trakų 
istorijos 
muziejus

Ankstyviausi šaltiniai apie Trakus yra rašytiniai: juose miestas pirmą karta paminėtas 1337 metais. Iš seniausios miesto istorijos nėra jokių vizualinių duomenų su miesto arba atskirų jo fragmentų vaizdais.

          Šiokios tokios informacijos suteikia žemėlapiai. 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, nors ir labai stilizuotai, Trakų miestas ir pilys parodyti susidedą iš dviejų savarankiškų, tik tiltu sujungtų ir vandens iš visų pusių apsuptų, dalių. Vėlyvesniuose žemėlapiuose miestas vaizduojamas detaliau, tačiau toks atvaizdavimas mums, dabarties žmonėms, nepasakoja apie miesto architektūrą, neparodo, kaip atrodė miesto pastatai: pilys, rotušė, sakraliniai statiniai, dvarai ir sodybos.

          XVI a., kartu su knygų spausdinimu, Lietuvoje atsirado spausdintinė grafika, o XVI a. pab.–XVII a. pr. pradėtas plėtoti peizažo žanras. Ankstyviausias žinomas Trakų vaizdas yra užfiksuotas apie 1600 m. – Lietuvos kartografo, dailininko raižytojo Tomašo Makovskio (1575–1630) graviūroje. Panoramoje užfiksuotas ne visas miestas, o tik didesnioji –  šiaurinė – jo dalis, nuo parapijos bažnyčios ir centro iki Užtiltės. Miesto panorama papildyta užrašais, apatiniai užrašai prie pilių byloja: Pusiasalio pilis – „didžioji“, Salos – „mažoji“. Įrašai viršuje nurodo parapijos bažnyčią (B[eatae} Mariae V[irginis]), rotušę (Praetorium), kenesą (Synagoga Iudeoru[m]) ir mečetę (Syna[goga] Tartarorum).

          Įvairūs istoriniai įvykiai: karai, negandos, geopolitinės permainos, naujų valstybių formavimasis ir didžiųjų imperijų žlugimai neišvengiamai paveikė ir Lietuvos istoriją, ir tuo pačiu keitė Trakų miesto veidą. Po 1654 m. prasidėjusio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva Trakų Salos pilis buvo sugriauta. Toks vaizdas užfiksuotas 1666 m. K. Šnopso medžio raižinyje. 1812 m. Napoleono kariuomenės daliniui žygiuojant per Trakus, miesto vaizdą užfiksavo dailininkas A. Adamas. Pačiame piešinio centre pavaizduota parapijos bažnyčia, keletas miestiečių namų prie jos ir tiltas miesto viduryje.

          Didesnis susidomėjimas Trakais atsirado plintant romantizmo idėjoms, kurios Lietuvoje siejamos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais – nacionalinio išsivadavimo kovomis. apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Trakus lankė dalininkai: K. Breslaueris, S. Vorobjovas, E Andriolis, J. Kamarauskas, N. Orda, J. Ozemblowskis, V. Smakauskas. Nors jų darbų centru lieka Salos pilis, tačiau paveiksluose ir graviūrose galime rasti ir kitų miesto pastatų ir statinių.

          Tikras miesto vizualinių šaltinių proveržis atėjo kartu su fotografijos išradimu. Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854–1864 metai. Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmojo, pradėjusio fotografuoti už ateljė sienų) atvaizdų. Jis vienas iš pirmųjų apie 1860 m. užfiksavo ir Trakų Salos pilies griuvėsius. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė daugiau nei 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.

          Fotografijai tapus masiškai prieinama vartotojams, pradėta fiksuoti tai, kas žmones supa ir kas jiems yra įdomu. Tokios fotografijos yra neįkainojamas miesto pažinimo šaltinis, dažnai fiksuojantis „neparadinį“ miestą, buitinius vaizdus. Šioje parodoje pristatomi tokio tipo fotoalbumų lakštai, kuriuose užfiksuotos vienos šeimos atostogos Trakuose 1935–1940 metais. Juose galima pamatyti daugybę nematytų Trakų miesto kampelių, neįprastų gatvių rakursų, archeologinių tyrimų Trakų Salos pilyje akimirkų ir kasdienių, buitinių scenų.

          Ir dabar Trakų vaizdai fiksuojami fotoobjektyvu: talkina naujosios technologijos ir skraidyklės, kai užburianti senosios architektūros, kvapą gniaužiančios gamtos ir modernaus miesto harmonija vaizduojama ne tik įvairiu rakursu, bet ir iš oro. Tačiau vis dar pasigendama dokumentinės fotografijos – atvaizdai labiau primena menines nuotraukas, dažnai naudojami atvirukų leidybai ar reklaminėms akcijoms.

Vienomis knygomis siekiama perpasakoti gyvenimiškas istorijas, kitomis pasidalinti lakia vaizduote, dar kitomis praturtinti žmogaus dvasinę ir emocinę gerovę. Būtent pastarųjų veikalų grupei galima priskirti maldaknyges ir kitas religines knygas. Kartu tai ir vienos labiausiai žmonijos istorijoje skaitytų, vartytų bei naudotų knygų. O maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Daugybę metų, dieną iš dienos vartytų knygų pirštais nučiupinėtuose, dėmėtuose bei apiplyšusiuose puslapiuose užfiksuota ne tik pačios knygos istorija, bet ir laikmečio, kuriame ji buvo atspausdinta, realijos.

          Vakarų Europoje pirmųjų maldaknygių atsiradimas yra siejamas su vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XV a.), pirmosios maldaknygės lietuvių kalba buvo parašytos XVI a., o pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atspausdinta katalikų maldaknygė lietuvių kalba pasaulį išvydo tik XVII a., ją 1681 m. išspausdino Jurgis Kasakauskas. Ilgus istorijos šimtmečius maldaknygės ir kitos religinės knygos buvo vieninteliai literatūros kūriniai, prie kurių savomis rankomis galėjo prisiliesti net ir žemiausių socialinių luomų atstovai. XIX a. II p., įsigalėjus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui, maldaknygės dažnai tapdavo vaikų bei suaugusiųjų lietuvių kalbos mokymosi įrankiu. Maldaknygės dažnai buvo leidžiamos su iliustracijomis, todėl jas galima priskirti gausiausiai iliustruotų lietuviškų knygų grupei. Tiek turinio, tiek įrišimo požiūriu, maldaknygių būta labai įvairių. Dažniausiai maldaknygėse pateikiami liturginių maldų tekstai viešam naudojimui arba asmeninės maldos ir įvairūs meditaciniai tekstai. Nuo XX a. pradėtos leisti specializuotas maldaknygės, skirtos konkrečiai žmonių grupei: moterims, vyrams, vaikams.

          Parodoje pristatomos daugiau nei septynios dešimtys skirtingų religinių knygų: maldaknygės, mišiolai, brevijoriai, giesmynai, oktoechai, menantys XVII–XX a. bažnytinės literatūros istoriją, atstovaujančios ne tik skirtingas krikščionybės sroves, bet ir skirtingas religijas. Eksponuojamos muziejinės vertybės buvo sukurtos ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynų valstybėse: Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje, Ispanijoje, Argentinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

          Gausioje maldaknygių įvairovėje galima pastebėti tiek kukliai dekoruotų, tamsios odos kietviršiais įrištų, stipriai aptrintų, dėmėtų ir apiplyšusių, kasdieniame tikinčiųjų gyvenime intensyviai naudotų maldaknygių, tiek ir prabangiais, meniškais viršeliais dekoruotų maldaknygių. Odiniuose viršeliuose įspaustas tekstas, ornamentai ar simboliai neretai būdavo auksuojami. Patys viršeliai dengiami plastiko, vario lydinio, medžiaginių audinių detalėmis. Taip pat prie viršelių būdavo tvirtinami puošnus, ornamentuoti, iš spalvotųjų metalų pagaminti knygos užsegimo mechanizmai. Lapų pakraščiai būdavo paauksuojami. Pačios prašmatniausios religinės knygos – tai kunigų religinių apeigų metu naudoti mišiolai – liturginės knygos.

          Šia paroda išdrįstame paprieštarauti plačiai paplitusiam pasakymui, jog nedera spręsti apie knygą iš viršelio. Priešingai, kviečiame visus lankytojus susipažinti ne tik su daugybėje knygų puslapių nuklota tekstine informacija, bet pažvelgti ir į knygų apipavidalinimą, įvertinti pastangas, laiką bei finansus, investuotus į šių knygų įrišimo bei dekoravimo darbus, panagrinėti knygų puošybos elementuose atsispindinčią bažnytinę simboliką ir ideologiją.

Trakų istorijos muziejus, įsikūręs ypatingos istorinės praeities, daugiakultūrės ir daugiatautės tolerancijos, senosios architektūros, kerinčios gamtos harmonijos apsuptame, draugiškų, talentingų ir modernaus mąstymo žmonių mieste, tęsia savo draugystę su menininkais ir tapytojais. Šia užsimezgusia bendryste siekiame parodyti ir įrodyti, kad kokybiškas, profesionalaus meninio turinio kultūrinis vyksmas įmanomas ne tik didmiesčiuose.

          „Labai džiaugiuosi galimybe savo kūrybą pristatyti Trakų Salos pilyje. Bemaž penkiolika metų, kai mano gyvenamasis ir ypač meninis pasaulis susilieja su Trakais, – čia gimė mano eilės, čia nutapyti paveikslai. Dėl to neatsitiktinai dainuojamosios poezijos albumas drauge su parodomis „Mėnulio šypsena“ kelionę tęsia Trakuose, o startuota birželio pradžioje „Neringoje Lietuvos kultūros sostinėje 2021“, perėmusioje šį titulą iš Trakų miesto, kurio kultūros sostinės ambasadoriumi 2020 m. teko garbė man būti, – apie kultūrinį renginį kalba poetas ir dailininkas Raimondas Savickas.

           Trys menininkai, Rūta Eidukaitytė, Sigitas Kubilis ir Raimondas Savickas, susivieniję į grupę „Lakštingala rūke“, tęsia turnė po Lietuvą ir pristato dainuojamosios poezijos albumą „Mėnulio šypsena“.  Jų kelionę lydi  R. Eidukaitytės ir R. Savicko tapybos parodos.                                                                   

          „Beje, pavadinimas „Lakštingala rūke“ taip pat užgimė Trakuose šių metų vasaros pradžioje, grupei susirinkus aptarti turnė po Lietuvą eigos“, – papildo Raimondas.                                                                                                                            

          „Mėnulio šypsena“ – tai žodžiai iš vieno Raimondo Savicko eilėraščių. „Kadangi jis – tapytojas, poezija be galo vaizdinga. Nusprendėme, kad būtent taip turėtų skambėti mūsų albumo pavadinimas“, – sako Rūta Eidukaitytė.                                                                                                                                                                         

          Rūtos pažintis su muzika prasidėjo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kuomet muzikalumą lavino grodama fortepijonu, tuo pat metu brazdindavo ir gitara.

          „Aš nuo pat mažens mokiausi muzikos. Kelią pradėjau grodama fortepijonu, o paskui nutariau pereiti „į dailę“ ir pradėjau tapyti paveikslus. Vis dėlto muzika visada keliavo šalia – grojau gitara ir kūriau dainas. Maždaug prieš septynerius metus draugai pakvietė mane įrašyti dainą. Studijoje susipažinau su Sigitu, kuris tąkart atliko gitaros partiją“, – apie pažintį su grupės gitaristu pasakoja pašnekovė. Na, o prieš šešerius metus duetas susipažino su tapytoju ir poezijos kūrėju R. Savicku, savo jubiliejinės parodos proga pakvietusiu įrašyti dainų pagal jo jaunystės eiles. „Tada gimė mūsų pirmosios bendros dainos ir jų vis daugėjo. Šiame albume daugiausia dainų yra parašyta pagal R. Savicko žodžius, o keletą tekstų sukūriau aš pati“, – prisiminimais dalijasi Rūta.                                                                                                              „Eiles, kiek pamenu, rašiau nuo mokyklinių laikų, ne visos ir išliko. Po to užmečiau poeziją ir pasinėriau į tapybą. Rūtos sukurtos dainos pagal mano eiles ir buvo tas stimulas, kad pradėjau vėl kurti poeziją po ilgiausios pertraukos. Buvau sužavėtas Rūtos muzika ir dainavimu nuo pat pradžių ir visiškai pakerėtas, kai ji mano posmus pavertė „hitais“.  Albume „Mėnulio šypsena“ dalis dainų yra sukurtos pagal mano ankstyvas eiles, jos 1980–1982 metų („Kada nors, galbūt“, „Mocarto Requiem“, „Vakare“, „Jis nesuprato“) ir naujas – 2017–2018 metų („Rūke“, „Toks mūsų likimas“, „Mėnulio šypsena“, „Jau šitiek metų“, „Galiu aš rinktis“)“, – apie savo kūrybą ir lemtingą pažintį su Rūta pasakoja Raimondas. Trakuose bus pristatytas ir tik ką išleisto albumo „Mėnulio šypsena“ kompaktinis diskas, kuris iki šiol buvo tik internetinės formos.

Trakuose glūdi nacionalinės sąmonės pagrindai, Lietuvos šaknys, išauginusios ir paskleidusios nacionalinę sąmonę iki Baltarusijos ir Ukrainos. Šiandien Trakai žinomi kaip istorinė sostinė, vandens sporto ir turizmo traukos vietovė. „Mūzų dovanos Trakų karūnai“ – tai tęstinis profesionalaus meno kūrėjų parodų,kino vakarų, diskusijų, muzikos ir legendų skaitymo ciklas istorinėje Trakų Salos pilyje. Dalyviai – Trakų mieste, rajone gyvenantys profesionalūs menininkai, kurie savo kūrybai inspiracijų semiasi iš neaprėpiamų vandenų. Šiuo tęstiniu projektu siekiama vis daugiau įtraukti Trakuose gyvenančius ir dirbančius profesionalius menininkus, kelti ir gilinti Trakų gyventojų kultūros pažinties ir aktyvaus dalyvavimo lygį, iškelti, gyvinti ir ryškinti Trakų kultūros terpę, praplėsti esamą įvaizdį ir sukurti tikresnį Trakų veidą. Projekto tęstinumas suteiks galimybę praplėsti dalyvaujančių meno kūrėjų ratą,jų sutapatinimą su Trakais ir sudomins bei įtrauks Trakų visuomenę dalyvauti rajono kultūriniame gyvenime. Tęstinę kūrybinę veiklą vykdant Trakų muziejaus erdvėse, stiprinsime jų lankomumą, skatinsime, plėsime ir ugdysime profesionalios kultūros pažintį,miesto kultūrinių erdvių žinomumą Trakų visuomenėje bei didžiųjų miestų gyventojų smalsumą ir norą atvykti čia ne tik dėl kibinų.

Edvardas Janušas buvo nepaprastai įdomi figūra, veikianti  fotografijos istorijos ir mikroistorijos srityse. Imperatoriškojo ir karališkojo dvaro fotografo garbės vardo savininkas, tūkstančių Žešuvo ir apylinkių gyventojų nuotraukų, taip pat nuotraukų, dokumentuojančių miesto gyvenimą bei čia vykstančius įvykius, autorius. Likimas atvedė jį į Žešuvą, nors jis išvis nebuvo iš čia kilęs. Janušas gimė Lvove 1850 m. spalio 19 d. ir buvo vyriausias  dailidės Ignaco sūnus. Čia reikia pridurti, kad tai buvo laikotarpis, kai Lenkija buvo padalinta. Ir Žešuvas, ir Lvovas buvo Galicijos teritorijoje – taip  vadinosi Austrijos valstybės okupuotos Lenkijos žemės. Edvardas jaunystę praleido Lvove, ten mokėsi ir pradėjo studijas Politechnikos universitete. Studijų nebaigė dėl finansinių priežasčių. Sekantis jo gyvenimo etapas – tarnyba Austrijos-Vengrijos armijoje. Jis buvo 80-ojo Lvovo pėstininkų pulko karininkas. 1882 m. Janušas paliko kariuomenę leitenanto laipsnyje dėl silpnos sveikatos. Tuomet jis rimtai ėmėsi fotografijos, kuria domėjosi jau anksčiau. Čia reikia pažymėti, kad aukštą savo įgūdžių lygį Edvardas Janušas pasiekė sunkiu darbu, nes buvo savamokslis fotografas. Jo fotografinio nuotykio kelią pažymėjo Lvovas, Zločovas ir galiausiai Žešuvas. Čia 1886 m. jis atidarė savo fotografijos ateljė. Prieš atidarant ateljė, Ferdinando Schaittro parduotuvės lange jis surengė nuotraukų parodą, kuria norėjo paskatinti miesto gyventojus naudotis jo paslaugomis. Ir tai suveikė. Žešuvo gyventojus sužavėjo gražūs ir įdomūs Janušo darbai. Ateljė darbą nutraukė 1888 m. kilęs gaisras, po kurio savininkas atnaujino verslą gyvenamojo namo priestate. Netrukus jis paprašė Leopoldinos Krause rankos. Jie susipažino daug anksčiau viešnagės metu Raabs an der Thaya mieste Žemutinėje Austrijoje, kur Edvardas Janušas buvo nuvykęs taisyti sveikatos. Leopoldina pati fotografavo, ji net turėjo savo ateljė Raabse. Tėvo finansinės paramos dėka ji įgijo išsilavinimą šioje srityje ir atliko praktiką pas vieną iš Vienos fotografų. 1889 m. rugsėjo mėnesį jie susituokė ir Leopoldina visam laikui atsikėlė į Žešuvą. Daugelį metų jie kartu dirbo savo klestinčioje fotoatejlė Sandomierska 18 (vėliau Grunwaldzka) gatvėje, puikiai papildidami vienas kitą kaip šeimyniniame gyvenime, taip ir fotografo profesijoje. 1914 m. mirus Edvardui, Leopoldina pati toliau vadovavo verslui. Taip buvo ir vėliau, po to kai 1918 m. Lenkija atgavo nepriklausomybę. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo naudotis savo vaikų – Dorotos, Fryderyko, Marijos ir Helenos – pagalba. Nors fotografija domėjosi, apie ją nusimanė ir darė puikias nuotraukas visas ketvertukas, po motinos mirties 1934 m. vadovauti fotoateljė pradėjo jauniausioji dukra Helena. Fotografijos ateljė „E. Janušas“ veikė kaip privati įmonė iki 1950 m. Komunistai, kurie po Antrojo pasaulinio karo perėmė valdžią Lenkijoje, nacionalizavo visas privačias įmones. To paties likimo sulaukė ir įmonė „E. Janusz“. Fotografijos ateljė veikė iki 1990 metų, tačiau jau kaip valstybinė. Po keliolikos metų Žešuvo krašto muziejus iš savininkų palikuonių nupirko apie            32 tūkstančius įvairaus formato stiklinių negatyvų, turinčių didelę dokumentinę, istorinę ir ikonografinę vertę. Jie pasakoja apie pokyčių Žešuve ir jo apylinkėse istoriją tiek politikoje (tame tarpe karo reportažai), kultūroje (architektūra, istoriniai paminklai), tiek kasdieniame gyvenime (tautinis kostiumas, miesto mada). Ypač vertingi yra paveikslai, vaizduojantys miesto urbanistinę raidą bei įvykius, kuriuos prieš daugelį metų išgyveno šio miesto gyventojai.

Rafał Kocoł

2020 09 15 d. 15:00 Tibor Galamb fotografijų paroda „Daiktų choreografija“ Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje

Apie parodą „Daiktų choreografija“

Ši paroda pavadinta „Daiktų choreografija“, nes tai yra vienas pagrindinių principų, kaip autorius priartėja prie savo kūrybos. Tiboro fotografijose  kiekvienas objektas tarsi „šoka“ vienas su kitu visiškoje harmonijoje. Nėra jokių neapgalvotų ar pamirštų detalių, viskas išdėstyta ir suplanuota labai tiksliai, kaip ir suderintas šokis.

Šią parodą sudaro įvairios fotografijos iš skirtingų asmeninių projektų – kai kurios sukurtos  visai neseniai, o kitos – ankstesnės, tačiau visos  susietos  ta pačia tema – daiktų choreografija. Visi Tiboro darbai yra rankų darbo, viskas yra tikra, pastatyta prieš kamerą, joje nėra kompiuterio sukurtų objektų.

Apie autorių

Tiboras Galambas yra apdovanojimų pelnęs tarptautinis fotografas, šiuo metu įsikūręs Vilniuje, Lietuvoje, taip pat dirbantis Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jis specializuojasi kūrybinės reklamos, natiurmortų ir meno produktų fotografijos srityje.

Tiboras yra įgijęs profesionalios fotografijos bakalauro laipsnį, 2013 m. baigė Edinburgo kolegiją (JK). Autoriaus sukaupta patirtis dirbant kino pramonėje ir civilinės inžinerijos srityse padėjo sukurti  tvirtą ir unikalų menininko braižą.

Daugiau apie autorių : https://tiborgalamb.com

Paroda vyks iki 2020 spalio 1d.

trakų 
istorijos muziejus

darbo laikas

Kovas, balandis, spalis 
II - VII  10:00 – 18:00 val. 
Gegužė – rugsėjis 
I – VII  10:00 – 19:00 val. 
Lapkritis – vasaris 
II – VII  9:00 – 17:00 val.

kontaktai

Tel:+370 528 55297
Įmonės kodas: 190757189
Kęstučio g. 4
Trakai, LT – 21104

sprendimas

© 2020 Trakų istorijos muziejus
Privatumo politika