Karaimai viena mažiausių Lietuvoje gyvenančių tiurkų kilmės tautų. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jie priklauso seniausioms tiurkų gentims kipčiakams. Karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei, tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje.
Karaimų tikėjimo (karaizmo) pagrindą sudaro Senasis Testamentas be vėlesnių papildymų ir komentarų, interpretuojamas individualiai, nepriklausomai nuo autoritetų. Toks Šv. Rašto interpretavimas sudaro pagrindinį karaizmo principą, o Senasis Testamentas ir Dekalogas nusako pagrindines moralės normas.
Vytauto atkelti iš Krymo XIV a. pab. ir įsikūrę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, karaimai sudarė atskirą bendruomenę. Nuo XV a. jie naudojosi valdovų suteiktomis privilegijomis ir turėjo vaito vadovaujamą administracinę ir teisinę savivaldą. LDK jie sudarė du luomus - civilių, besiverčiančių daržininkyste, amatais, prekyba, ir kariškių. Apie karybos tradicijas byloja ieties ir skydo stilizuoti atvaizdai karaimų herbe.
Karaimų liaudies menui būdingas augalinis ir geometrinis ornamentas, ypač gerai išlikęs liturginiuose siuviniuose. Tokiu ornamentu karaimai puošė savo rankraščius ir šventovių - kenesų vidų. Šiuo metu Lietuvoje yra dvi veikiančios kenesos - Vilniuje (Žvėryne) ir Trakuose (Karaimų gatvėje). Trakų kenesa buvo pastatyta XIX amžiuje.
Karaimų dvasininkai yra renkami ir skirstomi į jaunesnius (hazzan) ir vyresnius (ullu hazzan). Aukščiausias hierarchas, dvasinis ir pasaulietinis vadovas, yra hachanas. Paskutiniu Lenkijos - Lietuvos karaimų hachanu buvo išrinktas orientalistas, filologijos daktaras Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), kuris ėjo šias pareigas nuo 1928 m. iki 1940 m.
Seniausi raštijos paminklai, pasiekę mus, yra išlikę rankraščiuose. Tai karaimų teologų teisės ir teologijos darbai bei religiniai himnai. Liaudyje buvo populiarios rankraštinės knygos. Krymo ir Lietuvos karaimų šeimos taip pat turėjo panašias, tik skirtingo turinio rankraštines knygas, vadinamas medžuma (arabų k. - rinkinys). Be maldų ir apeiginių tekstų, jose užrašyti įvairūs poetiniai kūriniai, folkloriniai tekstai.
Nuo XIX a. pab. Lietuvos karaimai naudojosi Felikso Maleckio redaguotomis maldaknygėmis, išleistomis Vilniuje 1890 m. Religines maldas į vieną rinkinį buvo sudėjęs ir išleidęs 1935 m. Simonas Firkovičius. 1993 m. vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius išleido kasdieninių ir proginių maldų rinkinį, o 1994 m. - psalmių knygą ir karaimų kalbos vadovėlį "Aš mokausi karaimiškai".
Lietuvos karaimai tautinių drabužių neteko seniai, jie tapo nepopuliarūs jau XVIII a. Santuokų sutartyse XVIII a. pradžioje būdavo surašomas nuotakos kraitis, minimi ir galvos apdangalai, kuriuos dėvėdavo ištekėjusios moterys. Dabar tai - muziejiniai eksponatai, nes nuo XIX a. karaimų apranga nesiskiria nuo vietos gyventojų. Parodos ekspozicijoje galima pamatyti vyro drabužį - chalatą (sujuosiamą juosta ar dirželiu) ir kepurę, dvasininko drabužį, kurio priekinė dalis išsiuvinėta kanitele augaliniu ornamentu, bei šventinį moters apdarą. Populiarūs buvo masyvūs papuošalai ir šaliai. Įdomus eksponatas yra lopšys, kuris stovėdavo „moteriškoje" namo pusėje. Visos lopšio dalys buvo sutvirtintos medinėmis vinimis. Geležinės vinys lopšyje neleistinos, nes jomis kalamas karstas, o nuo kūdikio turi būti pašalinta visa, kas primena mirtį. Eksponuojami ir karaimų buities, namų apyvokos reikmenys: įvairaus metalo indai, padėklai (kažkada buvo valgoma sėdint ant kilimo), indas vynui pakaitinti, rankų darbo servetėlės, užtiesalai, kilimėliai.
Karaimai metines šventes nustato pagal Mėnulio kalendorių. Pirma didžioji metų šventė yra Velykos, trunkančios visą savaitę. Tai išėjimo iš Egipto, išsilaisvinimo paminėjimas. Ruošiantis Velykoms, kepamos didelės atsargos iš neraugintos tešlos. Nuo pirmos iki paskutinės švenčių dienos nenaudojama nieko rauginto, net duonos.
Sekminės (Žalioji šventė) visada būna sekmadienį - penkiasdešimtąją dieną po Velykų sekmadienio. Tą dieną gyvenamoji patalpa papuošiama žalumynais, o grindys paberiamos ajerais. Tai sūrio diena: gaminami pyragai su sūriu, kurie užpilami grietine, sviestu ir kepami. Kepamas 7 sluoksnių pyragas su varške, vadinamas katlama. Septyni sluoksniai simbolizuoja 7 savaites, praėjusias nuo Velykų.
Iki II Pasaulinio karo karaimai šventė senovinę šventę Orach toju, t.y. „pjautuvo šventė". Kasmet, po derliaus nuėmimo, karaimai iškilmingai eidavo gatve, giedodami atitinkamas giesmes ir nešdavo iš grūdinių kultūrų nupintą vainiką. Vainikas būdavo kabinamas prieš altorių ir kabodavo iki kitų metų, kol atnešdavo naują vainiką. Tuomet senojo vainiko grūdai būdavo išberiami į šviežiai išpurentą žemę.
Didelę reikšmę karaimų apeigose turi pasninkai. Pirmasis pasninkas, kuris yra kartu ir Vėlinės, būna birželio - liepos mėnesiais.
Gavėnios pradžioje visa bendruomenė susirenka kenesoje, kur vyksta gedulingos pamaldos už mirusius. Po pamaldų skubama į Trakų senąsias karaimų kapines, kur, prie seniausio kapo, vyresnysis dvasininkas gieda bendruomenei raudą „Syjyt jyry“, parašytą Saliamono Trakiečio (1650-1715), 1710 metų maro aukoms atminti. Po to bendruomenė pereina į veikiančias kapines. Pasimeldę šalia vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus ir jo žmonos kapų, žmonės išsiskirsto prie savo artimųjų kapų.
Karaimų kapinėse ugnis nedeginama, bet dedamos gėlės. Priėjus prie kapo, pasisveikinama, o nueinant, atsisveikinama, prie kapo prisiliečiant nosinaite. Karaimų Gavėnia trunka visą mėnesį ir baigiasi Aukojimo diena - Kurban.
Nuo 1988 m. Lietuvos karaimai susibūrė į tautinę bendriją ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Šiuo metu veikia dvi karaimų visuomeninės meninės organizacijos: Lietuvos karaimų religinė bendruomenė ir Kultūros bendrija. Lietuvoje gyvenantys karaimai (šiuo metu apie 260 žmonių) palaiko ryšius su Lenkijos ir Krymo karaimais.
Seraja Šapšalas (1873-1961). S. Šapšalas gimė Bachčisarajuje (Krymas) 1873 m. gegužės mėn. 8 d.. 1894 m. įstojo į Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą (arabų-persų-turkų-totorių kalbų specialybę), kurį baigė pirmo laipsnio diplomu 1899 m.. 1900-1908 m. gyveno Persijoje (Iranas) kaip sosto paveldėtojo mokytojas. 1908 m. grįžęs į Rusiją, dėstė Peterburgo universitete. 1915 m. S. Šapšalas buvo išrinktas Tauridės (Krymas) hachanu, bet 1918 m. emigravo į Turkiją. 1927 m. pabaigoje jis buvo išrinktas Lenkijos karaimų hachanu ir 1928 m. atvyko į Vilnių. Įšventinimo iškilmės įvyko 1928 m. rugsėjo mėn. 11 d.. Tapęs dvasiniu ir pasaulietiniu karaimų vadovu, S. Šapšalas nenutraukė ir savo mokslinės veiklos. 1930-1939 m. jis dėstė turkų kalbą Rytų Europos tyrimų institute, Politinių mokslų mokykloje, priklausė įvairioms mokslinėms draugijoms. Surinkęs turtingą muziejinių eksponatų kolekciją iš Krymo ir Artimųjų musulmoniškų Rytų, S. Šapšalas papildė ją Lietuvos karaimų muziejinėmis vertybėmis ir inicijavo karaimų muziejaus statybą Trakuose. Kertinio akmens pašventinimo iškilmės įvyko 1938 m. liepos 6 d. Antrasis pasaulinis karas nutraukė muziejaus statybos darbus. Rinkinys, buvęs S. Šapšalo bute Vilniuje, sudarė karaimų istorijos ir etnografijos muziejaus, veikusio nuo 1941 m. iki 1951 m., pagrindą. Vėliau inventorius ir eksponatai perduoti į LMA bei Istorijos - etnografijos (dabar Nacionalinį) muziejų. S. Šapšalas nuo 1947 m. dirbo tuometiniame LTSR MA istorijos institute. Mirė 1961 m. lapkričio mėn. 18 d., palaidotas Vilniaus karaimų-totorių kapinėse (Liepkalnio g.).

2011 m. lapkričio 18 d. Trakų istorijos muziejus įamžino karaimų muziejaus įkūrėjo atminimą. Ant muziejaus sienos atidengta atminimo lenta, o karaimų etnografinė paroda pavadinta S. Šapšalo karaimų tautos muziejumi.