Angele Sarge, mano mielasis, saugok mane, Tu man paskirtasis. Vakarą, rytą, naktį ir dieną, saugok Tu mano žingsnį kiekvieną…

Garsėjantis UNESCO saugomu senamiesčiu, menanti Vokiečių ordino laikus, dabar vienas lankomiausių Lenkijos miestų – Torunė – yra globojama angelo. Angelas yra elementas, išskiriantis Torunės herbą iš kitų Lenkijos miestų heraldinių ženklų. Angelo siluetas Torunės herbe atsirado po trylikos metų karo pabaigos, XV a., ir išliko iki šių dienų. 1454 m. Torunė nutraukė administracinius ryšius su kryžiuočiais. Kulmo (Chelmno) žemės, istorinės baltų srities prūsų ir lenkų žemių pasienyje (Vyslos ir jos dešiniųjų intakų, Osos ir Dravantos, tarpupyje) gyventojų ir Torunės miestiečių pagarba bei ištikimybė karaliui Kazimierui IV Jogailaičiui reiškė faktinį miesto įtraukimą į Abiejų Tautų Respublikos geopolitinį žemėlapį. Šis inkorporavimas privertė naudoti naujus herbus ir antspaudus. Pirmasis dokumentas su nauju antspaudu buvo išleistas 1470 m. sausio mėn. Torunėje. Pirmąjį kartą ant jo pasirodė ir Torunės angelo motyvas, kurio atsiradimas miesto heraldinėje tradicijoje paaiškinamas ilgai trunkančio ir miestui bei miestiečiams sunkaus karo kontekste gyventojų valia prašyti Dievo pagalbos. Taigi, XV a. pab. buvo visuotinai priimta naujoviška miesto herbo versija, kurioje Torunės angelas šiek tiek pakeitė savo pozą: buvo vaizduojamas klūpantis ir kiek pasilenkęs virš laikomo heraldinio skydo.

Trakuose 2009 m., siekiant pagerbti Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų, buvo įkurta Angelų kalva – liaudies pamaldumo ir dvasingumo vieta, paženklinta medinių angelų skulptūromis, koplytstulpiais, kaltinėmis saulutėmis bei etnografiniais simboliais išpuoštais gyvybės medžiais. Tais pačiais metais Trakų Salos pilyje jungtinėje parodoje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Virginijaus Stančiko tapybos darbai.

Virginijus Stančikas gimė 1961 m. nedideliame, bet didelę istorijos dalį saugančiame Lietuvos miestelyje – Vievyje. Piešimu, daile pradėjo domėtis jau mokykloje, lankė įvairius popamokinius mokymus. Baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus Statybos technikumo architektūros skyrių. Mokslai tęsėsi neilgai – teko priverstinai eiti į sovietinę armiją. 1982 m. V. Stančikas įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. 1986 metais jį baigė, įgydamas medžio drožėjo specialybę. Metais vėliau įstojo ir 1992 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailės pedagogo specialybę. Nuo 1997 m. ir iki šiol Virginijus dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi, yra įgijęs aukščiausią kvalifikacinę meninių baldų restauravimo kategoriją. 

Tapyba visada buvo Virginijaus laisvalaikio pomėgis. Beje, kaip ir orientacinis sportas. Tai savotiška slėptuvė nuo gyvenimo, pabėgimas nuo slegiančios realybės ar gyvenimo įtampų, galimybė taip išraiškingai „filosofuoti“, ieškant atokvėpio po sunkios darbo dienos. Vienas, antras, trečias darbas, drąsa, o gal ir avantiūrizmas iš dirbtuvių paveikslus iškraustyti, pateikiant juos žiūrovų akių ir estetinių pajautų vertinimui, virto atsargiu bandymu sudalyvauti parodose. Parodos, vernisažai autoriui padovanojo naujų susitikimų ir pažinčių, o savita, senųjų meistrų stilistiką atkartojanti tapybos maniera, primenanti senuosius sakraliosios tapybos darbus, netrukus tapo atpažįstamu V. Stančiko tapybos stiliumi. Virginijus dažnai tapo ant lentų, naudodamas senovinius receptus, technologijas ir technikas. Svarbu paminėti, kad, atvykę į Trakų baziliką, išvysite garsųjį stebuklingą Dievo Motinos atvaizdą didžiajame altoriuje, jį dengia žymaus Vilniaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko XVIII a. pradžioje sukurtas sidabrinis aptaisas, Marijos ir Kūdikio galvas puošia XVII a. karūnos. Pats paveikslas tapytas ant drobe trauktos liepos lentos, o jo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas, galėjęs tapti ir V. Stančiko kūrybos įkvėpimu, technologinių ir meninių sprendimų bei pasirinkimų dėmeniu.

Autorius yra sukūręs bene garsiausios Lietuvos – Lenkijos Valstybės įsimylėjėlių ir sutuoktinių poros, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, portretus, šventųjų atvaizdus. Bene unikaliausias, daug kūrybinės išmonės ir meistriškumo pareikalavęs darbas – Trakų istorijos muziejuje Dominikonų vienuolyno koplyčios Sakralinio meno ekspozicijoje lankytojams pristatomas, pagal originalius XVII a. sidabrinius apkalus sukurtas švenčiausio Lietuvos globėjo, karalaičio Kazimiero paveikslas. Keli autoriaus darbai sietini su viena garsiausių Lietuvos – Lenkijos Valstybės giminių – Tiškevičiais. Raudondvaryje yra V. Stančiko tapyta garsaus istorinės ir batalinės dailės metro Jano Mateikos (1838–1893) paveikslo „Steponas Batoras ties Pskovu“ (1872 m.) kopija. Šį paveikslą buvo įsigijęs ir Raudondvario dvare saugojęs grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), dabar paveikslo originalas – Varšuvos karališkosios pilies muziejuje. 2016 m. V. Stančikas atkūrė neogotikinį altorių ir bareljefą „Paskutinė vakarienė“ Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejaus koplyčioje. Dažnas buvimas sakralioje aplinkoje įkvėpė, o rankos, liečiančios praeities kartų artefaktus, tarytum pačios prašėsi kurti, kurti, kurti...

V. Stančiko kūriniuose sparnai yra gana dažnai sutinkamas atributas – juo puošiasi išlakios gotikinės moterys, šmaikštaus, žvitraus žvilgsnio medžiotojai, ar šiaip svajoklių personifikacijos, kurių sparnai – plataus matymo, aukštesniųjų jėgų globos, laisvės galimybės simbolis, – tai liudijimas, kad galime skristi ir leistis į nuotykius, pasiekti tikslą, dėl kurio turime kovoti. Šventraščiuose aiškios nuorodos į angelus: kai kurios jų tiesmukos ir aiškios, kai kalbama apie tą akimirką, kai Dievas sako Mozei, kad pasiųsiantis angelą, einantį prieš jį, apsaugantį ir padedantį patekti į vietą, kurią paruošė pats Dievas. Pasauliečiai taip pat nuolat „šaukiasi“ angelo globos – 2022 m. lapkričio mėn. Trakų Salos pilies prieigose buvo galima išvysti talentingų Ukrainos vaikų, tarptautinio forumo „Auksinis molbertas“ dalyvių, įsijungusių į kovą projekte „Taikos estafetė“, parodą „Angelai“. Tai meninis projektas, tapęs Ukrainos kovos, gėrio, pergalės ir šviesos simboliu, kuris trakiečių dėka virto keliaujančiu per Lietuvą. 2023 m. Šv. Kalėdoms Lietuvos pirmoji valstybės ponia Diana Nausėdienė kartu su daugiavaikėmis šeimomis kūrė dekoracijas, skirtas kalėdinei akcijai „Angelo sparnai“.

 Angelai, kaip kūrinių personažai, ir V. Stančiko kūryboje atsirado, rengiant parodų ciklą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga 2023 metais. Darbai nutapyti ant itin specifinio pagrindo – tai bažnyčios klausyklų šonai. Restauruojant klausyklas, buvo nuspręsta jų sunykusius šonus pakeisti naujomis lentomis. Taip kilo nuostabi mintis originalias, autentiškas klausyklų dalis prikelti naujam gyvenimui: sujungus šonus, juose nutapyti angelus. Taip sakralaus baldo dalis, buvusi nesuskaičiuojamų išpažinčių, savęs ieškojimų, žmonių maldų ir atgailų už padarytas skriaudas liudininke, virto pagrindu naujam kūrybiniam projektui. Parodoje matome gilaus tikėjimo inspiracijas ir absoliučiai novatorišką įgyvendinimą, saitą tarp praeities ir dabarties, įsipareigojimus ateičiai, kovą tarp sutemų ir sklindančio spindulio, tarp šešėlių ir šviesos, mūsų širdyse išsaugoto Gėrio.

Šiuo nelengvu metu visi, kaip niekad, ieškome gerumo sparnų: lai jie globoja Gyvybę, Tiesą, Taiką, Dvasios ramybę, Atjautą, Pasiaukojimą, Meilę, Sveikatą, Džiaugsmą, Dėkingumą ir Viltį.

Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė

Rimas Supranavičius, Rinkinių apskaitos, skaitmeninimo ir restauravimo skyriaus vedėjas