Dviejų dailininko kelią pasirinkusių jaunų žmonių gyvenimo linijos susikirto 1930 m. Vilniuje – anuomet viename iš svarbiausių Antrosios Lenkijos Respublikos kultūrinių centrų. Iš Naugarduko krašto atvykęs baltarusių ir rusų kilmės Walenty Romanowiczius (1911–1945) ir iš Varšuvos kilusi Aldona Nebelska (1909–2009) tais pačiais metais pradėjo studijas Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Įvairias dailės sritis apimančios studijos teikė galimybę bendrauti su iškiliausiais to meto Vilniaus menininkais. Dailės fakultete jiems dėstė F. Ruszczycas, L. Sleńdzińskis, B. Kubickis, J. Bułhakas, J. Hoppenas ir kiti. Būtent Jerzy Hoppenas tapo svarbiausiu Walenty mokytoju – jų užsimezgęs ryšys padarė didžiausią įtaką jauno dailininko formavimuisi. Baigę dailės mokslus, Walenty ir Aldona nenutraukė kontaktų su Dailės fakultetu, buvo aktyvūs Vilniaus dailininkų bendruomenės nariai. Net ir pasukęs į medicinos kryptį, Walenty rado sąlytį su menu. Studijuodamas Medicinos fakultete jis gilino dailininkui būtinas anatomijos žinias, o galiausiai paskutinį semestrą pats skaitė plastinės anatomijos paskaitas Dailės fakulteto studentams.

Studijų metu išbandę įvairias dailės sritis, abu menininkai saviraiškai pasirinko tapybos ir grafikos priemones. 1939–1940 m. parodose Aldona eksponavo aliejinę tapybą, tačiau buvo įvaldžiusi ir medžio raižinį. Apibendrintomis, tarp realizmo ir ekspresionizmo balansuojančiomis formomis bei juntama orientalizmo įtaka ji vaizdavo kasdieniškus, miesto ir užmiesčio gyvenimo momentus. Greta kūrybos Aldona energingai ėmėsi organizacinės veiklos Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvo (SPAW) ir – kartu su Walenty – dailininkų sambūrio „Vilniaus grupės“ (Grupa Wileńska) veikloje.

Walenty, kurio kūrybiniame palikime taip pat yra tapybos ir piešinių, tikroji kūrybos aistra buvo grafika. Pradėjęs nuo medžio raižinių, jis išbandė įvairias kitas technikas, tačiau labiausiai pamėgo ir meistriškai įvaldė vario raižinį. Jo graviūros, su nostalgija ir pagarba istorijai įamžinusios architektūros paminklus bei Vilniaus krašto vaizdus, ir mažieji grafikos kūriniai – ekslibrisai – stebina linijų precizika, raiškiu štrichu, atidumu kiekvienai detalei bei bendros kompozicijos harmonija ir užbaigtumu.

Aldonos ir ypač Walenty kūrybai didelį poveikį padarė jų įsitraukimas į paminklosaugą, kuri išgyveno savo „aukso amžių“. 1940 m. Walenty dalyvavo Kauno pilies restauravimo darbuose, atliko įvairius kitus paminklosaugos įstaigų užsakymus, tačiau reikšmingiausias buvo jo ir Aldonos dalyvavimas Trakų Salos pilies konservavimo ir restauravimo darbuose. Nuo 1935 m. vasaros atostogų metu jie valė pilies griuvėsius, rūšiavo radinius, klijavo jų šukes, fiksavo kasinėjimų eigą. Darbams vadovavo jų buvęs dėstytojas, inžinierius ir architektas Janas Borowskis.

Po nelengvų darbų menininkai aktyviai mėgavosi vasaros Trakuose malonumais, ypač daug laiko praleido buriuodami. Studijų ir kūrybos bendrakeleiviai, nusprendę sukurti šeimą, Trakus pasirinko savo gražiausiam asmeniniam laikui – 1937 m. birželį po Vilniuje įvykusių vestuvių jie dvi savaites praleido Trakų idilėje. Dienoraštyje, kurį Walenty rašė nuo vaikystės, gausu čia patirtų įspūdžių. Kasdienybės akimirkas, kraštovaizdžius dailininkai mėgo fiksuoti fotoaparatu bei visuomet šalia esančiomis priemonėmis eskizams, plenerinei tapybai.

Pasidavus ypatingam Trakų gamtos ir istorijos žavesiui, gimė pirmieji Walenty eskizai jo didžiausiam ir svarbiausiam gyvenimo darbui – vario raižinių ciklui „Trakai“, kurį graviravo 1941–1944 m. 32 graviūros, skirtos piliai ir jos apylinkėms, stebina rakursų įvairove, kurią galėjo užfiksuoti tik čia dirbęs žmogus. Ikoniška, tauri, tarsi laike sustingusi pilis vienur užvaldo kompozicijos pirmąjį planą, o kitur atsitraukia, užleisdama vietą vešliai augalijai, ežero vandeniui, įvairiems gyviams, kartkartėmis ir žmonėms. Kūrinių nuotaikų skalė taip pat plati: nuo romantiškos idilės iki tamsių mirties nuojautų. Kūrybinės išmonės kupini darbai tuo pat metu yra ir dokumentiškai tikslios paveldo objekto fiksacijos, turinčios ikonografinę vertę.

Tiek pripažinimą atnešęs ciklas „Trakai“, tiek mažasis ciklas „Medžiai“ (1943–1944) buvo intensyviai kuriami Vilnių ir visą kraštą drebinant dramatiškoms geopolitinėms permainoms: valdžių kaitai, kariniams susidūrimams. Menininkui kūryba matyt tapo būdu ištverti istorinius kataklizmus. Tačiau į kūrybines aukštumas kopiančio Walenty kūrybos ir gyvenimo kelias buvo brutaliai nutrauktas pokariu. Neaiškiomis aplinkybėmis („per klaidą“) sovietų saugumo suimtas dailininkas 1945 m. pradžioje, galimai, nuo atsinaujinusios plaučių ligos mirė Lukiškių kalėjime. Žinoma tik jo palaidojimo bevardžiame kape data – vasario 2-oji.

W. Romanowicziaus kūrybinio palikimo sklaidą okupuotoje Lietuvoje komplikavo jo suėmimo faktas, uždėjęs „politinio nepatikimumo“ štampą. Menininko atminimą laisviau buvo galima puoselėti Lenkijoje. Aldona, likusi našle, iš Vilniaus išvyko su didžiąja repatriacijos banga. Ji sugrįžo į gimtąją Varšuvą, kur praleido likusią (didžiąją) gyvenimo dalį. Priešingai nei Walenty, jai gyvenimo metų buvo atseikėta išties nemažai – lygiai šimtas.

Daugiau nesukūrusi šeimos, Aldona savo energiją skyrė darbui – meno kūrinių restauravimui ir ilgainiui ji tapo pripažinta savo srities specialiste. Neapleisdama kūrybinės veiklos, dalyvaudama parodose, ji kartu rūpinosi ir vyro kūrybos ir atminimo išsaugojimu. Walenty darbai ne kartą buvo eksponuoti Torunėje, o didžioji palikimo dalis buvo perduota Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekai bei Nacionaliniam muziejui Varšuvoje. Aldona nenutraukė ryšių su Lietuva – ne kartą čia lankėsi. Nostalgiją Trakams liudija jos surinktas nuotraukų albumas, saugantis atsiminimus apie jos ir Walenty čia praleistas gražiausias gyvenimo dienas.

Šiemet minėdami 115-ąsias W. Romanovicziaus gimimo metines, kviečiame Trakų Salos pilies erdvėse, kuriose dirbo ir kūrė patys W. ir A. Romanowicziai, susipažinti su jų darbais bei gyvenimo kelione, kurioje jie 14 metų praleido drauge.

Paroda surengta iš Trakų istorijos muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE, Nacionalinio muziejaus Varšuvoje rinkinių, W. Romanowicziaus giminių bei kitų privačių kolekcijų, Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Ekspozicijoje panaudotos ištraukos iš W. Romanowicziaus dienoraščių.