trakų 
istorijos 
muziejus

„Ir vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Ir jam labai patiko, ir jis apsigyveno tenai, ir įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą, – tenai, kur buvo Senieji Trakai, ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus“

/Bychovco kronika, XVI a./

        XIV a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis, stovėjusi pietinėje kaimo dalyje, kalvoje, kurią iš visų pusių supo gilus gynybinis griovys, yra viena iš seniausių išlikusių Lietuvos mūrinių pilių. Nuo 1316 m. iki 1323 m. net tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, vėliau – Kęstučio ir jo sūnaus Vytauto tėviške. Pilis turėjusi papilį, o į šiaurę ir šiaurės rytus nuo jos – buvusi XIV a. senovės gyvenvietė bei kapinynas. Aptvarinio tipo pilį juosė iki 2 m. storio mūrinės sienos, kurios ne kartą griautos kryžiuočių apgulties metu. Galiausiai, Vytautui pasikvietus benediktinų vienuolius, Senųjų Trakų pilis daugiau nei keturiems šimtmečiams tapo vienuolių prieglobsčio vieta, kurioje buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia.

         Iki šių dienų išlikusi pilies archeologinė medžiaga yra fragmentiška, o žinomi istoriniai šaltiniai susiję su paties vienuolyno ar Senųjų Trakų istorija yra negausūs. 2024 m. kovo 29 d. atidaromoje parodoje „Senieji Trakai – Tikroji sostinė“ muziejus nori su lankytojais pasidalinti turimais Senųjų Trakų istorijos fragmentais. Parodoje pamatysite XIV a. sidabrinį moterišką žiedą, kuris romantiškai vadinamas „kunigaikštienės Birutės žiedu“, minėto laikotarpio pilėnų buities reikmenis, rastus archeologinių tyrimų metu. Pristatomi muziejuje saugomi bažnyčios bei vienuolyno žemių planai, bažnyčios vizitacijų aktai, išlikę Senųjų Trakų gyventojų sąrašai, laiškai, vienuolyno bei Senųjų Trakų apylinkių vaizdai, užfiksuoti senose fotografijose.

Angele Sarge, mano mielasis, saugok mane, Tu man paskirtasis. Vakarą, rytą, naktį ir dieną, saugok Tu mano žingsnį kiekvieną…

Garsėjantis UNESCO saugomu senamiesčiu, menanti Vokiečių ordino laikus, dabar vienas lankomiausių Lenkijos miestų – Torunė – yra globojama angelo. Angelas yra elementas, išskiriantis Torunės herbą iš kitų Lenkijos miestų heraldinių ženklų. Angelo siluetas Torunės herbe atsirado po trylikos metų karo pabaigos, XV a., ir išliko iki šių dienų. 1454 m. Torunė nutraukė administracinius ryšius su kryžiuočiais. Kulmo (Chelmno) žemės, istorinės baltų srities prūsų ir lenkų žemių pasienyje (Vyslos ir jos dešiniųjų intakų, Osos ir Dravantos, tarpupyje) gyventojų ir Torunės miestiečių pagarba bei ištikimybė karaliui Kazimierui IV Jogailaičiui reiškė faktinį miesto įtraukimą į Abiejų Tautų Respublikos geopolitinį žemėlapį. Šis inkorporavimas privertė naudoti naujus herbus ir antspaudus. Pirmasis dokumentas su nauju antspaudu buvo išleistas 1470 m. sausio mėn. Torunėje. Pirmąjį kartą ant jo pasirodė ir Torunės angelo motyvas, kurio atsiradimas miesto heraldinėje tradicijoje paaiškinamas ilgai trunkančio ir miestui bei miestiečiams sunkaus karo kontekste gyventojų valia prašyti Dievo pagalbos. Taigi, XV a. pab. buvo visuotinai priimta naujoviška miesto herbo versija, kurioje Torunės angelas šiek tiek pakeitė savo pozą: buvo vaizduojamas klūpantis ir kiek pasilenkęs virš laikomo heraldinio skydo.

Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. 

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje, jį dengia žymaus Vilniaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko XVIII a. pradžioje sukurtas sidabrinis aptaisas, Marijos ir Kūdikio galvas puošia XVII a. karūnos. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais. Raudondvaryje yra V. Stančiko tapyta garsaus istorinės ir batalinės dailės metro Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija. Šį paveikslą buvo įsigijęs ir Raudondvario dvare saugojęs grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), dabar paveikslo originalas – Varšuvos karališkosios pilies muziejuje. 2016 m. V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti. Šventraščiuose aiškios nuorodos į angelus: kai kurios jų tiesmukos ir aiškios, kai kalbama apie tą akimirką, kai Dievas sako Mozei, kad pasiųsiantis angelą, einantį prieš jį, apsaugantį ir padedantį patekti į vietą, kurią paruošė pats Dievas. Pasauliečiai taip pat nuolat „šaukiasi“ angelo globos – 2022 m. lapkričio mėn. Trakų Salos pilies prieigose buvo galima išvysti talentingų Ukrainos vaikų, tarptautinio forumo „Auksinis molbertas“ dalyvių, įsijungusių į kovą projekte „Taikos estafetė“, parodą „Angelai“. Tai meninis projektas, tapęs Ukrainos kovos, gėrio, pergalės ir šviesos simboliu, kuris trakiečių dėka virto keliaujančiu per Lietuvą. 2023 m. Šv. Kalėdoms Lietuvos pirmoji valstybės ponia Diana Nausėdienė kartu su daugiavaikėmis šeimomis kūrė dekoracijas, skirtas kalėdinei akcijai „Angelo sparnai“.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio.

Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.

Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė

Rimas Supranavičius, Rinkinių apskaitos, skaitmeninimo ir restauravimo skyriaus vedėjas

Trakai, 2024 m. vasario 21 d.

Trakų Salos pilyje atveriama paroda „Kamufliažas“, skirta Ukrainoje vykstančio karo antrosioms metinėms paminėti

Š. m. vasario 23 d. 15.00 val.Trakų Salos pilies ekspozicinėse erdvėse atidaroma autorinė restauratoriaus, muziejininko ir menininko Dariusz Subocz (Lenkija) paroda „Kamufliažas“, skiriama paminėti antrąsias karo Ukrainoje metines. Parodos koncepcijos idėja autoriui kilo vizito į Ukrainą metu, įgyvendinant Šveicarijos ALIPH fondo ir bendradarbiaujant su fondu „Meno šventovė“ vykdomą restauravimo pagalbos misiją. Tai buvo specializuotos įrangos, skirtos restauravimo laboratorijoms remti, pristatymas Restauravimo centrui Kyjive ir jo filialams Odesoje, Charkive bei Lvive.

               Parodą sukurti įkvėpė 2022 m. spalio 10 d. Kyjivo apšaudymas, sukėlęs grėsmę Restauravimo centrui ir šalia jo esančiai vaikų žaidimų aikštelei, kurioje, nukritus skeveldrai, tuo metu, laimei, nebuvo žaidžiančių vaikų. Parodos turinys – tai bandymas priminti žiūrovui apie laikinumą, atsirandantį vis didėjantį abejingumą, dėl kurio požiūris į mirtinas skeveldras, jų aštrias briaunas tampa švelnesnis ir ne toks skausmingas. Laikui bėgant, objektai maskuojami abejingumo išraiškomis. Nedidelis ir nepastebimas aliuminio gabalėlis kartais tampa likimo kardu. Tyrinėdamas formą ir keisdamas aliuminio korpuso dangą kitomis įvairiomis medžiagomis, autorius keičia suvokimą apie objektą, atimdamas iš jo mirties grėsmę. Taip atsiranda pretekstas svarstyti, ar ši forma (šis objektas) gali tapti maloniu ir trokštamu dalyku.

Paroda „Kamufliažas“ yra ciklo „Raudonasis maras“ tęsinys. Šis ciklas – projekto SHADOW, prasidėjusio 2022 m. kovą paroda „Katyń“ Kosciuškos fondo būstinėje Niujorke, dalis. Parodos tikslas buvo priminti Amerikos žemynui Katynės tragediją. Daugybę mėnesių praleidęs restauruodamas kelis tūkstančius popieriaus eksponatų iš mirties duobių, kasdien kontaktuodamas su aukų DNR, autorius nusprendė dalyvauti projekte ir pažvelgti į šią tragediją ne tik kaip restauratorius.

Apie parodos autorių:

Dariusz Subocz Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto (MKU) Dailės fakultete baigė meno kūrinių konservavimo ir restauravimo studijas, specializacija – popieriaus ir odos restauravimas bei paveikslų ir polichrominių skulptūrų konservavimas. Studijas tęsė  paminklotyros ir sakralinio meno konservavimo krypties (MKU) aspirantūroje. Autorius taip pat yra Lenkijos Grębocino miesto Rašto ir spaudos muziejaus, esančio jo restauruotoje gotikinėje buvusioje bažnyčioje, įkūrėjas ir direktorius.

Savo įkurtose restauravimo dirbtuvėse aktyviai užsiima meno kūrinių konservavimu ir restauravimu. Didžiausios Lenkijoje senovinių rankinių spaudos mašinų kolekcijos savininkas, vietinio regioninio kultūrinio gyvenimo organizatorius ir akademinės veiklos dalyvis (iki 2000 m. – Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto asistentas, o nuo 2018 m. – Menų universiteto Poznanėje docentas), daugybės apdovanojimų už veiklą kultūros ir meno srityje laureatas Trakų Salos pilyje šįkart pristato autorinę, jautrioms socialinėms, politinėms ir kultūrinėms temoms skirtą parodą.

Paroda veiks nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2024 m. kovo 10 d. Trakų Salos pilies Vakarinių kazematų ekspozicinėse erdvėse (Karaimų g. 43C, Trakai)

Organizatoriai: Trakų istorijos muziejus, Raštijos ir spaudos muziejus Grębocine (Lenkija)

Parengė: Kristina Stankevičienė, Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja

El. p. kristina.stankeviciene@trakaimuziejus.lt

Tel. Nr. +370 690 90045

Trakai, 2023 m. lapkričio 25 d.

2023 metais – Trakų istorijos muziejaus veiklos 75-oji sukaktis. Pasitikdamas šią progą Trakų istorijos muziejus rengė ir tarptautinį, septintąjį, ekslibrisų konkursą ,,TIM-75“ (TIM – Trakų istorijos muziejus).

Ekslibrisas, XV a. atsiradęs kaip knygos meno dalis, kaip leidinio savininką nurodantis ženklas, XXI a. yra šiek tiek nutolęs nuo pagrindinės paskirties ir dažnai skiriamas istorinės atminties, kultūros, iškilių asmenybių, dabarties gyvenimo aktualijoms įprasminti talpia menine, poetine, alegorine kalba.

Trakų istorijos muziejus, įkurtas gūdžiu sovietmečiu ir buvęs politinės propagandos įrankis, išgyveno radikalias transformacijas. Nuo pirmojo laisvės gurkšnio ir geležinės uždangos atsivėrimo XX a. antroje pusėje iki besitęsiančių dinamiškos dabarties pokyčių. Šis muziejus, kaip veikianti institucija, keitėsi ir evoliucionavo taip, kaip ir pati Lietuva: kadaise buvę valdomi režimo, tapę istorinių manipuliacijų ir politinės propagandos įrankiais, jau daugiau nei tris dešimtmečius muziejai keliauja kita, vertybinio kompaso rodoma kryptimi. Sprendžiame dilemą: ne Kas yra Muziejus, Koks yra Muziejus, bet Su Kuo yra muziejus. „Naujasis muziejus“, kai jo praktikai mato save kaip partnerius, atliekančius svarbų vaidmenį keičiant visuomenę, skatinant jos įsitraukimą bei dalyvavimą kultūroje mažindami socialinę atskirtį.

Tikėjomės, kad konkurso tema ir jos potemės leis ne tik atsiskleisti meniniam, estetiniam profesionalumui ir kūrybiškumui, profesinių subtilybių išmanymo ir žinių bagažui, pažadins smalsumą, ieškant naujo žvilgsnio, paners į gilesnio pažinimo paieškas, kad Muziejus bus priimtas kaip naujomis idėjomis trykštanti versmė, šviesios ir intelektualios kultūrinės aplinkos kūrėjas.

Drąsa žengti į priekį, atvirumas ieškoti naujų krypčių, formų, nebijoti netradicinių sprendimų, įvairovės, atvirai kalbėti ir susikalbėti, formuoti pokyčius, megzti vietines bei tarptautines draugystes, partnerystes ir kitos muziejaus veiklą lydėjusios savybės, padiktavusios jubiliejinių metų devizą – „Bendrystėje – jėga!“, turėjo įkvėpti ir konkursantus. Nepaprastai džiaugiamės, kad šiemet iš naujo pažinti mūsų Muziejų ryžosi 58 profesionalūs dailininkai iš 20 valstybių, sukūrę 106 darbus bei 113 šešių valstybių vaikų ir jaunimo atstovų, konkursui pateikę 121 ekslibrisą. Profesionalių dailininkų parodai atrinkti 75 darbai: I-III premijų laimėtojai, 1-3 vietų diplomantai kūrę ekslibrisus tradicinėmis bei kompiuterinės grafikos technikomis, 12 konkurso laureatų ir 54 dailininkų darbai, patekę į katalogą.

Sveikiname Muziejų ir jubiliejui skirto tarptautinio ekslibrisų konkurso dalyvius linkėdami, kad ir ateityje nepritrūktų kūrybinio polėkio, atkaklumo, šviesių minčių ir įkvėpimo!

Parodos organizatorius: Trakų istorijos muziejus

Paroda (dailininkų profesionalų) veiks nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2024 m. vasario mėn. pab.

Parodą galima apžiūrėti Trakų Salos pilyje (Karaimų g. 43C, Trakai), lapkričio mėn.: antradieniais – sekmadieniais, 10.00–18.00 val.; gruodžio – vasario mėn.: trečiadieniais – sekmadieniais, 10.00–18.00 val.

Paroda (vaikų ir jaunimo iki 19 m.) veiks nuo 2023 m. gruodžio 04 d. iki 2024 m. vasario mėn. pab.

Parodą galima apžiūrėti Trakų meno mokykloje (Karaimų g. 10, Trakai), mokyklos darbo laiku.

2023-ieji – Dzūkijos (Dainavos) metai. Lot. Terra Deynowe – Dainavos žemė, pirmą kartą buvo paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Tai – Europos istorinis regionas, kuriame iki XIII–XIV a. gyveno baltų gentys: jotvingiai, dainaviai, poleksėnai ir sūduviai. Pagal etnografinių bruožų paplitimo arealų persidengimą kultūriškai vientisas dzūkiškas etnografinis arealas išryškėja dainaviškoje Pietų Lietuvoje iki linijos Būdvietis–Simnas–Stakliškės–Trakai–Dieveniškės. Istorikai teigia, kad senovės dainavių visiškai tapatinti su mūsų dienų dzūkais negalima, tačiau daugelis tyrinėtojų pripažįsta, jog dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje.

            Dzūkijos vardas kilo iš kitų etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio gyventojams XVIII a. ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį. Literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje – tik nuo XX amžiaus. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikrinius), laukų ir užnemunės dzūkus.

            Vienas iš pirmųjų, prakalbusiųjų apie tradicinius dzūkų drabužius, buvo P. Galaunė (1930 m., „Lietuvių liaudies menas“). Daug nuveikė Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Įvairiuose savo darbuose jie apibūdino bei išaukštino lietuvių tekstilę, pateikė daugybę raštų pavyzdžių, išskyrė lokalinius audinių savitumus, be to, ypač skatino puoselėti audimo tradicijas. XX a. antrojoje pusėje Dzūkijos, greta kitų etnografinių sričių, audiniai aptariami Mikalinos Glemžaitės, Michalinos Šaknienės, Giedrės Tallat-Kelpšaitės-Niunkienės, Irmos Šidiškienės, Vidos Savoniakaitės ir kitų autorių darbuose.

            Šalia drabužiams skirtų medžiagų žymią vietą dzūkų audiniuose užima spalvotieji ir baltieji buitinės bei dekoratyvinės paskirties audiniai. Spalvotųjų audinių ataudams buvo naudoti namie verpti vilnoniai, metmenims – vilnoniai, lininiai, medvilniniai ar kanapiniai siūlai. Didžiausią dzūkiškąją buitinės tekstilės dalį sudaro lovatiesės, vadintos „divonais“.

            Lovatiesių, kaip ir kitokių audinių, naudojimas ir kiekis ūkyje priklausė nuo ūkio turtingumo ir šeimininkų pažiūrų. Dzūkų krašto (Dainavos) lovatiesės išsiskiria ne tik spalvų įvairove, bet ir savitais raštų elementais, jų išdėstymo dėsningumais, audėjų meniniais sugebėjimais bei nagingumu. „Divonus“ dažniausiai audė pakulinius, retai – lininius. Labiausiai paplitusi buvo sumuštinė, diminė, rinktinė ir kaišytinė audimo technika, rečiau naudota servetinė. XIX a. II p. lovatiesėms būdinga nesudėtinga dvinytė audimo technika, kuomet raštas išgaunamas dviejų spalvų deriniu. Vyraujantis raštas – juostelės ir langai. Spalviniu atžvilgiu šios lovatiesės buvo gan įvairios. Dviejų tonų kolorite dažniausiai naudoti kontrastingi tonai – raudona – juoda, raudona – žalia, mėlyna – geltona ir kt. Trijų – keturių spalvų derinyje – tamsiai žali ir tamsiai raudoni langai paryškinami, įaudžiant geltonos spalvos siūlų, raudoni ir mėlyni langai derinami su balta ir geltona spalva ir pan. Dažnai austos lovatiesės ornamentiškai sudalytos į rombus, kuriuose išrinkti vienodi arba 2–4 skirtingi motyvai: aštuoniakampės žvaigždutės, gėlių žiedai, įvairūs rombai. Dviejuose pakraščiuose užaudžiamos kelios kripės, rečiau – gėlės vazonėliuose ar paukšteliai ir kt. Tokios lovatiesės būdingos XX a. pirmajai pusei, bet pavienės austos ir vėliau. Prie spalvotos buitinės tekstilės taip pat priskiriamos ir gūnios, kilimėliai, takeliai ir kiti tekstilės gaminiai.

            Didžiausią baltųjų tekstilinių audinių grupę sudaro rankšluosčiai („abrūsai“), skaidomi į kasdieninius ir šventadienius. Kasdieniniai, skirti šluostytis, austi iš storesnių lininių ar pašukinių siūlų, dvinytai, keturnytai eglute, rečiau langeliais, kartais aštuonianytai išilginių ruoželių raštu. Greta baltųjų, XX a. pirmajame ketvirtyje pradėti austi, o 3–4 dešimtmetyje labiau paplito į baltą medvilnę atausti pilkais linais rankšluosčiai. Ataudus dar padažydavo ąžuolo žievės nuoviru. Rankšluosčiai – dažniausiai aštuonianyčiai, dešimtnyčiai, rečiau daugianyčiai servetiniai ar atlasiniai. XX a. antrajame ketvirtyje ir baltų, ir pilkų rankšluosčių galus ėmė puošti plačiais baltais, vąšeliu nertais medvilniniais nėriniais. Stebina raštų įvairovė – išnerti įvairūs rombeliai, žiedai, kripės, širdelės, kryželiai, įstrižos juostelės, pasvirusios gėlių šakos, paukšteliai. Šiam laikotarpiui būdingas rankšluosčių puošybos elementas – pildymu įvairiaspalviais siūlais siuvinėti inicialai.

            Kiti baltųjų audinių gaminiai – užvalkalai („novalačkai, cvilikai“) ar paklodės („paklotės, palos“). Pagalvių, patalų užvalkalams ir paklodėms skirti audiniai Dzūkijos kaime ligi XX a. 4 deš. daugiausia buvo audžiami namuose: balti, lininiai arba pakuliniai, taip pat languoti iš lininių, medvilninių, pakulinių siūlų. Baltieji užvalkalai būdavo užaudžiami rinktiniu, vėliau austiniu žičku ar įsiuvami lininiai rankų darbo mezginiai. Kartais – galai siuvinėti spalvotais siūlais gėlėmis.

            Tiek seklyčios, tiek pirkios stalas visada būdavo užtiestas staltiese. Kasdien naudotos paprastos, esant svečiams – dekoratyvinės, raštuotos. Staltiesių raštai paprastesni negu rankšluosčių, juose mažiau įvairumo. Daugiausia jos yra pailgos, kaip ir lovatiesės – austos iš kelių palų, sudurtos susiuvant paprasta siūle, peltakiu ar nėriniu. Tekėdamos merginos turėjo po 3–4 staltieses. Ausdavo pačios, paveldėdavo iš motinos arba motinos užsakydavo audėjoms išausti. Dzūkijoje dažniausiai audė penkianytes – devynianytes ir aštuonianytes servetines.

Tekstilė – nuo senų laikų buvo išskirtinė atitinkamo gyvenamojo meto meno rūšis. Šiais laikais tekstilė yra menininkų raiškos būdas, reflektuojantis asmenines, bendražmogiškąsias, filosofines, socialines, net politines problemas.

Rinkinio saugotoja Evelina Petrauskė

Karas nesirenka – jis naikina viską, ką ilgiausiais šimtmečiais ar net tūkstantmečiais kūrė žmonės. Jis nušluoja nuo žemės paviršiaus civilizacijos pasiekimus, architektūros perlus, nesugrąžinamai sunaikina materialųjį paveldą. Visa griaunančios, niekingų tikslų turinčių propagandininkų, apsišaukėlių misionierių, pseudokarvedžių genamos profesionalių žmogžudžių, apmokytų skerdikų, nesusipratėlių moralinių bestuburių menkystų ordos lyg išalkusių skėrių pulkai naikina Ukrainos miestus, kaimus, degina augančios duonos pasėlius, žudo, kankina, žaloja išdidžios šalies žmones: moteris, vyrus, senolius ir vaikus. Karas – kaip virusas, nuo kurio nėra nei vakcinos, nei gelbstinčių vaistų. Žūtbūtinė kova, kurioje kiekvienas, kovojantis su invazine, brutaliai brukama ideologija, renkasi savo ginklus – Ukraina kariauja: apkasuose, karinių veiksmų laukuose, žvalgyboje, šiuolaikiškais ginklais ir priemonėmis. Rengiamos kibernetinės atakos, naudojami modernūs dronai, įvairūs dezinformacijos metodai, psichologinės priemonės, neurolingvistinio programavimo gudrybės. Šalis kariauja savo didžia dvasia, kuri yra visų, vertybes ginančių Ukrainos piliečių sinerginis vienis. Tai šalis, kuri ginasi nuo agresoriaus ir savo ilgametėmis tradicijomis, humoru, dainomis, folkloru, papročiais, pagarba praeičiai, meile šalies istorijai. Šiame kare kultūra tampa skydu: kultūros žmonės koncertais, spektakliais, dailės ir fotografijos parodomis kovoja, protestuoja, priešinasi, dokumentuoja karo kronikas. Visi ginklai kare tinkami!

Fotografams ir kino operatoriams tenka ypatinga misijos dalis. Įvykių fiksuotojai ir dokumentininkai, nuolat esantys batalijų epicentre, įamžinantys karių nuovargį, pergalių euforiją ir trumpas emocinio silpnumo akimirkas, išgyvena visą kovos įkarštį ir su ypatinga atsakomybe kuria vaizdinę žinutę visiems mums, nesantiems karo mėsmalėje. Tai dokumentinė medžiaga, kuri visai netrukus taps liudijimų dalimi amžiaus byloje Hagos tribunole.

Tokia dokumentika, žinutė iš fronto – šioje parodoje pristatomos karo fotografo Viktoro Zalevskyj darytos nuotraukos. Jau 2014 m. būdamas Maidane fotografas suprato, kad fiksuodamas Ukrainos kovą už laisvę yra tiesiogiai atsakingas už pateikiamą informaciją, nes, laikui bėgant, tai tampa istorija. Nuo 2015 m. Viktoras išėjo tarnauti į Ukrainos kariuomenės 95-tąją desanto puolamąją brigadą. Šiuo metu tarnauja Ukrainos kariuomenės 59-toje brigadoje kaip karo fotografas. Nuotraukose užfiksuotos akimirkos iš fronto, kur vyksta intensyviausi mūšiai.

Parodos eksponatai – Ukrainos kariuomenės simbolika, vėliavos, ševronai, karinė apranga ir ekipuotė bei vėliava su Ukrainos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužno parašu. Taip pat jau galima apžiūrėti Ukrainos teritorijoje, karo lauke šalies agresorės kariuomenės paliktus ir Ukrainos kovotojų surinktus trofėjus – daiktinius pirmųjų pergalių liudijimus.

„Jie atėjo į mūsų žemę, naikino mūsų miestus ir kaimus, prievartavo mūsų moteris, vaikus ir vyrus, bet buvo ir bus nukauti mūsų karių ir amžiams liks gulėti mūsų žemėje.“ – sako Ukrainos paramos fondo „BON Support Ukraine“ įkūrėja Oresta Brit. Ukrainos paramos fondas „BON Support Ukraine“, pelno nesiekianti organizacija, Ukrainoje veikia nuo 2015 metų, o Lietuvoje nuo 2022 metų.

Paramos fondas „BON Support Ukraine“ Medininkų pilyje pristato parodą „Žinutė iš fronto“.

trakų 
istorijos muziejus

darbo laikas

Kovas, balandis,
spalis, lapkritis
II-VII 10:00 – 18:00 val.

Gegužė – rugsėjis
I – VII 10:00 – 19:00 val.

Gruodis – vasaris
III – VII 10:00 – 18:00 val.

kontaktai

Tel:+370 528 55297
Įmonės kodas: 190757189
Kęstučio g. 4
Trakai, LT – 21104

sprendimas

© 2020 Trakų istorijos muziejus
Privatumo politika