikyti lošimo žetonai ir monetos. XVIII a. pr. vyrai naudojo mažas pinigines monetoms, tvirtai pritvirtintas prie diržo (nes kabantys krepšiai buvo laikomi moteriškais). Moterys nešiojo mažus maišelius, kabinamus ant riešų – pranc. reticules (liet. tinklelis) – šiuolaikinio rankinuko prototipą. Iki rankinuko atsiradimo Renesanso moterys asmeninius daiktus nešiodavosi pakabinamose kišenėse, rišamose aplink juosmenį.
           XIX a. moterų garderobe atsirado krepšiai, skirti įvairioms progoms: kasdienai, vakarui, pirkiniams ar kelionėms. 1880-aisiais itin paplito vadinti „kiliminiais“, dideli gobeleniniai krepšiai, skirti bagažui nešti. XIX a. antrojoje pusėje taip pat išpopuliarėjo vadintos šykštuolio piniginės (angl. Miser purse) – pailgi, nerti, dažnai dekoruoti biserio karoliukais krepšeliai su siaura anga ir dviem metalo žiedeliais centre, leidžiančiais į skirtingus skyrius rūšiuoti monetas. Reikšminga data rankinės istorijoje – 1886 metai – tuomet mados dizaineris Louis Vuitton pristatė savo pirmąjį rakinamą kelioninį lagaminą, dekoruotą rankomis pieštais inicialais.
          1900–1914 m. egzotika susiliejo su praktiškumu: paplito mažyčiai sidabriniai tinkliniai maišeliai (angl. mesh bags), taip pat dideli aksominiai maišai, su rankomis raižytais rėmeliais, bei karoliukais puošti vokiški ir itališki krepšeliai su pasakų pilimis, Renesanso peizažais. XX a. pr. sufražisčių judėjimas išpopuliarino odinius rankinukus, o meilė orientalizmui lėmė rankinių dekoro Azijos tematika paplitimą. Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais vyrai nešiojo odinius portfelius, o moteriškų rankinių dizainas varijavo nuo nedidelių, viršutinėje dalyje sutraukiamų medžiaginių maišelio tipo rankinukų (angl. Dorothy bag, liet. Dorotės krepšys) iki sidabruotų ir auksuotų, dekoruotų brangiaisiais akmenimis vakarinių delninių. Antrojo pasaulinio karo metu taikomi odos, metalo ir įvairių medžiagų importo apribojimai veikė paprastą, klasikinį 1940-ųjų stilių. Paplito rankiniai krepšiai, pagaminti iš audinio, rištinės viskozės ir kartono – minimalistinio dizaino, dažniausiai, voko su atvartu formos, su maža įleidžiama sagtele. 1950-aisiais, kuomet mados namai Hermès pavadino krepšį aktorės Grace Kelly vardu (Birkin), rankinei buvo suteiktas prabangos prekės statusas.                                 

          XX–XXI amžius – rankinių dizainerių era. Tokiems mados namams, kaip Chanel, Dior, Yves Saint Laurent, Versace, Donna Karan ar Dolce & Gabbana rankinė tapo svarbiausiu garderobo aksesuaru, priešingai nei praėjusiais šimtmečiais, kai dizainas galėjo išlikti nepakitęs ilgus dešimtmečius.

          Rankinė, savo išore – dizainu, medžiagiškumu ar forma – buvusi socialinio statuso ar luominės priklausomybės ženklas, dabar savo turiniu gali daug papasakoti apie savininką: jo gyvenimo būdą, pomėgius, profesiją, šeiminius įsipareigojimus. Iki šių dienų išlikęs gyvas posakis, kad rankinėje telpa visas jos šeimininko gyvenimas.

Trakai, 2023 m. gegužės 12 d.

Tarptautinę muziejų dieną Trakų istorijos muziejuje atidaroma unikali paroda „Ukraina: nepalaužiamos tautos dvasiniai lobiai“

Š. m. gegužės 18-ąją, minint Tarptautinę muziejų dieną, įstabioje Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai) startuoja Lietuvos muziejų asociacijos projektinė veikla, įgyvendinanti Lietuvos muziejų kelio programos „Gimtoji Europa“ 2023 m. temą „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“. Tądien atidaromaparoda „Ukraina: nepalaužiamos tautos dvasiniai lobiai“, kurioje pristatomi XVI–XVIII a. Ukrainos sakralinio meno kūriniai iš didžiausio šalies muziejų komplekso – Nacionalinio „Kyjivo Pečersko lavra“ istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.

Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kyjivo Pečersko vienuolyno – šimtmečių senumo ukrainiečių tautos dvasingumo centro – istorinį, sakralinį kultūros paveldą, nekilnojamąsias vertybes ir kilnojamuosius artefaktus. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis bei iškilūs Ukrainos ir Europos meistrų sukurti dailės kūriniai. Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo unikalius tautinio meno pavyzdžius. Šiuo metu „Kyjivo Pečersko lavros“ draustinio kolekcijoje yra šimtai kūrinių iš tauriųjų metalų ir prabangių audinių, senųjų spaudinių, portretų, fotografijų, archeologijos objektų. Parodoje pristatomi reikšmingi kūriniai, kurie reprezentuoja daugiametę Ukrainos ikonų tapybos raidą, supažindina su išskirtinės ukrainiečių auksakalystės ir siuvinėjimo tradicijomis.

Ikona priklauso aukščiausiems Ukrainos sakralinio meno pasiekimams. Būtent ikonų tapyboje geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio „autoidentiteto“ idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau šalies ikonų tapyba buvo paveikta Europos meno, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius. Tai iškalbingai liudija parodoje pristatomi darbai.

Tinkamą supratimą apie XVI–XVII a. Ukrainos ikonų tapybos raidą suteikia meistrų iš Haličo ir Voluinės darbai. Klasikinis ikonų stilius būdingas XVI amžiaus paveikslui „Kristus Išganytojas šlovėje“, kurį sukūrė talentingas ikonų tapytojas iš Haličo. XVII a. ikona „Dangun Žengimas“, sukurta ikonų tapytojo iš Voluinės, kilusio iš liaudiškos aplinkos ir išlaikiusio nuoširdų ir poetišką dvasinio pasaulio suvokimą.

XVII amžiaus pabaiga–XVIII amžiaus pradžia ‒ tai Ukrainos meno klestėjimo laikotarpis, susijęs su baroko stiliaus plitimu. Ukrainos barokas – unikalus reiškinys, kurio išskirtinumą lemia tipiškų Europos baroko meno bruožų susiliejimas su vietine tautine tradicija. Šio laikotarpio ikonose vyrauja spalvinga mažorinė gama, kuri atitiko optimistišką šalies kazokų pasaulėžiūrą. To laikotarpio pagrindiniai ikonų tapybos centrai – kairiojo Dniepro kranto Ukrainos regionai – Kyjivo sritis ir Černihivo sritis. Tarp parodos eksponatų – „Dievo Motina Odigitria (Hodegetrija)“ iš Kyjivo srities, „Šv. Mikalojus Stebukladarys“ ir itin išskirtinė šventinė ikona „Arkangelo Mykolo katedra“ iš Bereznos kaimo Černihivo srityje. Lavros menininkų kūrybos stiliaus pavyzdys – dvi 1730-ųjų ikonos iš Švč. Trejybės vartų cerkvės šventinės ikonostaso eilės – „Dievo Motinos gimimas“ ir „Kristaus gimimas“.

Baroko tradicijas ryškiai įkūnijo ukrainiečių auksakalystės ir siuvinėjimo darbai. Parodoje pristatomi objektai – taurė, altoriaus kryžiai, tabernakulis, liturginiai šydai ir siuvinėto liturginių rūbų dekoro pavyzdžiai vizualizuoja iškilmingą grožį ir dvasinį kilnumą, lydėjusį pamaldas Ukrainos bažnyčiose.

Nepaisant XVIII–XIX amžiaus imperinės rusinimo politikos, tragiškų XX amžiaus įvykių, muziejininkų ir restauratorių kartos išsaugojo Ukrainos sakralinio meno paminklus. Ir šiandien, kai Rusijos užpuolikai siekia barbariškai sunaikinti ukrainietiškumą, tautos atmintį ir vertybes, ši paroda liudija nenugalimos tautos nepalaužiamą dvasią ir tūkstantmetę istoriją.

Parodos atidarymas – 2023 m. gegužės 18 dieną, ketvirtadienį, 17.00 val., Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai). 

Parodą galima apžiūrėti nuo 2023 m. gegužės 19 d.,

pirmadieniais – sekmadieniais, 10.00–19.00 val.

Paroda veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.

Projekto vadovai: Alvyga Zmejevskienė, dr. Arūnas Gelūnas, Maksim Ostapenko

Parodos kuratoriai: Oleg Ševeliov, Skaistis Mikulionis
Parodos architektas Jurgis Dagelis
Dailininkė Loreta Uzdraitė
Projekto organizatoriai: Trakų istorijos muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis „Kyjivo Pečersko lavros“ istorinis ir kultūrinis draustinis
Partneriai: Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje, Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje, Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos šaulių sąjunga Ukrainoje, Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos muitinė, Lietuvos policija, Ukrainos patrulinė policija
Generalinis rėmėjas „BTA draudimas“
Didysis rėmėjas Labdaros fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Steigėjas – Lietuvos Respublikos garbės konsulas Luhansko srityje Robertas Gabulas
Rėmėjai: „AD REM Group“, „Kunsttrans“, Lietuvos muziejų asociacija
Speciali padėka: Valdas Dovydėnas, Mirijana Kozak, Jurgita Pačkauskienė, Narimantas Savickas, kun. Gintaras Sungaila, Stanislav Vidtmann

Parengė: Kristina Stankevičienė, Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt

Tel. nr. +370 690 90045

Šiuolaikine prasme ordinas – tai valstybinis apdovanojimas už ypatingus nuopelnus. Tačiau istoriškai terminas ,,ordinas“ susiformavo Kryžiaus žygių epochoje, kai Romos Popiežius Urbonas II (1088–1099) 1095 m. pakvietė krikščionis išvaduoti
Viešpaties karstą Jeruzalėje. Šio tikslo įgyvendinimui pradėjo kurtis karinės riterių vienuolių sąjungos. Vienuolių ordinų bendruomenės nariai gyvena pagal bendruomenės patvirtintas regulas, konstitucijas bei įstatus (lot. ordinis), siekia evangelinio tobulumo ir šventumo. Ordino vienijamiems vienuoliams būdingi unifikuoti atributai, priklausomybės
ordinui ženklai: ypatinga bei išsiskirianti apranga, išpuošta specifiniais simboliais, grandinės, pakabučiai, juostos ir kt. detalės. Vien Romos katalikų bažnyčios sistemoje egzistuoja dešimtys skirtingų vienuolių ordinų, kurie dar skirstomi į smulkesnes šakas. Pagal veiklos pobūdį ordinai plačiausiai skirstomi į apaštalinius, t. y. užsiimančius Dievo žodžio bei katalikiškų idėjų skleidimu, visuomenės švietimu, ir į kontempliatyvius, t. y. linkusius į gilų susikaupimą, dėmesio sutelkimą į vidinę maldą. Pastarieji ordinai tai vienuolių atsiskyrėlių ordinai.
Ankstyviausia vienuolių organizacija, kuri iš šių dienų perspektyvos, yra laikoma pirmuoju vienuolių ordinu buvo benediktinai, kuriuos suvienijo Benediktas Nursietis, vienuolis gyvenęs V-VI a., bei įkūręs Montekasino vienuolyną (dab. Italija). Nuo XIV a. Europoje pagal riterių vienuolių ordinų pavyzdį ėmė kurtis ir pasaulietiniai ordinai. Jie kurti ištikimybės suverenui pagrindu, kaip tituluotų asmenų sąjunga, vienijama riterystės kodekso ir įstatų. Bene seniausias toks ordinas veikęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Šv. Jurgio riterių ordinas, įsteigtas Vengrijoje karaliaus Karolio I-ojo 1326 metais. Visi senieji ordinai turėjo savo įstatus, specialią narių aprangą ir ženklus.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog ordinai yra uždaros bendruomenės besirūpinančios savo reikalais, iš tiesų yra priešingai. Tiek religinių, tiek karinių, tiek pasaulietinių ordinų istorija yra tampriai persipynusi su įvairiais pasaulio istorijoje įvykusiais svarbiausiais minties raidos bei geopolitiniais įvykiais. Ordinai vienijo ir tebevienija pasaulio šviesuolius, kuriančius inovacijas, ginančius nekaltuosius ir besirūpinančius skurstančiais.
Šioje stendinėje parodoje pristatomi eksponatai, pasakojantys įvairių religinių, karinių bei pasaulietinių ordinų istorijas: graviūros, litografijos, knygos, paveikslai, apdovanojimai, dokumentai vaizduojantys ir atspindintys ordinų išskirtinumą, sekamas dogmas bei puoselėjamus autoritetus. Tai šimtus metų skaičiuojantys istorinės atmintiesatspindžiai, išryškinantys skirtingų, į brolijas bei seserijas susibūrusių, žmonių bruožus bei siekiamybes. Tai istorija apie žmonių bendruomenes, pradėjusias savo veiklas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir tebeveikiančias dabartinėje Lietuvos Respublikoje.

Stalo žaidimų istorija mena senųjų civilizacijų laikus – galėjo būti žaidžiama seniau nei prieš penkis tūkstančius metų. Tokių žaidimų raida ilga ir sudėtinga: skirtingos kultūrinės, socialinės ir politinės aplinkybės sukūrė ne vieną dešimtį unikalių žaidimų. Vieni jų liko lokalūs ar tapo užmiršti, kiti, tokie kaip šachmatai, lošimo kauliukai ir kortos, paplito visame pasaulyje ir tęsia savo istoriją iki šių dienų.

Lietuvoje stalo žaidimų istorija susidomėta palyginus neseniai. Tik XX a. viduryje, archeologinių tyrinėjimų metu Trakų Pusiasalio ir Salos pilyse suradus pirmuosius šachmatus, pasirodė ir šiai temai skirtos mokslinės publikacijos. Remiantis įvairių Lietuvoje atliktų archeologinių kasinėjimų duomenimis, teigtina, kad maždaug nuo XIII–XV a. Lietuvoje žinomi ir mėgstami stalo žaidimai buvo šachmatai, nardai, malūnas, kvirkatas, o nuo XVI a. išpopuliarėjo ir kortos.

Ankstyviausios žaidimo kortos atsirado Kinijoje XII amžiuje. Europą jos pasiekė šimtmečiu vėliau ir sparčiai plito civilizuotame pasaulyje. Į Lietuvą kortos atkeliavo iš Vokietijos ir Čekijos. Jas parveždavo diplomatai, dvasininkai. Tuo metu kortos buvo prabangos prekė ir jomis žaisdavo kilmingi asmenys, intelektualai. Kiek vėliau, XVII a., azartinius žaidimus pamėgo ir prastuomenė. Tai kėlė šlėktų ir dvasininkijos nepasitenkinimą, todėl žaisti karčemose nebuvo leidžiama – grėsė piniginės baudos. Tačiau XVIII a. kortomis jau žaidė visos visuomenės grupės. Pagal paplitimą ir populiarumą kortos pirmavo prieš kauliukų žaidimus, šachmatus bei šaškes.

Kortomis ne tik žaidžiama – tai populiari priemonė įvairiems būrimams ir ateities pranašavimui. Tikėjimas aukštesnėmis galiomis egzistavo visuomet, todėl nenuostabu, jog domėjimasis magija ir burtais plačiai išplito bene visose pasaulio kultūrose. Europoje populiarios kortos vadinosi tarot arba tarochini (it. tarocchi – būrimo kortos). Ši, gilią simbolinę reikšmę turinti tradicija mena senovės Egiptą, o Europą pasiekė kartu su ateitį pranašaujančiais romais bei klajokliais iš Rytų.

Taro kortų žaidimas su būrimo elementais gimė Italijoje ir kiek priminė kozirių žaidimą (it. Trionfi). Pasklidęs po kitas Europos šalis – Prancūziją ir Vokietiją, vystėsi į tarocci žaidimą (Prancūzijoje ir Italijoje apie 1558 m.). Nors galime rasti įrodymų, jog Taro kortos būrimams buvo naudojamos jau ir XV a. Italijoje, tačiau vis dėlto pradžioje daugiausia jomis buvo žaidžiama.

Šiandieną taro kortos siejamos su domėjimusi magija, okultine ir ezoterine simbolika, neoplatonizmu bei pitagoriečių filosofija. Kiekviena taro korta yra unikali, pasakojanti istorijas per iliustracijose įkūnytą simboliką. Egzistuoja ne viena skirtinga kortų kaladės variacija: gali skirtis ir kortų skaičius, ir iliustracijos. Tačiau nepaisant skirtingų gamintojų ir dizaino, esminės reikšmės yra vienodos. Taro simboliką tyrinėjęs prancūzų ezoterikas Elifas Levi (Eliphe Levi, tikrasis vardas Alphonse Louis Constant) pirmasis suskirstė kortas į arkanus. Klasikinę taro kaladę sudaro 78 kortos, kurios susideda iš 22 didžiųjų arkanų (21 žymėta romėniškais skaitmenimis, viena nenumeruota) ir 56 mažųjų arkanų (vadinamosios figūrinės ir akinės kortos). Analizuojant taro kortas, svarbu žinoti jų reikšmes bei gebėti sieti jas tarpusavyje.

Dar vienas įdomus būrimo kortų pavyzdys – kortos, pavadintos žinomos būrėjos Marijos Adelaidės Lenormand vardu. Madam Lenormand buvo Imperatoriaus Napoleono Bonaparto žmonos Žozefinos asmeninė būrėja, ji pranašavo daugelio Napoleono eros diduomenės likimus, taip pat ir paties Napoleono. Žymioji būrėja M. Lenormand po mirties beveik jokių užrašų apie savo pranašavimo sistemą nepaliko. Spėjama, jog kasdienėje praktikoje ji naudojo paprastas žaidimo kortas, nors ir buvo sudariusi astromitologinę 52 kortų kaladę. 36 kortų kaladė tik daug vėliau buvo papildyta siužetiniais, simboliniais piešiniais, atspindinčiais kortos dvasią. Pranašaudama M. Lenormand rėmėsi garsaus to meto prancūzų ezoteriko ir okultisto Eteilos sukurtomis taisyklėmis (pavyzdžiui kaladėje yra ypatinga korta signifikatorius, reiškianti klausiantįjį).

Pirmosios Lietuvoje naudotos būrimo kortos buvo įprastos žaidimui skirtos kortos, ranka pagražinamos papildomais ženklais, piešiniais ar simboliais. 1923 m. Kaune buvo išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos su reikšmę aiškinančiu užrašu. Šios kortos buvo panašios į prancūziškas būrėjos M. A. Lenormand kortas. Tačiau lietuviška būrimo kortų kaladė buvo papildyta keturiomis kortomis – ponas, ponaitis, ponia bei panelė, o damos, bartukai ir karaliai buvo suskirstyti į personažus, kurie daugiau pasako apie žmogaus tipą.

Šioje parodoje pristatomos įvairios būrimo kortų kaladės iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių. Kviečiame susipažinti ne tik su skirtingomis būrimų praktikomis, bet ir pasigrožėti kortų iliustracijomis, kuriose slepiasi daugybė prasmingų simbolių.

Trakai, 2023 m. sausio 27 d.

Trakų Salos pilis

Maloniai kviečiame Jus vasario 2 d. 18 val. į parodos atidarymą ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS ŠLOVĖ. VAIVADIJŲ BAJORŲ UNIFORMINIS KOSTIUMAS

CHWAŁA RZECZYPOSPOLITEJ. WOJEWÓDZKI MUNDUR SZLACHECKI

Paroda veiks nuo 2023 vasario 2 dienos iki 2023 m. kovo 02 d. Trakų Salos pilies parodų erdvėse bei Didžiojoje menėje.

Šiuolaikinis Europos pilietis tapatinasi su Vakarų, šiandien dominuojančių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tradicijomis ir kultūra. Šios parodos tikslas – parodyti primirštą platesnę Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kultūrinio–istorinio paveldo perspektyvą. ATR išplėtė savo įtaką toli už vakarinių ir rytinių Europos sienų ir savo gyvavimo laikotarpiu absorbavo vertingiausius skirtingų tautų kultūrinio paveldo elementus.

Pristatomoje parodoje bus eksponuojami manekenai, aprengti Abiejų Tautų Respublikos kostiumais.. Kiekvienas kostiumas skirtingas, tačiau jų visuma atspindi išsamų vaizdą apie istorinės aprangos, susijusios su to laikmečio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmais ir dvarais, turtingumą. Parodoje taip pat bus eksponuojami dvaro interjero elementai, gobelenai, Slucko diržai.

Parodos globėjai: Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lenkijos Respublikos Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis.

Organizatorius – fondas ARS LONGA

Partneriai: Trakų istorijos muziejus, Abiejų Tautų Respublikos bajorų sąjunga

Parodą remia: Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje

Kviečiame –

2023 m. vasario 2 d. (ketvirtadienį) 18 val. į Trakų Salos pilį (Karaimų g. 43C, Trakai)

Nemokamai.

Parengė: Kristina Stankevičienė, Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt

Tel. nr. +370 690 90045

Šiandien Ukraina kovoja už savo laisvę!

Nuo š. m. lapkričio 17 d. Trakų Salos pilies prieigose bus galima išvysti talentingų Ukrainos vaikų, tarptautinio forumo „Auksinis molbertas“ dalyvių, įsijungusių į kovą projekte „Taikos estafetė“, parodą „Angelai“. Tai meninis projektas, tapęs Ukrainos kovos, gėrio, pergalės ir šviesos simboliu. Parodą sudaro Lvivo vaikų galerijos ir jos partnerių - Edukacijos ir estetikos komplekso „Meno mokykla“ (Chersonas, Julija Slipich), Vaikų studijos „Bitės“ (Lvivas, Natalia Flyak), Liaudies meno studijos (Lvivas, Vira Tarasenko) – kolekcijos.

„Taikos estafetė“ buvo pradėta Lvivo srityje - remiama Lvivo srities karinės administracijos, globojama labdaros fondo Lvivo vaikų galerijos (Lvivas, Ukraina), forumo įkūrėjos ir iniciatorės Olgos Mykhailiuk, aktyviai bendradarbiaujant su šio fondo garbės nariu Sergii Grichanok (Menų licėjus 133, Charkivas) ir Chersono meno mokyklos direktore Julija Slipich. Šis meninis projektas greitai pasklido įvairiose pasaulio šalyse, o emocija trykštantiems pasaulio vaikų meniniams vaizdams vertimo nereikia - jie išreiškiami nuoširdžiais jausmais, mintimis ir svajonėmis apie taikią Ukrainos ir visos žmonijos ateitį.

Įkvepiantis pavyzdys: prie „Taikos estafetės“ prisijungė ne tik vaikai iš daugiau nei 20 pasaulio šalių, bet ir įvairūs labdaros fondai, viešosios įstaigos, rūpestingi savanoriai ir daugybė kitų,  kurie padeda rengti Ukrainos vaikų unikalias parodas savo šalyse. Parodos eksponuojamos atvirose erdvėse esančiuose reklaminiuose stenduose, administraciniuose pastatuose, įvairiose galerijose, muziejuose ir kitose viešosiose erdvėse. Ukrainoje ,,Taikos estafetė“ pristatoma dvejose parodose: pačioje Lvivo širdyje (atviroje erdvėje) ir Lvivo Andrii Sheptytskyi vardo nacionaliniame muziejuje. Atskiros rinkinių ekspozicijos buvo eksponuojamos Slovakijos, Čekijos, Bulgarijos, Turkijos, Norvegijos, Japonijos, Taivano, Latvijos, Austrijos, Lenkijos, Vengrijos, Italijos, Šveicarijos, Graikijos, Izraelio, JAV, Kanados ir net Antarktidos institucijose. Džiugu, jog tarptautinio forumo „Auksinis molbertas“ partnerių ratas plečiasi ir ,,Taikos estafetę“ priimta Lietuva - Trakų istorijos muziejus didžiuojasi draugyste ir bendradarbiavimu su Ukraina bei įsijungia ir skleidžia ,,Taikos estafetę“ Žemėje!

Parodos ekspoziciją organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Parodą galima aplankyti bet kuriuo metu Trakų Salos pilies prieigose (Karaimų g. 43C, Trakai)

Daugiau informacijos:

Olga Mykhailiuk – organizacinio komiteto vadovė, Taikos estafetės forumo įkūrėja (mob., viber: +38067 84 39 767; paštas: mihajluk@gmail.com)

Sergii Grichanok - organizacinio komiteto narys, Taikos estafetės forumo žiuri pirmininkas („Viber“, „WhatsApp“, „Telegram“: +38 097 65 47 109; paštas: serjgrey@gmail.com)

Pranešimą parengė:

Kristina Stankevičienė, TIM kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt Tel. nr. +370 690 90045