2023-ieji – Dzūkijos (Dainavos) metai. Lot. Terra Deynowe – Dainavos žemė, pirmą kartą buvo paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Tai – Europos istorinis regionas, kuriame iki XIII–XIV a. gyveno baltų gentys: jotvingiai, dainaviai, poleksėnai ir sūduviai. Pagal etnografinių bruožų paplitimo arealų persidengimą kultūriškai vientisas dzūkiškas etnografinis arealas išryškėja dainaviškoje Pietų Lietuvoje iki linijos Būdvietis–Simnas–Stakliškės–Trakai–Dieveniškės. Istorikai teigia, kad senovės dainavių visiškai tapatinti su mūsų dienų dzūkais negalima, tačiau daugelis tyrinėtojų pripažįsta, jog dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje.

            Dzūkijos vardas kilo iš kitų etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio gyventojams XVIII a. ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį. Literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje – tik nuo XX amžiaus. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikrinius), laukų ir užnemunės dzūkus.

            Vienas iš pirmųjų, prakalbusiųjų apie tradicinius dzūkų drabužius, buvo P. Galaunė (1930 m., „Lietuvių liaudies menas“). Daug nuveikė Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Įvairiuose savo darbuose jie apibūdino bei išaukštino lietuvių tekstilę, pateikė daugybę raštų pavyzdžių, išskyrė lokalinius audinių savitumus, be to, ypač skatino puoselėti audimo tradicijas. XX a. antrojoje pusėje Dzūkijos, greta kitų etnografinių sričių, audiniai aptariami Mikalinos Glemžaitės, Michalinos Šaknienės, Giedrės Tallat-Kelpšaitės-Niunkienės, Irmos Šidiškienės, Vidos Savoniakaitės ir kitų autorių darbuose.

            Šalia drabužiams skirtų medžiagų žymią vietą dzūkų audiniuose užima spalvotieji ir baltieji buitinės bei dekoratyvinės paskirties audiniai. Spalvotųjų audinių ataudams buvo naudoti namie verpti vilnoniai, metmenims – vilnoniai, lininiai, medvilniniai ar kanapiniai siūlai. Didžiausią dzūkiškąją buitinės tekstilės dalį sudaro lovatiesės, vadintos „divonais“.

            Lovatiesių, kaip ir kitokių audinių, naudojimas ir kiekis ūkyje priklausė nuo ūkio turtingumo ir šeimininkų pažiūrų. Dzūkų krašto (Dainavos) lovatiesės išsiskiria ne tik spalvų įvairove, bet ir savitais raštų elementais, jų išdėstymo dėsningumais, audėjų meniniais sugebėjimais bei nagingumu. „Divonus“ dažniausiai audė pakulinius, retai – lininius. Labiausiai paplitusi buvo sumuštinė, diminė, rinktinė ir kaišytinė audimo technika, rečiau naudota servetinė. XIX a. II p. lovatiesėms būdinga nesudėtinga dvinytė audimo technika, kuomet raštas išgaunamas dviejų spalvų deriniu. Vyraujantis raštas – juostelės ir langai. Spalviniu atžvilgiu šios lovatiesės buvo gan įvairios. Dviejų tonų kolorite dažniausiai naudoti kontrastingi tonai – raudona – juoda, raudona – žalia, mėlyna – geltona ir kt. Trijų – keturių spalvų derinyje – tamsiai žali ir tamsiai raudoni langai paryškinami, įaudžiant geltonos spalvos siūlų, raudoni ir mėlyni langai derinami su balta ir geltona spalva ir pan. Dažnai austos lovatiesės ornamentiškai sudalytos į rombus, kuriuose išrinkti vienodi arba 2–4 skirtingi motyvai: aštuoniakampės žvaigždutės, gėlių žiedai, įvairūs rombai. Dviejuose pakraščiuose užaudžiamos kelios kripės, rečiau – gėlės vazonėliuose ar paukšteliai ir kt. Tokios lovatiesės būdingos XX a. pirmajai pusei, bet pavienės austos ir vėliau. Prie spalvotos buitinės tekstilės taip pat priskiriamos ir gūnios, kilimėliai, takeliai ir kiti tekstilės gaminiai.

            Didžiausią baltųjų tekstilinių audinių grupę sudaro rankšluosčiai („abrūsai“), skaidomi į kasdieninius ir šventadienius. Kasdieniniai, skirti šluostytis, austi iš storesnių lininių ar pašukinių siūlų, dvinytai, keturnytai eglute, rečiau langeliais, kartais aštuonianytai išilginių ruoželių raštu. Greta baltųjų, XX a. pirmajame ketvirtyje pradėti austi, o 3–4 dešimtmetyje labiau paplito į baltą medvilnę atausti pilkais linais rankšluosčiai. Ataudus dar padažydavo ąžuolo žievės nuoviru. Rankšluosčiai – dažniausiai aštuonianyčiai, dešimtnyčiai, rečiau daugianyčiai servetiniai ar atlasiniai. XX a. antrajame ketvirtyje ir baltų, ir pilkų rankšluosčių galus ėmė puošti plačiais baltais, vąšeliu nertais medvilniniais nėriniais. Stebina raštų įvairovė – išnerti įvairūs rombeliai, žiedai, kripės, širdelės, kryželiai, įstrižos juostelės, pasvirusios gėlių šakos, paukšteliai. Šiam laikotarpiui būdingas rankšluosčių puošybos elementas – pildymu įvairiaspalviais siūlais siuvinėti inicialai.

            Kiti baltųjų audinių gaminiai – užvalkalai („novalačkai, cvilikai“) ar paklodės („paklotės, palos“). Pagalvių, patalų užvalkalams ir paklodėms skirti audiniai Dzūkijos kaime ligi XX a. 4 deš. daugiausia buvo audžiami namuose: balti, lininiai arba pakuliniai, taip pat languoti iš lininių, medvilninių, pakulinių siūlų. Baltieji užvalkalai būdavo užaudžiami rinktiniu, vėliau austiniu žičku ar įsiuvami lininiai rankų darbo mezginiai. Kartais – galai siuvinėti spalvotais siūlais gėlėmis.

            Tiek seklyčios, tiek pirkios stalas visada būdavo užtiestas staltiese. Kasdien naudotos paprastos, esant svečiams – dekoratyvinės, raštuotos. Staltiesių raštai paprastesni negu rankšluosčių, juose mažiau įvairumo. Daugiausia jos yra pailgos, kaip ir lovatiesės – austos iš kelių palų, sudurtos susiuvant paprasta siūle, peltakiu ar nėriniu. Tekėdamos merginos turėjo po 3–4 staltieses. Ausdavo pačios, paveldėdavo iš motinos arba motinos užsakydavo audėjoms išausti. Dzūkijoje dažniausiai audė penkianytes – devynianytes ir aštuonianytes servetines.

Tekstilė – nuo senų laikų buvo išskirtinė atitinkamo gyvenamojo meto meno rūšis. Šiais laikais tekstilė yra menininkų raiškos būdas, reflektuojantis asmenines, bendražmogiškąsias, filosofines, socialines, net politines problemas.

Rinkinio saugotoja Evelina Petrauskė